Maumaz (maumaz) wrote,
Maumaz
maumaz

žadėtas įdomus (?) postas

Keiktis nemėgstu (keikūnų – irgi). Bet vis dėlto keikiuosi, kartais pakankamai bjauriai. Norėčiau visai nesikeikti (pažįstu ir tokių žmonių, juos labai gerbiu), bet visgi išsprūsta. Niekada nepamiršiu, kai nusikeikiau pirmą kartą prie tėvų: žiūrėjome III Aštuonkojį (La Piovra) ir supratau, kad tuoj Katanio vyrukams bus ragai. Išsprūdo blia. Buvo labai gėda. Vėliau keiksmažodžiai vis labiau brovėsi į kalbą, bet visuomet stengiausi jų srautą kontroliuoti. Sunkiausia tai padaryti, žinoma, vairuojant.

Tačiau keiksmažodis yra man nepaprastai įdomus dalykas kaip reiškinys.



Lietuvių keiksmai visada buvo švelnūs. Gal dėl tos pačios priežasties, jog netgi maldoje sugebėjome atsisakyti “palaimintų įsčių”, kaip labai drovi tauta, nežiūrint to, kad tas drovumas – apsimestinis. (Vien rūtelių ir jų ravėjimo paskirtis neblogai nusako senovę ir kaip ten viskas buvo iš tikrųjų) Deja, po tyrėjų užraktais užrakintas “nepadorusis” folkloras taip ir nesusilaukia studijų, o juk tai turėtų būti daug įdomiau nei žemiausios prabos antro galo anekdotai, rodantys pakankamai gilų mūsų tautos polinkį į vulgarybes.

Dar įdomesnis reiškinys – sėkmingas rusiško mato įsiskverbimas į visas kalbas ar visuomenines subgrupes, kurios ilgėlesnį laiką turėjo kontaktą su rusų kalba (i vot araby po-pustyniam vsem ščedro dariat russkij mat – (c) KVN, iš atminties), gi lietuvių kalboje mes galime pastebėti ne tik rusiško mato įsiskverbimą, bet ir jo susiliejimą su nuosavu keiksmynu.
Taigi, rusiškas matas ir lietuviškos nepadorybės. Šiek tiek pasižvalgius, randasi labai įdomių dalykų:

Imkime pagrindinę visų šių reikalų ašį: moteriškuosius ir vyriškuosius lyties organus.

Pirmiausia įdomios vyriško lyties organo pavadinimo - “bybio” peripetijos. Iš tiesų, šis skambus žodis išsaugotas ne visur. Juk nesakome “eik bybiop”, o paprastai – “eik nachui”, kita vertus, “čiulpk bybį” paprastai nekeičiama “čiulp chujų” ar kaip nors panašiai. Versija – ch raidė yra per daug svetima mūsų kalbai, kad ją lengvai priimtume. Todėl “chuj” – nelimpa, o “nachui” – visai neblogai. Deja, “bybys” neatsilaiko ir prieš kitus “chuj” vedinius – “ochujet’”, “chujnia” ir t.t. Nors ir skambus, trumpas žodis, bet nelabai tinkamas tolimesnių žodžių darybai – kol ištarsi “subybėjo” gali ir liežuvį nusilaužti.

Prieš rusiško mato invaziją iš dalies atsilaikė ir tautinis lytinį aktą apibūdinantis veiksmažodis – “pistis”. Skirtingai nuo “bybio”, jis tiko transformacijoms, tokioms kaip “užpisai”, “nuopisa”, “pislys”, “supistas” ir pan.

Taigi, galima teigti, jog lietuviai gan sėkmingai savo keiksmyne išsaugojo nacionalinį “bybį” ir “pisti”, tačiau kas gi nutiko su kitos lyties organus apibūdinančiu nemažiau gražiu žodžiu - “putė”. Kodėl jį taip ryškiai išstūmė slavizmas – “pizda”? Gal čia turėjo įtakos patriarchalinė kultūra (vis dar norisi tikėti, kad keiksmažodžiai daugiau vyrijos sritis)? Juk lietuvių keiksmuose moteris niekada nefigūravo kaip esminis elementas, o rusiškame mate ji groja pirmu smuiku, įskaitant ir šventenybę – motiną - kūrėją. Kiek žinau, tai senų matriarchatinių tradicijų kreivasis atspindys. Ir čia mūsų kalba smarkiai pralaimi, nes “pute” lietuviškas moterims skirtas keiksmynas kaip ir apsiriboja. Juk mes neturime aiškaus, skambaus lietuviško žodžio ir paleistuvei – dar vienai esminei rusiško mato veikėjai (“kurva”, “bliad”) - apibūdinti. Daugelyje kalbų sutinkamas “kalė” yra šiek tiek platesnės reikšmės, “kekšė” - nepakankamai “įkrautas” emociškai, be to, pagal skambesį artimas įprastiems, “taikiems” žodžiams, pvz., “tekšė”. Tad ir vėl skolinamės.
Vėlgi, rusiško mato agresiją, manyčiau, smarkiai palengvina ir žodžio “pizda” vediniai: pizdec, pizdelinti, pizdavoti. Lietuvių kalboje mes tiesiog neturime atitinkamo tokio “svorio” keiksminių atitikmenų, todėl niekur negirdėsime “putavoti”.

Išvada:
Apsimestinis lietuvių tautos drovumas, įsiskverbęs ir į kalbą, mus paliko beginklius grubaus, bet labai lankstaus, rusiško mato agresijoje. Vyrai dar save apginti sugebėjo, bet moteris atidavėme užkariautojui. Ką gi, tokie jau tie žmonijos dėsniai – užvaldyti nukariauto vyro moterį. Pasirodo, jie atsispindi netgi kalbos subtilybėse.

“Liūdna, merginos” (c) O. Benderis.

Doc. dr. Maumaz

P.S. Įdomu, ką atsakys DELFI, jeigu pasiūlysiu šiuos paistalus į jų blogą? O gal tiesiai į “Bernardinus.lt”? :)
Tags: kalba, svarstymai, įdomybės
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 33 comments