Maumaz (maumaz) wrote,
Maumaz
maumaz

Kononov Finale Grande

Kononov v. Latvia: ilgai laukta pergalė

Turėjo prabėgti daugiau nei pusė amžiaus nuo nacizmo sunaikinimo, kad būtų vis garsiau prabilta: kovoti su blogiu – privaloma. Bet, prisiminus F. Nietsze, „tas, kuris kovoja su monstru, turi saugotis juo netapti“. Turbūt niekas, išskyrus neonacius ir panašios krypties veikėjus, neabejoja: nacistinė Vokietija privalėjo būti nugalėta. Jos pergalė būtų baisi tragedija, mums taip pat. Kaip ten apie Baltijos tautas pasisakė berods Goebbelsas? „Turi išnykti kaip lašas ant įkaitusio akmens“? Ir vis dėlto – klausimas, ar tikslas pateisina priemones, kaip kad teigė Makiavelis, taip pat turi būti užduotas.

Šio klausimo ypač nemėgsta mūsų didžioji kaimynė, noriai besisavinti visą pergalės prieš nacius šlovę, bet ne tik užmerkianti akis, tačiau ir griežtai kovojanti su bet kokiais bandymais kelti tokius klausimus. Žinoma, čia nieko keisto – kas norėtų prisipažinti, kad yra atsakingas už blogį? Didelį blogį. Net ne dėl kompensacijų, kurių galėtų pareikalauti buvę aukos. Dėl ramaus miego, taip pat ir tų, kurie, pavyzdžiui, konvojavo milijonus Gulago kalinių ir kruopščiai vykdė įsakymą: „žingsnis į šoną – šūvis be perspėjimo“. Reikia būti nepaprastai aukštos moralės, nepaprastai tvirtam, kad galėtum pripažinti: aš – nugalėtojas, bet tai nereiškia, kad esu angelas.

Sovietinio partizano Vasilijaus Kononovo byla, prasidėjusi Latvijoje ir nukeliavusi iki Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre bus turbūt bene pirmasis atvejis, kai tarptautinėje arenoje po ilgų debatų vis dėlto aiškiai pripažinta: net ir nugalėtojai gali būti teisiami ir kovojimas „teisioje“ pusėje nereiškia besąlygiškos amnestijos už kovos metu padarytus nusikaltimus. Rusija į tai jau reagavo audringai - visais lygiais, nesibodėdama ir skambių kaltinimų, kad Strasbūras susidėjo su naciais. Deja, ši valstybė iš požiūrio „kas ne su mumis – tas prieš mus“ turbūt neišaugs dar ilgai.

Iš tiesų, pati Kononovo byla yra pakankamai sudėtinga ir anaiptol ne vienareikšmė. Jos fabula trumpai būtų tokia. Naciams užpuolus Sovietų Sąjungą 1941 m., pastaroji organizavo partizaninį judėjimą, taip pat ir teritorijose, kurias SSRS okupavo prieš pat karą, įskaitant ir Latviją, Lietuvą, kt. Suformuoti ir į priešo užnugarį permesti ar kitaip suburti raudonųjų partizanų būriai kėlė vokiečiams nemažai problemų ir vokiečiai dorojosi su partizanais negailestingai. Beje, ne tik raudonaisiais – visose okupuotose teritorijose vokiečiai ne tik naikino pačius partizanus, bet ir vykdė be galo žiaurią įkaitų politiką – už vieną vokiečių kareivį buvo šaudoma po dvidešimt vietinių gyventojų, už vieną rumuną – dešimt, ir pan. Tačiau raudonieji partizanai, veikiantys neseniai SSRS okupuotuose kraštuose, nebuvo mėgstami ir vietinių gyventojų. Ne paslaptis, kad po sovietinės okupacijos 1940 m. ir vėliau sekusių iki tol neregėto masto represijų (pirmiausia – trėmimų), nemaža dalis gyventojų vokiečius sutiko kaip išvaduotojus nuo bolševizmo siaubo. Be to, partizanai, kaip ir visais laikais, tai, ko jiems reikėjo pragyvenimui, be didelių ceremonijų atimdavo iš kaimo gyventojų. Tad nieko keisto, kad Latvijos kaimelio Mazie Bati keli gyventojai 1944 m. vasarį tikriausiai įdavė jų kaime prisiglaudusį raudonųjų partizanų būrį, vadovaujamus majoro Čiugunovo, vokiečių okupacinei valdžiai. Vokiečiai, pagal pareiškėjo (Kononovo) versiją, klojimą, kuriame slėpėsi partizanai, apšaudė kulkosvaidžiais, taip pat ir padegamosiomis kulkomis, tad visi partizanai arba žuvo nuo kulkų, arba sudegė gaisre, įskaitant ir tarp partizanų buvusią moterį su vaiku. Po šio įvykio vokiečiai kai kuriems kaimiečiams davė po šautuvą ir po porą granatų. Ūkininkai gautus ginklus paslėpė savo namuose, nes, turbūt kaip ir įprasta kaimo žmogui, jiems buvo, atsiprašau už žodyną, „nusišikti ant jūsų šautuvų“*, tik lai palieka juos ramybėje ir vieni, ir kiti. Tačiau raudonieji partizanai negalėjo atleisti tokios išdavystės, todėl 1944 m. gegužės 27 d. į kaimą buvo pasiųstas Kononovo (kuris buvo kilęs iš netolimos vietovės) vadovaujamas būrys, turintis atkeršyti ir pamokyti „nacių pakalikus“. Apsivilkę vermachto uniformas, jie atėjo į kaimą. Kerštas buvo žiaurus, ir, kaip įprasta kerštui, palietė ne tik tiesiogiai į „išdavystę“ įsivėlusius kaimiečius, bet ir jų šeimos narius. Raudonieji partizanai sušaudė ne tik žmones, įtariamus prisidėjusius prie „išdavystės“, bet ir jų šeimos narius, sudegino jų būstus, o bandančią gelbėtis vieno iš kaimiečių nėščią žmoną įmetė į degantį namą. Už karo metų veiklą Kononovas buvo SSRS vadovybės apdovanotas ir iki pat SSRS griuvimo gyveno solidų, pagarbų „veterano“ gyvenimą. Tačiau Latvijai atkūrus nepriklausomybę, virš veterano galvos ėmė kauptis debesys ir jis 1998 m. buvo patraukas atsakomybėn už karo nusikaltimus, galiausiai – už tai nuteistas 2004 m. (nors apie teismo procesą galima būtų rašyti atskirą straipsnį). Rusija, taip mėgstanti visur matyti „fašizmo** atgimimą“, puolė ginti savo veterano, 2000 m. suteikė jam pilietybę, padėjo teisminio proceso metu, galiausiai – trečiosios šalies teisėmis įstojo į Europos Žmogaus Teisių Teismo bylą, kuriame buvo ginčijama, kad Latvija pažeidė Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą principą nullum crimen sine lege (t.y. nėra nusikaltimo be įstatymo), teisdama Kononovą už nusikaltimus, kurie tuo metu (1944 m.) nebuvo aiškiai draudžiami nei nacionalinėje, nei tarptautinėje teisėje.

Pirmasis EŽTT sprendimas, priimtas prieš porą metų, nustebino tarptautinės humanitarinės teisės specialistus visoje Europoje. O mums Baltijos kraštuose – privertė rimtai susirūpinti, kad teisėjai vakariečiai vis dar neturi net žalio supratimo, kokia kebeknė čia dėjosi dėl „išvaduotojų“ režimų susikirtimo ir kaip ten būdavo su tuo „bendradarbiavimu“. Mat teismas, šiaip jau turintis vengti analizuoti faktus iš naujo, vis dėlto ėmėsi faktų analizės ir minimalia balsų persvara (4/3) priėmė sprendimą, ir nusprendė, kad Latvija pažeidė konvenciją, kad Kononovas pagal tuometinę tarptautinės karo teisės (jus in bello) būklę negalėjo įvertinti savo veiksmų neteisėtumo, net ir jo pulkui galabijant žmones, neturėjusius nieko bendro su „išdavyste“, o jeigu ir buvo padaryti nusikaltimai pagal vidaus teisę, seniai praėję senaties terminai. Tačiau besidominčius byla turbūt trenkte pritrenkė prie sprendimo pridėta Nyderlandų teisėjo (E. Myjer) papildoma nuomonė, kurioje šis garbus asmuo pateikė emocingą požiūrį, kad Antrojo pasaulinio karo metu karo nusikaltimų baudimas pagal tarptautinę teisę vis dėlto taikytinas tik naciams.

Vertinant EŽTT sprendimą emocijos liejosi per kraštus – Rusija džiūgavo, kad vėl nugalėjo „latvių fašistus“, o mūsuose kai kurie komentatoriai (pvz., V. Savukynas) kažkodėl sugalvojo, kad jis reiškia, jog EŽTT pripažino sovietinės okupacijos teisėtumą, nors Teismas šio klausimo iš viso nesprendė ir tokių toli siekiančių prielaidų iš jo sprendimo daryti neįmanoma. Nieko keisto, kad Latvija šį sprendimą paprašė nagrinėti didžiąją EŽTT kolegiją (17 teisėjų), į pagalbą pasikviesdami vieną garsiausių tarptautinės baudžiamosios teisės ir žmogaus teisės specialistų - Williamą A. Schabą. Lietuva taip pat neliko nuošalyje – dalyvavo trečiosios šalies teisėmis.

Ir štai prieš porą savaičių į spaudą praslydo žinia, kad Teismo Didžioji kolegija sprendimą pakeitė Latvijos naudai. Iš karto nuaidėjo grasinantys Rusijos pareiškimai, kad jeigu taip, tai tada..! Teismas tuoj pat paneigė išankstines žinias, tačiau Strasbūro teismas – tai ne koks politikas, suviliotas Gazpromo siūlomo užmokesčio, kad kam nors pataikautų. Nesvarbu, kas būtų sprendimu nepatenkinti – Rusija, Turkija, D. Britanija ar Lietuva, sprendimas bus toks, koks yra. Ir štai, 13/4 balsų dauguma Didžioji kolegija priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad vis dėlto Latvija, teisdama Kononovą, EŽTK nepažeidė. Peržiūrėjusi daugelį ankstesnio sprendimo argumentų, teisėjų dauguma iš esmės parėmė Williamo A. Schabas‘o pristatytą poziciją: susidorojimas su kaimiečiais, net ir preziumuojant, kad dėl bendradarbiavimo su naciais jie buvo praradę civilių statusą - tai kolektyvinė egzekucija, kurios jau tuo metu karo teisėje buvo draudžiamos. Šis sprendimas iš karto turi kelis įdomius momentus. Pirma, pati prezumpcija, kad kaimiečiai prilygo kombatantams (t.y. tiesioginiams ginkluotos kovos dalyviams, kas leidžia naudoti prieš juos ginkluotą jėgą iki pat fizinio sunaikinimo) ar bent jau civiliams, kurie dalyvaudami ginkluotoje kovoje, praranda teisę į apsaugą. Šią argumentaciją būtent rėmė ir Rusija, teigdama, kad Kononovo būrys tiesiog sunaikino asmenis, aktyviai rėmusius vokiečius (pats Kononovas teigė, kad keli iš kaimiečių priklausė vokiečių pagalbinei policijai, be to, jie buvo nuteisti partizanų karo teismo sprendimu). Argumentai, teigiantys, kad kaimiečiai, gavę iš vokiečių ir paslėpę spintoje po šautuvą ir dvi granatas, jau tampa kombatantais, sunkiai atlaiko bet kokią nuoseklesnę kritiką tarptautinės humanitarinės teisės požiūriu. Trumpai galima nebent pastebėti, kad Antrojo pasaulinio karo metu, kad asmenys ir jų grupės būtų pripažinti kombatantais, jiems buvo labai griežtai taikomi 1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių numatyti griežti kriterijai (pavaldumo, gerai matomos emblemos, atvirto ginklo nešiojimo, kt.), kuriuos itin sunku „pritempti“ prie Mazi Bati gyventojų padėties. Tačiau įdomu pastebėti, kad Teismas tokią prezumpciją pasirinko ne dėl to, kad besąlygiškai pritartų šiems argumentams, o todėl, kad toks argumentavimas parankiausias pareiškėjui. Tai vadinama principu „in dubio pro reo“, t.y. visa, kas neaišku, traktuojama pareiškėjo (kaltinamojo) naudai. Bet, kaip jau minėjome, nežiūrint preziumuoto apsaugos praradimo statuso, Teismo nuomone, tokie asmenys vis tiek negalėjo būti kolektyviai išžudomi. Partizanų užklupti kaimiečiai ruošėsi ne kovai, o Sekminių šventei, jie neturėjo nei sąlygų, nei galimybių pasipriešinti ginklu. Taigi, jie, bet kuriuo atveju, buvo hors de combat (pasitraukę iš kovos) asmenys, kurių žudyti negalima. Tačiau ką raudonieji partizanai turėjo teisę su jais padaryti? Ogi galėjo sulaikyti, suimti ir perduoti teisti karo ar įprastiniam teismui, užtikrinančiam teisę į teisingą teismą.

Deja, Teismas nekomentavo vieno labai įdomaus klausimo – o koks teisėtas teismas galėtų kaimiečius teisti už raudonųjų partizanų įdavimą vokiečiams? Nes, pvz., pareiškėjo ir Rusijos argumentuose buvo teigiama, partizanai atstovavo teisėtai SSRS valdžiai, o kaimiečiai laikytini SSRS piliečiais. Latvija ir Lietuva, žinoma, laikėsi pozicijos, kad ir SSRS, ir Vokietijos valdžia Latvijoje buvo vienodai okupacinės. Tačiau tada Teismui norom nenorom tektų pasisakyti ir dėl Latvijos okupavimo ir inkorporavimo į SSRS 1940 m. neteisėtumo klausimo. Tačiau, kaip nurodė pats Teismas, jis neturi kompetencijos spręsti šio klausimo ir tai nebuvo nebūtina bylos išsprendimui iš esmės.

Trys teisėjai, balsavę prieš naująjį sprendimą, savo atskirojoje nuomonėje iš esmės pasisakė už ankstesnį sprendimo variantą ir jau minėtą prie ankstesnio sprendimo pridėtą teisėjo Myjerio poziciją.

Kaip jau minėjau, Rusija naująjį sprendimą sutiko su dideliu triukšmu ir kaltinimais bei vienbalsiu pasmerkimu Dūmoje. Jie mažai ką turi bendro su teise – tradiciniai ideologiniai karai, jeigu norite, galite pasiskaityti čia (LT), čia (RU) ir čia (EN).

Ką šis sprendimas duoda mums – Latvijai, Lietuvai? Tikrai nemažai. Pirmiausia – patvirtinta, kad sovietinių nusikaltėlių procesai, pradėti po 1990 m., iš esmės neprieštarauja tarptautinei teisei. Antra, drąsi prezumpcija apie kolaborantus kaip praradusius teisę į civilių apsaugą, yra naudinga permąstant, pvz., antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos partizanų) veiksmų, vykdytų prieš sovietinius kolaborantus, teisėtumą, taip pat pačių laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimus. Šis sprendimas neabejotinai dar bus karštai diskutuojamas ne tik politikoje, bet ir mokslinėje bendruomenėje. Trečia, jis taip pat parodo, kad valstybei ginant savo interesus tarptautiniuose teismuose verta pasitelkti tegul ir brangius, bet pasaulyje pripažintus specialistus, kaip kad profesorių Williamą A. Schabą. Jeigu susidomėjote šia byla, labai rekomenduoju pažiūrėti Teismo posėdžio įrašą.

* - frazė iš garsaus V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“.
** - kaip manote, kodėl didžiojoje pasaulio dalyje Hitlerinė Vokietija paprastai vadinama „naciais“, t.y. nacional-socialistais, o Rusijoje daug labiau mėgstamas „fašistų“ pavadinimas?
Tags: karas, rašinėjimai, teisė
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 14 comments