?

Log in

No account? Create an account
Sincerita: paprastumo patrauklumas - Aplink akivarus [entries|archive|friends|userinfo]
Maumaz

[ website | Akivaras ]
[ userinfo | livejournal userinfo ]
[ archive | journal archive ]

Sincerita: paprastumo patrauklumas [Jul. 30th, 2009|07:41 pm]
Maumaz
[Tags|, , ]

Justinas Žilinskas

SINCERITA: PAPRASTUMO PATRAUKLUMAS
(arba apie itališką popsą bei San Remo festivalį)

Verslo klasė, 2009/06

Kartais, rausdamasis po savo fonoteką, atsidarau stalčius ar dėžes, kuriose glaudžiasi „kubinis metras kasečių“. Jos jau seniai pamiršo grotuvų suktukus, vis labiau blunka ir užrašai ant nugarėlių (pvz., „Silent Circle – 85“ arba „AC/DC – 88“), kai kurie jau menantys ir pirmuosius spausdintuvus.


Tie stalčiai, kaip ir bet koks archyvas, sukelia tiek prisiminimų! Pirmieji išgaudyti svetimų tekstų žodžiai, pirmieji žingsniai diskotekose, pirmieji susižavėjimai... Apie keturioliktus metus buvau beveik kasečių buržujus. Mat, „turėjau“ gal kokias 40 ir visos – tikros: BASF (Fe arba Fe-Cr – dar pamenate santrumpų reikšmes?***). Tik, deja, prieš kiemo draugus ne taip lengva buvo pasigirti: mat daugumoje jų buvo įrašyta ne mano, o tėčio muzika. Ir ši muzika į mūsų namus atkeliavo devintojo dešimtmečio pradžioje, kartu su „japonišku“, t. y. – taivanietišku stacionariu magnetofonu, atvežtu... žinoma, iš užsienio. O, kiek istorijų su juo ir ypač su spalvotais garso indikatoriais susiję! Kartą kaimynų vaikai net per balkoną lipo pasižiūrėti – kas gi ten mirga?! Bet grįžkime prie kasečių – žinojau, kad daugumoje jų įrašyta itališka muzika, bet ilgą laiką mažai man ką sakė Renato Zero, Drupi, Gianni Morandi, Rafaela Cara ir dar daug visokių vardų. Kartais net paslapčiom nuo tėvo ištrindavau kokį neaiškų vardą, kad tik ten atsirastų vietos ABBA, „Modern Talking“ ar kokiam nors „kokteiliui“, o kiek vėliau – jau ir „Fojė“, „Ančiai“. Rizikinga tai buvo – juk sakiau, ne mano tos kasetės... Bet paslapčia naikinti tėvo fonoteką pradėjau jau vėliau, kai mane įtikino, kad gėda klausytis visokių Toto Cutugno, Al Bano ir Rominos Power, Pupo... Ir dar – įrašinėti San Remo iš televizoriaus!!! O klausėsi šių vardų tais laikais ir net vėliau, turbūt nesumeluosiu, dauguma. Nes tikri melomanai (tarkim – Darius Užkuraitis, Dovydas Bluvšteinas) lankėsi „baracholkėse“*, o paprastas tarybinis žmogus turėjo tenkintis tuo, kas prasiskverbdavo pro kruopštų sovietinės cenzūros filtrą.

Tualetai, rusai ir italai

Kartą žinomas žurnalistas, o dabar – metų interneto žmogus ir metų tinklaraščio autorius Artūras Račas parašė: „…O prieš daugiau nei 20 metų mokykloje rengdavome diskotekas. Ir pradėdavome jas taip: iš pradžių nuskambėdavo keli taktai tokios itališkos dainos „Felicita“, o po to pasigirsdavo… tualete nuleidžiamo vandens garsas… <...> Dėjau ant Valentino dienos, nes ji man primena tą itališką plastmasinę muziką.“

Kitąsyk, atlikdamas socialiniame tinkle „Facebook“ vieną iš tūkstančių testų, kuris vadinosi „kiek tu rusas“, gavau klausimą: „Ar iki šiol klausaisi 9-ojo dešimtmečio italų muzikos?“ Pagaliau – net per įžūliai pasivadinusios „geriausios visų laikų muzikos“ stotį „M-1 plius“ galima išgirsti šaukinį, kuriame „Emme-uno plus“ ištariami dusliu Toto Cutugno balsu. Faktas kaip blynas: italų muzika, dar sovietinėje eroje užsiėmusi placdarmus, neapleido jų ir posovietiniu laiku. Ar tai – tik apgailėtina nostalgija „mir-družba-festival‘“ laikams?

Beje, dar apie rusus. Šiemet žvelgdami, kaip tame klaikiai matrioškiniame „Eurovizijos“ margumyne Maskvoje kankinosi net Patricia Kaas ir seras Andrew Lloydas Webberis, tikriausiai pastebėjote – visoje Europos vėliavų gausybėje nebuvo žalios, baltos ir raudonos spalvų. Nebuvo Italijos trispalvės. Kodėl? Ogi, anot Italijos visuomeninio transliuotojo RAI, italai nebesidomi „Eurovizija“. Bet kaip čia taip – Europos dainos festivalis – be bene dainingiausio krašto?! Būtent taip. Ir jau senokai jokių bandymų kiekvienais metais stengtis ką nors išrinkti, pasiųsti, nugalėti. Beje – italų statistika „Eurovizijoje“, kai jie dalyvaudavo – neįspūdinga. Du kartus pirma vieta, kelios trečios, o toliau – labai įvairiai, įskaitant ir paskutines vietas. Pagaliau – kam gi italams reikia tos rėksmingos, politizuotos, homoseksualizuotos, nepataikančių į toną atlikėjų kupinos „Eurovizijos“? Kas gali įvertinti itališkos dainos grožį, melodingumą – turbūt ne čigoniški Balkanai, kompleksuoti Rytų Europiečiai ar Vakarų Europos emigrantų bendruomenės? Savo dainoms italai turi savo festivalį – itališkos dainos festivalį „San Remo“. Mano vaikystėje festivalio transliacijos buvo viena iš muzikinių švenčių.

Taigi, ir vėl – prieš dvidešimtį metų. Kitas pasaulis, kiti laikai, kai nusipirkti užsienietišką tuščią garsajuostę buvo įvykis. Plokštelynuose vinilinių plokštelių netrūko, bet jos dažniausiai nedžiugino: visokie kobzonai, gorbulskiai, geriausiu atveju – muzika iš soclagerio. O „supuvusių Vakarų“, ypač iš Britanijos ar JAV pusės – vos viena kita nata. Ne, tai net ne įprastas tais laikais deficitas, čia kitas atvejis – „nėra ir nebus“: nei „The Beatles“, nei „Pink Floyd“, nei, siaube, siaube – kokių „Nazareth“ ar „Slade“. Bet štai italai pro geležinę uždangą prasisprausdavo, taip pat ir kai kurie jų draugai prancūzai bei ispanai. Jeigu ne per „vsesojuznaja firma gramzapisi“ (išvertus iš rusų k. visasąjunginę įrašų firmą) „Melodiją“ (dabar tai taip sunku suvokti – vienintelė plokštelių leidybos įmonė beveik 300 milijonų šaliai!), tai per „broliškus“ bulgarus.

Bet kaip čia taip? Tas pats kapitalizmas ir imperializmas, priešiški blokai (NATO), atseit rasizmas, revanšizmas, fašizmas, kitos nuodėmės... Tai kodėl italus, Musolini tėvynainius, praleisdavo, o „Bitlų“ – ne? Ne, aš tikrai nežinau, kokios mintys lervodavo po visagalių cenzorių smegenų vingius, bet spėliočiau apie dvi priežastis. Pirma: britai ir JAV buvo rokas, o rokas – jau vien dėl pavadinimo – tai protestas, tai iššūkis, tai – sukrėtimas, tai – neramumas. Nepamirškime – tos pačios žodžio laisvės ir vis labiau laisvėjančių papročių Vakarų visuomenės neretai šiurpdavo nuo kokių „The Rolling Stones“, o ką jau kalbėti apie „The Sex Pistols“ kūrybinius pareiškimus. Bet ar SSRS laikais galima būtų įsivaizduoti tokį klyksmą, koks ištikdavo Vakarų stadionus, kai į sceną užkopdavo „Queen“, ir pvz., į sceną žengiant išsipusčiusiam M. Magomajevui? Tokie rėksniai tuoj pat būtų atsidūrę „liaudies milicijos“ gniaužtuose ir „kozioluose“**. Sovietai juk net turėdami sustyguotą represinį aparatą neramumų bijojo kaip maro. Antras galimas momentas – turbūt mažiau žmonių mokėjo italų, ispanų ar prancūzų kalbas nei anglų (juk vis dėlto anglų kalbą mokytis buvo mada), tad net ir drąsesni tekstai buvo ne tokie pavojingi. Trečia (į šį dalyką atkreipė dėmesį mano tėvas) - ir Italija, ir Ispanija, ir net Prancūzija turėjo pakankamai rimtas komunistų partijas, kurias SSRS labai dosniai rėmė - o vdrug pavyks kokia revoliucija? Be to, tarp Europos menininkų dažnai pasitaikydavo (ne)susipratusių kairuolių, trokštančių pamėginti ssrsinio socializmo vaisiu. Galiausiai – vis dėlto itališkoji muzika buvo ganėtinai panaši į nugrimuotą, nušlifuotą sovietinę estradą. Pakankama dozė blizgesio, artistiškų šypsenų ir dabar jau žvelgiant – juokingų apdarų. Tad gal ir teisus A. Račas raukydamasis dėl „plastmasinės“ muzikos. Plastmasės buvo, bet buvo ir kai ko kito. Pirmiausia, nuostabios melodijos ir dermės, visai kitokios nei rokerių – net ir lyrikų. Rodos, galėčiau lažintis: net ir be teksto italų autoriaus melodiją turėčiau atpažinti. Nors ne taip lengvai pasakyčiau kaip. Jos tiesiog kitokios. Matyt, kylančios iš kitos tradicijos: pavyzdžiui, ar jūs įsivaizduojate liūdną itališką dainą? Melancholišką – taip, dramatišką – taip, bet liūdnai depresyvią? Ne, man tokios išgirsti neteko. O agresyvią? Ten gali būti siautulio, gali būti jėgos, bet ji bus džiaugsminga, bus pozityvi. Turbūt toji saulė, beprotiškai žydras dangus, „Viduržemio jūros dieta“ ir kitokios detalės itališkos muzikos kūrėjus įkrauna pozityviomis dalelėmis ir šios tautos melodijos tiesiog spinduliuoja šviesa, šiluma ir gyvenimo grožiu, net būdamos minorinių tonacijų. Todėl nieko keista, kad, kai lietuviškoje „Eurovizijos“ atrankoje pasirodo čia gyvenantis italas, komisija tikisi ko nors ypatinga. O kai pastarasis pamekena it ėriukas, visus užgriūva nusivylimas. Ne mažesnis nei Marcello Mastroiani herojų „Itališkose vedybose“, kai paaiškėja, kad nei vienas iš galimų sūnų nedainuoja taip, kaip tėvas, kaip italas! Italas ir muzika – neatsiejami. Juk ne veltui sakoma, kad ir Gioachino Rossini, Giuseppe Verdi į operas įpynė daug italų liaudies dainų, o paprastesnės operų arijos dar prieš premjeras tapdavo liaudies dainomis. Vadinamosios neapolietiškos dainelės „O Sole Mio“, „Torna a Sorriento“, „Funiculi, Funicula“ iki šiol nedaro gėdos ir garsiausiems pasaulio dainininkams.

Tad italai nuo senų laikų myli dainą ir moka jas kurti. Dainos kultūrą jie puoselėja kruopščiai iki šiol, na ir kas, kad po 9-ojo dešimtmečio bumo į tarptautines rinkas prasimuša vos vienas kitas savo kalba dainuojantis atlikėjas. Žinoma, kai kurie italai užtraukia ir angliškai – ir sekasi jiems neblogai (Sabrina, „Fancy“ , „Gazebo“), bet, mano manymu, anglų kalba tik per keistą klaidą tapo šiuolaikinės muzikos kalba. O tikri italai dainuoja savo kalba. Beje, jų atstovas Toto Cutugno ( „italiano vero!“ – tikras italas) labai jau nustebino kažkurią ten mūsų provincijos žinomybę – paaiškėjo, kad maestro angliškai nekalba! (Manau, kad iš principo – juk ankstyvoji Toto Cutugno grupė „Albatros“ dainavo anglų kalba). Italų atlikėjai mielai dainuoja su užsieniečiais – pamenate Eroso Ramazzoti ir Tinos Turner duetą „Cosa della vita“, bet jie paprastai savo posmus traukia itališkai, neskuba versti dainų ir taikytis prie anglofiliškos auditorijos. O kam jiems to reikia? Pagaliau – na, kuris žodis gražiau skamba: dainingas amore ar beveik lojantis love?

Jie visi toje gelmėj užgimę?

Na, o italų muzikos šventė, italų dainos festivalis, arba tiesiog – Festivalis (kaip Roma – Miestas) – tai San Remo. Festivalis, besitęsiantis jau 58 metus, festivalis, turbūt savo gėdai, pagimdęs „Euroviziją“. Itališkos dainos šventės ir „Eurovizijos“ balagano santykiai tikrai primena šeimyninę istoriją. „Eurovizija“ iš pradžių buvo nusižiūrėta iš San Remo festivalio. San Remo laimėtojai važiuodavo į „Euroviziją“, nors, jau sakiau, su laurais grįždavo retokai. Abu festivaliai būdavo transliuojami per įvairių Europos šalių televizijas. „Eurovizija“ vis stambėjo ir, deja, vulgarėjo pataikaudama masiniam skoniui, o ne dainos kokybei. Todėl, matyt, dėsninga, kad, nežiūrint „Eurovizijos“ mastų, ypač sudriskus geležinei uždangai, „Eurovizija“ netapo prestižiniu muzikiniu renginiu. Žvaigždės ir žvaigždpalaikės, blykstelėjusios „Eurovizijoje“, paprastai taip ir nugesdavo nieko nepasiekusios (buvo ir išimčių – ABBA). O štai „San Remo“ gali pasigirti ne vienu atlikėju, katapultuotu į tarptautinę šlovę – kad ir tas pats lapkritį į Lietuvą vėl užsuksiantis Erosas Ramazzoti, kurio naujas albumas vėl labai sėkmingai pardavinėjamas Europoje. Pamenu jo pirmąjį „hitą“ – „Adesso tu“ („Dabar tu“), laimėjusį 1986 m. San Remo festivalyje. Ir pamenu, kaip man (ir sesei!) nepatiko šitas „kniaukiantis“ balsas! San Remo krikštyti buvo ir Zucchero, ir Andrea Bocelli, ir Giorgia, o ką jau kalbėti apie visą 9-ojo dešimtmečio plejadą! Vien Toto Cutugno, kurį mūsų nesusipratėliai pavadina „italų Paltiniene“, yra neįtikėtinas kūrybinis fenomenas: prieš tapdamas didžiulės sėkmės lydimu atlikėju, jis rašė dainas ne tik sau. Kiekvieną kartą, klausydamiesi genialios Joe Dassino „Et Si Tu N‘existais Pas“ neužmirškite – švelniabalsis prancūzas ją tik atliko, o sukūrė – gergždžiabalsis Cutugno, taip pat ir dar apie dešimtį paties atliekamų bei daug kitų artistų (Adriano Celentano, Dalida, Mireille Mathieu) sudainuotų hitų. Atrodo, 1987 metais San Remo festivalyje Toto Cutugno ir dainavo pats, ir dar pora atlikėjų – jo kūrinius. Taigi, San Remo festivalis buvo ir lieka tos itališkos dainos žaizdras, kuriame gimsta jos briliantai.

Kodėl taip? Pirmiausia tikriausiai dėl to, kad festivalis buvo sugalvotas (ir daugiau mažiau išlaikytas) ne kaip atlikėjų šou, o kompozitorių konkursas. Pagrindinis dėmesys – dainai. Pavyzdžiui, tą patį kūrinį skirtingi dainininkai atlieka skirtingomis aranžuotėmis, arba vieną vakarą daina dainuojama solo, kitą vakarą – duetu. Festivalio konkursinė programa vyksta 3 vakarus, kiti 2 skirti įvairiems svečiams. O jeigu manote, kad kaip svečiai į San Remą pagroti važiuoja niekam nežinomi žmonės – klystate. Jame viešėjo ir Tomas Waitsas, ir „U2“, ir dar daug daug kitų. Konkursines dainas vertindavo (ir vertina) trys komisijos: profesionalų komisija, kiek vėliau atsiradusi „paprastų žmonių komisija“ – t. y. žmonės, kurie atkviečiami į San Remo „Ariston“ teatrą iš visos Italijos (jeigu lankėsi ankstesniuose festivaliuose ar pirko jų įrašus). Ilgainiui atsirado ir grynas vox populi – TV balsavimas. Laimėtojų išrinkimo sistema kiekvienais metais vis kitokia, sudėtinga tarsi mokesčių įstatymai, nors paskutiniu metu absoliutus laimėtojas renkamas TV balsavimu. Tačiau profesionalų komisija visada skiria savo prizą. Paprastai varžosi dvi atlikėjų grupės: „didieji“ ir „jaunieji“. San Remo festivalio scena – visada įspūdinga, bet vaizdo efektai ar puošni scenografija niekada neužgožia atlikėjų ir jų atliekamos muzikos. San Reme „gero šou“ korta neveikia, tai irgi tik į naudą dainai. Finalinis San Remo koncertas – visada su simfoniniu orkestru, geriausioms dainoms suteikiantis dar geresnes instrumentuotes ir turtingesnį skambesį.

Kalakuto vargai

Vis dėlto nebūna rūmų be šešėlių. Būta aukso metų, būta sunkių akimirkų. Ypač – XXI a. pradžioje: festivalyje lankėsi ne tik atlikėjai, jų vadybininkai, bet ir finansų inspektoriai. Sklido kalbos, kad pasirodymas festivalio scenoje atsieina apvalią sumą. Kaip minėjau, festivalis jau nuo seno bandė padalinti sceną jauniesiems atlikėjams ir scenos vilkams, tik ilgainiui vis mažiau rimtų jaunųjų atlikėjų ja domėjosi, o scenos vilkai darėsi nebeįdomūs publikai. Negana to, senųjų žvaigždžių atžalos ėmė ropštis į festivalio sceną šiaip, pakvailioti. Garbių tėvų (A. Celentano, G. Morandi) siaubui – netgi tai deklaruodami. Ir net šiemet Italijos spauda kėlė vėją: žurnalistai neabejojo, kad Zucchero duktė į „jaunųjų“ programą pralindo tik dėl tėvo žvaigždino. Ilgametis festivalio meno direktorius ir vedėjas Pipo Baudo dėl problemų kaltino ne tiek save ir dolce far niente (malonumą nieko neveikti), kiek prakeiktą tarptautinę muzikos industriją, didelius mokesčius ir visa kita. Festivalį imta vadinti „aptukusiu kalakutu“, susvyravo prestižas, nebe ta žiūrovų gausa. Vis dėlto legendos taip lengvai nepasiduoda. Paskutiniais metais meno direktoriaus kėdę perėmus kitam žymiam RAI laidų vedėjui ir TV prodiuseriui Paolo Bonoli festivalis ėmė vėl kilti. Ir nors 59-ojo festivalio (2009) repertuarą klausiau tik „Youtube“ kanalais, ten radau aibę gerų tų tikrai itališkų dainų. Aišku, truputį juokinga tai, kad kai kurias iš jų galima būtų drąsiai pasendinti 20-čia metų ir... niekas nesikeistų. Jos skambėtų labai panašiai. Kita vertus – vargu ar seniau koks nors atlikėjas būtų išdrįsęs eiti į sceną su daina „Luca era gay“, t. y. „Luka buvo gėjus“. Tai padarė atlikėjas Povia (ir laimėjo 2 vietą!). Beje, šis pasirinkimas – ne kokia nors pigi provokacija, o, pavadinkime, socialinė daina. Italai taip pat ne visada dainuoja apie meilę – prisiminkime kad ir garsųjį trio G. Morandi, E. Ruggieri ir U. Tozzi „Si puo dare di piu“ („Galim daugiau“) ar Toto Cutugno „Insieme“ („Kartu“).

Visiems laikams

Kad ir ką kalbėtų A. Račas, geros tos itališkos dainos. Paperka nuoširdžiu paprastumu, nors, kai įsigilini į muzikinį audinį, pamatai, kad dažnai tas paprastumas apgaulingas – ne trys „Status Quo“ akordai. Atsigaunu klausydamasis itališką muziką – akyse pašviesėja, organizmas susibalansuoja, čakros atsiveria, šypsena kilsteli lūpų kampučius. Netikite?

Itališkos muzikos ir jos atlikėjų fenomeną kiek pavėluotai galėjai pačiupinėti ir Lietuvoje (nors sako, kad į Drupi koncertą kažkada aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje (!) žmonės net iš Marijampolės važiavo pilnais autobusais. Bet tada aš buvau dar per mažas). Man teko būti keliuose koncertuose dešimtojo dešimtmečio pabaigoje („Richi e Poveri“, Toto Cutugno, Eros Ramazzoti). Sakau neabejodamas: tokio šilto ir mielo bendravimo su publika, taip pat neabejotino atlikėjų profesionalumo jiems vis dar galima pavydėti. Jie nedaro iš savęs žvaigždžių, atstumas tarp atlikėjo ir publikos – fizinis, ne dvasinis. Taip pat ir dainose. Todėl ir dabar labai apmaudu, kad niekaip negaliu atkasti vieno seno įrašo Fe-Cr BASF garsajuostėje autorių. Užrašas nebeįskaitomas, o melodijos į „youtube“ paieškos laukelį neįvesi. Bet gal kurią nors laimingą dieną man pavyks. O dabar dar kartelį pasileisiu 2009 metų San Reme „geriausio naujoko“ titulą gavusią dainelę „Sincerita“ (atlieka Arisa) – „Nuoširdumas“. Tokia genialiai paprasta daina – tinkama visiems laikams ir visiems, kurie mėgsta melodingą nuoširdžią muziką. Pagaliau – juk ir „O Sole Mio“ buvo sukurta 1898 m., argi ji per daugiau nei per šimtą metų tapo prastesnė?



* baracholkė (žarg.) - nelegalūs plokštelių prekybos - mainų taškai. Viena iš žymiausių Vilniaus "baracholkių" buvo Antakalnio gale, ten, kur dabar parkas "Spalvoti šaltiniai" ir kažkada klestėjo piratinių CD turgelis.
** koziolas (žarg.) - milicijos (sovietinės policijos) automobilio UAZ, primenančio dabartinius "džipus", pravardė.
*** Fe, Fe-Cr, Cr - garso juostos tipas pagal joje esančius elementus. Cr (chromo) turinčios juostelės buvo pačios geriausios, bet jos "ėsdavo" sovietinių magnetofonų galvutes. "Japoniškuose" (jais buvo vadinami taivanietiški, korėjietiški, ne tik japoniški) magnetofonuose būdavo specialios rankenėlės perjungti kasečių tipams)
linkReply

Comments:
From: (Anonymous)
2009-07-30 06:38 pm (UTC)
Šiaip net banaliuose sony ericsson telefonuose buvo programa, kuri iš garso atpažįsta kūrinius...
(Reply) (Thread)
[User Picture]From: ibicvs
2009-07-30 07:01 pm (UTC)
> Taigi, ir vėl – prieš dvidešimtį metų. Kitas pasaulis, kiti laikai, kai nusipirkti užsienietišką tuščią garsajuostę buvo įvykis. Plokštelynuose vinilinių plokštelių netrūko, bet jos dažniausiai nedžiugino: visokie kobzonai, gorbulskiai, geriausiu atveju – muzika iš soclagerio. O „supuvusių Vakarų“, ypač iš Britanijos ar JAV pusės – vos viena kita nata. Ne, tai net ne įprastas tais laikais deficitas, čia kitas atvejis – „nėra ir nebus“: nei „The Beatles“, nei „Pink Floyd“, nei, siaube, siaube – kokių „Nazareth“ ar „Slade“.

Labai ačiū - nuraminai. Man kartais atrodė kad esu sklerotikas ir reikia kibirais gerti Bilobil. Pasirodo - ne, aš dar puikiai susitvarkau plgs. su jaunesniaisiais :)
(Reply) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 06:32 am (UTC)
Ne visai supratau komentarą, bet jeigu tu nori pasakyti, kad plokštelynėse anksčiau nei kokie 1987 buvo galima nusipirkti roko, tai tada nežinau, kur tu tokias radai :)
Pamenu, su kokiu šventu virpuliu žmonės ėmė į rankas Melodijoje išleistas dvi bitlų plokšteles arba Pinkų "The Delicate Sound of Thunder". Rok-archiv serija taip pat startavo kažkada apie perestrojkos vidurį. Tad nežinau, kokių gi ten tau vaistų reikia :)
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: ibicvs
2009-07-31 12:21 pm (UTC)
Bitlus pradėjo leisti nuo 1969, išsamiau čia, bet tiek to.

Tavo statoma ideologinė konstrukcija yra labai trapi, kadangi atsakymas žymai paprastesnis - anglosaksų neišlesdavo dėl valiutos trūkumo, nes jie buvo išlepinti didžiuliais tiražais ir kosminių honorarų (skirtingai nuo italų, kurie net dažnai gastroliuodavo TSRS).

Todėl buvo plačiai paplitęs oficialus piratavimas - nuo "Melodijos" leistų minionų (su Pink Floyd, Led Zeppelin etc., dažnai nenurodant atlikėjo vardo ar pavadinimo) ir lanksčių mėlynų plokštelių iki "Garso irašų kioskų", kuriuose už rublį įrašydavo ką tik siela pageidauja. Įsk. netgi ir "uždraustą" dėl SS pavadinime Kiss.

Garso įrašų kebabų kioskas Laisvės alejoje Kaune:



(via saulius)

(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 12:32 pm (UTC)
Ir kiek žmonių tuos mėlynus minionus (apie garso kokybę nekalbu) sugaudydavo? Ogi vėlgi - melomanai, negana to - nutylimi pavadinimai. Kas nutylėdavo? Drąsesni kompiliuotojai, kurie kažkada ir "Girl" buvo užrašę kaip ""квартет "Битлз", "Девушка", музыка и слова... народные". Dėl įrašų kioskų - jie vėlgi normaliai iš pogrindžio išlindo su kooperatyvų era. Taip, pogrindinė leidyba buvo, kasečių mainai buvo, bet ji ir buvo _pogrindinė_, o ne oficiali, ir už ją galėjai sėsti (ar man tau aiškinti, kad privati komercinė iniciatyva buvo neleidžiama?).

Na, o dėl to, kad anglosaksų neleido tik dėl honorarų - leisk suabejoti. Pamenu, kad esu skaitęs ne vieną straipsnį spaudoje apie labai blogas grupe "Kiss" ar "Nazareth", arba apie Madonną, apie The Beatles gali paguglinti straipsnelį "Жуки навозные" ir t.t. Dėl tų "draudžiamų transliuoti grupių" sąrašo, kiek suprantu, dabar jau tapusi populiari "falsifikacijos" versija (t.y. - čia antisovietinė propaganda, kur nemylintys SSRS sukurpė), ar ne? Ar, tavo manymu, Pink Floydų eilutė "Brezhnev took Afghanistan" buvo sutikta su plojimais SSRS CK?
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: ibicvs
2009-07-31 12:43 pm (UTC)
> Kas nutylėdavo?

Firma "Melodija" ir nutylėdavo, siekiant sumažinti šansus, kad bus pagauta už autorinių teisių pažeidimą.

> Dėl įrašų kioskų - jie vėlgi normaliai iš pogrindžio išlindo su kooperatyvų era. Taip, pogrindinė leidyba buvo

Garso įrašų kioskai - ne iš pogrindžio, o iš valstybinių (kaip ir beveik viskai tais laikas) t.v. "Buities namų" bei "Buitinio aptarnavimo kombinatų". Palieki užsakymą, sumoki rublį, gauni kvitą. O pagal tave gaunasi, kad tai buvo vos ne kaip prekyba žolyte :)

> Ar, tavo manymu, Pink Floydų eilutė "Brezhnev took Afghanistan" buvo sutikta su plojimais SSRS CK?

Visai gali būti :)
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 12:46 pm (UTC)
"Garso įrašų kioskai - ne iš pogrindžio, o iš valstybinių (kaip ir beveik viskai tais laikas) t.v. "Buities namų" bei "Buitinio aptarnavimo kombinatų". Palieki užsakymą, sumoki rublį, gauni kvitą. O pagal tave gaunasi, kad tai buvo vos ne kaip prekyba žolyte :)"

Čia man naujiena. Aš žinojau tik nelegalius :)
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: unless_spring
2009-08-03 02:20 pm (UTC)
Aš tai irgi atsimenu legalius garso įrašų kioskus. Buvau nusipirkus keletą kasečių iš tokio kiosko Palangoje. Tačiau mano anksčiausias jų prisiminimas yra, berods, iš 1987 metų. Ar jų buvo anksčiau -- negaliu pasakyti. Tiesa, ir tuose kioskuose kai kurių populiarių grupių nebūdavo todėl, kad (bent jau pasak kiosko darbuotojų) jas drauadė cenzūra. Depeche Mode buvo viena iš jų. Man tai, pamenu, pasirodė keistoka, nes Depeche Mode tekstai visiškai ne politiški.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: mototarka
2009-08-03 07:57 pm (UTC)
87-ieji tai jau perestroika. Tada jau ir net mokyklų diskotekose nebe vien italo disco leisdavo. Klausimas labiau tame kokios muzikos buvo galima buvo legaliai įsigyt prie Beržnevo/Andropovo/Černenkos.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: yshtabi
2009-07-31 06:05 am (UTC)
"Kitąsyk, atlikdamas socialiniame tinkle „Facebook“ vieną iš tūkstančių testų, kuris vadinosi „kiek tu rusas“, gavau klausimą: „Ar iki šiol klausaisi 9-ojo dešimtmečio italų muzikos?“

....

nu.

...

Ką ir besakyt. Pati ta info "verslo" žurnalui. Skaitytojai turbūt irgi 'atlieka testus socialiniame tinkle'.
(Reply) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 06:29 am (UTC)
Žvelk plačiau ;)
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: yshtabi
2009-07-31 06:54 am (UTC)
bet manau, skaitytojams būtų labai įdomu sužinoti plačiau apie tuos tūkstančius testų. Žurnalų verslui skaitytojai tą daro. Tūkstančius testų.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 06:58 am (UTC)
Didžiai gerb. direktore, jeigu Jums, tokiai šviesiai ir išmintingai personai iki šiol neaišku, šis straipsnis priklauso rubrikai "kultūra". Tai yra apybraižos - esė pobūdžio rašinys, skirtas pervargusiems verslininkams (turbūt jie sudaro tam tikrą dalį "Verslo klasės" skaitytojų) susipažinti su tam tikru reiškiniu. Nežinau, kodėl pristojote prie ištraukos su Facebook ir kas jus taip piktina, bet visada yra ir labai paprastai išeitis: neskaitykite, nedarykite, kt.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: yshtabi
2009-07-31 07:22 am (UTC)
jech, dar reikėjo pridurt - parašyk geriau!!!, būtų pilnas smack down'as :D

O dėl tų pavargusių, krizės nukamuotų verslininkų (vos neparašiau pensininkų)... mmm.. Jo. Pervargę taip ir pamiršta reklamą feng shui verslo žurnaluose užsisakyt.

Beje, tikrai nieko asmeniško! Aš irgi darau FB testus! Ne tūkstančiais, aišku.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 07:53 am (UTC)
Tai ko pristojai kaip varnalėša, a? :)
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: yshtabi
2009-07-31 10:16 am (UTC)
kadangi gavau pastabą dėl pritinkančių titulų nevartojimo lk komentaruose, labai atsiprašau ir turiu pridurti, Gerb. mokslų daktare, mano, kaip direktorės nuomone, ši tamstos esė pasirodė kritikuotina. Ir tikrai ne dėl FB testų ar pasirinktos temos kultūros rubrikos straipsniui verslo žurnale.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 12:22 pm (UTC)
Tai tada ir sakyk, kas yra kritikuotina. O aš pasakysiu ačiū. Nes kol kas atrodo, kad tamstai užkliuvo tūkstantis testų feisbuke, kadangi verslinykai to nedaro. Gal ir nedaro - ne apie verslinykus daina buvo, bet kuriuo atveju.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: mmm_blem
2009-07-31 08:46 am (UTC)
Atleiskite, visgi patyleti neiseis. Yshtabi, man lieka neaisku, kodel tu nesikreipei i autoriu adekvaciai, kaip i didziai gerbiama mokslu daktara?
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: yshtabi
2009-07-31 09:56 am (UTC)
vajėj, koks neapsižiūrėjimas.
Nuo šiol - visada.
(Reply) (Parent) (Thread)
[User Picture]From: maumaz
2009-07-31 12:29 pm (UTC)
Lovliu na slove.
(Reply) (Parent) (Thread)