Maumaz (maumaz) wrote,
Maumaz
maumaz

Sincerita: paprastumo patrauklumas

Justinas Žilinskas

SINCERITA: PAPRASTUMO PATRAUKLUMAS
(arba apie itališką popsą bei San Remo festivalį)

Verslo klasė, 2009/06

Kartais, rausdamasis po savo fonoteką, atsidarau stalčius ar dėžes, kuriose glaudžiasi „kubinis metras kasečių“. Jos jau seniai pamiršo grotuvų suktukus, vis labiau blunka ir užrašai ant nugarėlių (pvz., „Silent Circle – 85“ arba „AC/DC – 88“), kai kurie jau menantys ir pirmuosius spausdintuvus.


Tie stalčiai, kaip ir bet koks archyvas, sukelia tiek prisiminimų! Pirmieji išgaudyti svetimų tekstų žodžiai, pirmieji žingsniai diskotekose, pirmieji susižavėjimai... Apie keturioliktus metus buvau beveik kasečių buržujus. Mat, „turėjau“ gal kokias 40 ir visos – tikros: BASF (Fe arba Fe-Cr – dar pamenate santrumpų reikšmes?***). Tik, deja, prieš kiemo draugus ne taip lengva buvo pasigirti: mat daugumoje jų buvo įrašyta ne mano, o tėčio muzika. Ir ši muzika į mūsų namus atkeliavo devintojo dešimtmečio pradžioje, kartu su „japonišku“, t. y. – taivanietišku stacionariu magnetofonu, atvežtu... žinoma, iš užsienio. O, kiek istorijų su juo ir ypač su spalvotais garso indikatoriais susiję! Kartą kaimynų vaikai net per balkoną lipo pasižiūrėti – kas gi ten mirga?! Bet grįžkime prie kasečių – žinojau, kad daugumoje jų įrašyta itališka muzika, bet ilgą laiką mažai man ką sakė Renato Zero, Drupi, Gianni Morandi, Rafaela Cara ir dar daug visokių vardų. Kartais net paslapčiom nuo tėvo ištrindavau kokį neaiškų vardą, kad tik ten atsirastų vietos ABBA, „Modern Talking“ ar kokiam nors „kokteiliui“, o kiek vėliau – jau ir „Fojė“, „Ančiai“. Rizikinga tai buvo – juk sakiau, ne mano tos kasetės... Bet paslapčia naikinti tėvo fonoteką pradėjau jau vėliau, kai mane įtikino, kad gėda klausytis visokių Toto Cutugno, Al Bano ir Rominos Power, Pupo... Ir dar – įrašinėti San Remo iš televizoriaus!!! O klausėsi šių vardų tais laikais ir net vėliau, turbūt nesumeluosiu, dauguma. Nes tikri melomanai (tarkim – Darius Užkuraitis, Dovydas Bluvšteinas) lankėsi „baracholkėse“*, o paprastas tarybinis žmogus turėjo tenkintis tuo, kas prasiskverbdavo pro kruopštų sovietinės cenzūros filtrą.

Tualetai, rusai ir italai

Kartą žinomas žurnalistas, o dabar – metų interneto žmogus ir metų tinklaraščio autorius Artūras Račas parašė: „…O prieš daugiau nei 20 metų mokykloje rengdavome diskotekas. Ir pradėdavome jas taip: iš pradžių nuskambėdavo keli taktai tokios itališkos dainos „Felicita“, o po to pasigirsdavo… tualete nuleidžiamo vandens garsas… <...> Dėjau ant Valentino dienos, nes ji man primena tą itališką plastmasinę muziką.“

Kitąsyk, atlikdamas socialiniame tinkle „Facebook“ vieną iš tūkstančių testų, kuris vadinosi „kiek tu rusas“, gavau klausimą: „Ar iki šiol klausaisi 9-ojo dešimtmečio italų muzikos?“ Pagaliau – net per įžūliai pasivadinusios „geriausios visų laikų muzikos“ stotį „M-1 plius“ galima išgirsti šaukinį, kuriame „Emme-uno plus“ ištariami dusliu Toto Cutugno balsu. Faktas kaip blynas: italų muzika, dar sovietinėje eroje užsiėmusi placdarmus, neapleido jų ir posovietiniu laiku. Ar tai – tik apgailėtina nostalgija „mir-družba-festival‘“ laikams?

Beje, dar apie rusus. Šiemet žvelgdami, kaip tame klaikiai matrioškiniame „Eurovizijos“ margumyne Maskvoje kankinosi net Patricia Kaas ir seras Andrew Lloydas Webberis, tikriausiai pastebėjote – visoje Europos vėliavų gausybėje nebuvo žalios, baltos ir raudonos spalvų. Nebuvo Italijos trispalvės. Kodėl? Ogi, anot Italijos visuomeninio transliuotojo RAI, italai nebesidomi „Eurovizija“. Bet kaip čia taip – Europos dainos festivalis – be bene dainingiausio krašto?! Būtent taip. Ir jau senokai jokių bandymų kiekvienais metais stengtis ką nors išrinkti, pasiųsti, nugalėti. Beje – italų statistika „Eurovizijoje“, kai jie dalyvaudavo – neįspūdinga. Du kartus pirma vieta, kelios trečios, o toliau – labai įvairiai, įskaitant ir paskutines vietas. Pagaliau – kam gi italams reikia tos rėksmingos, politizuotos, homoseksualizuotos, nepataikančių į toną atlikėjų kupinos „Eurovizijos“? Kas gali įvertinti itališkos dainos grožį, melodingumą – turbūt ne čigoniški Balkanai, kompleksuoti Rytų Europiečiai ar Vakarų Europos emigrantų bendruomenės? Savo dainoms italai turi savo festivalį – itališkos dainos festivalį „San Remo“. Mano vaikystėje festivalio transliacijos buvo viena iš muzikinių švenčių.

Taigi, ir vėl – prieš dvidešimtį metų. Kitas pasaulis, kiti laikai, kai nusipirkti užsienietišką tuščią garsajuostę buvo įvykis. Plokštelynuose vinilinių plokštelių netrūko, bet jos dažniausiai nedžiugino: visokie kobzonai, gorbulskiai, geriausiu atveju – muzika iš soclagerio. O „supuvusių Vakarų“, ypač iš Britanijos ar JAV pusės – vos viena kita nata. Ne, tai net ne įprastas tais laikais deficitas, čia kitas atvejis – „nėra ir nebus“: nei „The Beatles“, nei „Pink Floyd“, nei, siaube, siaube – kokių „Nazareth“ ar „Slade“. Bet štai italai pro geležinę uždangą prasisprausdavo, taip pat ir kai kurie jų draugai prancūzai bei ispanai. Jeigu ne per „vsesojuznaja firma gramzapisi“ (išvertus iš rusų k. visasąjunginę įrašų firmą) „Melodiją“ (dabar tai taip sunku suvokti – vienintelė plokštelių leidybos įmonė beveik 300 milijonų šaliai!), tai per „broliškus“ bulgarus.

Bet kaip čia taip? Tas pats kapitalizmas ir imperializmas, priešiški blokai (NATO), atseit rasizmas, revanšizmas, fašizmas, kitos nuodėmės... Tai kodėl italus, Musolini tėvynainius, praleisdavo, o „Bitlų“ – ne? Ne, aš tikrai nežinau, kokios mintys lervodavo po visagalių cenzorių smegenų vingius, bet spėliočiau apie dvi priežastis. Pirma: britai ir JAV buvo rokas, o rokas – jau vien dėl pavadinimo – tai protestas, tai iššūkis, tai – sukrėtimas, tai – neramumas. Nepamirškime – tos pačios žodžio laisvės ir vis labiau laisvėjančių papročių Vakarų visuomenės neretai šiurpdavo nuo kokių „The Rolling Stones“, o ką jau kalbėti apie „The Sex Pistols“ kūrybinius pareiškimus. Bet ar SSRS laikais galima būtų įsivaizduoti tokį klyksmą, koks ištikdavo Vakarų stadionus, kai į sceną užkopdavo „Queen“, ir pvz., į sceną žengiant išsipusčiusiam M. Magomajevui? Tokie rėksniai tuoj pat būtų atsidūrę „liaudies milicijos“ gniaužtuose ir „kozioluose“**. Sovietai juk net turėdami sustyguotą represinį aparatą neramumų bijojo kaip maro. Antras galimas momentas – turbūt mažiau žmonių mokėjo italų, ispanų ar prancūzų kalbas nei anglų (juk vis dėlto anglų kalbą mokytis buvo mada), tad net ir drąsesni tekstai buvo ne tokie pavojingi. Trečia (į šį dalyką atkreipė dėmesį mano tėvas) - ir Italija, ir Ispanija, ir net Prancūzija turėjo pakankamai rimtas komunistų partijas, kurias SSRS labai dosniai rėmė - o vdrug pavyks kokia revoliucija? Be to, tarp Europos menininkų dažnai pasitaikydavo (ne)susipratusių kairuolių, trokštančių pamėginti ssrsinio socializmo vaisiu. Galiausiai – vis dėlto itališkoji muzika buvo ganėtinai panaši į nugrimuotą, nušlifuotą sovietinę estradą. Pakankama dozė blizgesio, artistiškų šypsenų ir dabar jau žvelgiant – juokingų apdarų. Tad gal ir teisus A. Račas raukydamasis dėl „plastmasinės“ muzikos. Plastmasės buvo, bet buvo ir kai ko kito. Pirmiausia, nuostabios melodijos ir dermės, visai kitokios nei rokerių – net ir lyrikų. Rodos, galėčiau lažintis: net ir be teksto italų autoriaus melodiją turėčiau atpažinti. Nors ne taip lengvai pasakyčiau kaip. Jos tiesiog kitokios. Matyt, kylančios iš kitos tradicijos: pavyzdžiui, ar jūs įsivaizduojate liūdną itališką dainą? Melancholišką – taip, dramatišką – taip, bet liūdnai depresyvią? Ne, man tokios išgirsti neteko. O agresyvią? Ten gali būti siautulio, gali būti jėgos, bet ji bus džiaugsminga, bus pozityvi. Turbūt toji saulė, beprotiškai žydras dangus, „Viduržemio jūros dieta“ ir kitokios detalės itališkos muzikos kūrėjus įkrauna pozityviomis dalelėmis ir šios tautos melodijos tiesiog spinduliuoja šviesa, šiluma ir gyvenimo grožiu, net būdamos minorinių tonacijų. Todėl nieko keista, kad, kai lietuviškoje „Eurovizijos“ atrankoje pasirodo čia gyvenantis italas, komisija tikisi ko nors ypatinga. O kai pastarasis pamekena it ėriukas, visus užgriūva nusivylimas. Ne mažesnis nei Marcello Mastroiani herojų „Itališkose vedybose“, kai paaiškėja, kad nei vienas iš galimų sūnų nedainuoja taip, kaip tėvas, kaip italas! Italas ir muzika – neatsiejami. Juk ne veltui sakoma, kad ir Gioachino Rossini, Giuseppe Verdi į operas įpynė daug italų liaudies dainų, o paprastesnės operų arijos dar prieš premjeras tapdavo liaudies dainomis. Vadinamosios neapolietiškos dainelės „O Sole Mio“, „Torna a Sorriento“, „Funiculi, Funicula“ iki šiol nedaro gėdos ir garsiausiems pasaulio dainininkams.

Tad italai nuo senų laikų myli dainą ir moka jas kurti. Dainos kultūrą jie puoselėja kruopščiai iki šiol, na ir kas, kad po 9-ojo dešimtmečio bumo į tarptautines rinkas prasimuša vos vienas kitas savo kalba dainuojantis atlikėjas. Žinoma, kai kurie italai užtraukia ir angliškai – ir sekasi jiems neblogai (Sabrina, „Fancy“ , „Gazebo“), bet, mano manymu, anglų kalba tik per keistą klaidą tapo šiuolaikinės muzikos kalba. O tikri italai dainuoja savo kalba. Beje, jų atstovas Toto Cutugno ( „italiano vero!“ – tikras italas) labai jau nustebino kažkurią ten mūsų provincijos žinomybę – paaiškėjo, kad maestro angliškai nekalba! (Manau, kad iš principo – juk ankstyvoji Toto Cutugno grupė „Albatros“ dainavo anglų kalba). Italų atlikėjai mielai dainuoja su užsieniečiais – pamenate Eroso Ramazzoti ir Tinos Turner duetą „Cosa della vita“, bet jie paprastai savo posmus traukia itališkai, neskuba versti dainų ir taikytis prie anglofiliškos auditorijos. O kam jiems to reikia? Pagaliau – na, kuris žodis gražiau skamba: dainingas amore ar beveik lojantis love?

Jie visi toje gelmėj užgimę?

Na, o italų muzikos šventė, italų dainos festivalis, arba tiesiog – Festivalis (kaip Roma – Miestas) – tai San Remo. Festivalis, besitęsiantis jau 58 metus, festivalis, turbūt savo gėdai, pagimdęs „Euroviziją“. Itališkos dainos šventės ir „Eurovizijos“ balagano santykiai tikrai primena šeimyninę istoriją. „Eurovizija“ iš pradžių buvo nusižiūrėta iš San Remo festivalio. San Remo laimėtojai važiuodavo į „Euroviziją“, nors, jau sakiau, su laurais grįždavo retokai. Abu festivaliai būdavo transliuojami per įvairių Europos šalių televizijas. „Eurovizija“ vis stambėjo ir, deja, vulgarėjo pataikaudama masiniam skoniui, o ne dainos kokybei. Todėl, matyt, dėsninga, kad, nežiūrint „Eurovizijos“ mastų, ypač sudriskus geležinei uždangai, „Eurovizija“ netapo prestižiniu muzikiniu renginiu. Žvaigždės ir žvaigždpalaikės, blykstelėjusios „Eurovizijoje“, paprastai taip ir nugesdavo nieko nepasiekusios (buvo ir išimčių – ABBA). O štai „San Remo“ gali pasigirti ne vienu atlikėju, katapultuotu į tarptautinę šlovę – kad ir tas pats lapkritį į Lietuvą vėl užsuksiantis Erosas Ramazzoti, kurio naujas albumas vėl labai sėkmingai pardavinėjamas Europoje. Pamenu jo pirmąjį „hitą“ – „Adesso tu“ („Dabar tu“), laimėjusį 1986 m. San Remo festivalyje. Ir pamenu, kaip man (ir sesei!) nepatiko šitas „kniaukiantis“ balsas! San Remo krikštyti buvo ir Zucchero, ir Andrea Bocelli, ir Giorgia, o ką jau kalbėti apie visą 9-ojo dešimtmečio plejadą! Vien Toto Cutugno, kurį mūsų nesusipratėliai pavadina „italų Paltiniene“, yra neįtikėtinas kūrybinis fenomenas: prieš tapdamas didžiulės sėkmės lydimu atlikėju, jis rašė dainas ne tik sau. Kiekvieną kartą, klausydamiesi genialios Joe Dassino „Et Si Tu N‘existais Pas“ neužmirškite – švelniabalsis prancūzas ją tik atliko, o sukūrė – gergždžiabalsis Cutugno, taip pat ir dar apie dešimtį paties atliekamų bei daug kitų artistų (Adriano Celentano, Dalida, Mireille Mathieu) sudainuotų hitų. Atrodo, 1987 metais San Remo festivalyje Toto Cutugno ir dainavo pats, ir dar pora atlikėjų – jo kūrinius. Taigi, San Remo festivalis buvo ir lieka tos itališkos dainos žaizdras, kuriame gimsta jos briliantai.

Kodėl taip? Pirmiausia tikriausiai dėl to, kad festivalis buvo sugalvotas (ir daugiau mažiau išlaikytas) ne kaip atlikėjų šou, o kompozitorių konkursas. Pagrindinis dėmesys – dainai. Pavyzdžiui, tą patį kūrinį skirtingi dainininkai atlieka skirtingomis aranžuotėmis, arba vieną vakarą daina dainuojama solo, kitą vakarą – duetu. Festivalio konkursinė programa vyksta 3 vakarus, kiti 2 skirti įvairiems svečiams. O jeigu manote, kad kaip svečiai į San Remą pagroti važiuoja niekam nežinomi žmonės – klystate. Jame viešėjo ir Tomas Waitsas, ir „U2“, ir dar daug daug kitų. Konkursines dainas vertindavo (ir vertina) trys komisijos: profesionalų komisija, kiek vėliau atsiradusi „paprastų žmonių komisija“ – t. y. žmonės, kurie atkviečiami į San Remo „Ariston“ teatrą iš visos Italijos (jeigu lankėsi ankstesniuose festivaliuose ar pirko jų įrašus). Ilgainiui atsirado ir grynas vox populi – TV balsavimas. Laimėtojų išrinkimo sistema kiekvienais metais vis kitokia, sudėtinga tarsi mokesčių įstatymai, nors paskutiniu metu absoliutus laimėtojas renkamas TV balsavimu. Tačiau profesionalų komisija visada skiria savo prizą. Paprastai varžosi dvi atlikėjų grupės: „didieji“ ir „jaunieji“. San Remo festivalio scena – visada įspūdinga, bet vaizdo efektai ar puošni scenografija niekada neužgožia atlikėjų ir jų atliekamos muzikos. San Reme „gero šou“ korta neveikia, tai irgi tik į naudą dainai. Finalinis San Remo koncertas – visada su simfoniniu orkestru, geriausioms dainoms suteikiantis dar geresnes instrumentuotes ir turtingesnį skambesį.

Kalakuto vargai

Vis dėlto nebūna rūmų be šešėlių. Būta aukso metų, būta sunkių akimirkų. Ypač – XXI a. pradžioje: festivalyje lankėsi ne tik atlikėjai, jų vadybininkai, bet ir finansų inspektoriai. Sklido kalbos, kad pasirodymas festivalio scenoje atsieina apvalią sumą. Kaip minėjau, festivalis jau nuo seno bandė padalinti sceną jauniesiems atlikėjams ir scenos vilkams, tik ilgainiui vis mažiau rimtų jaunųjų atlikėjų ja domėjosi, o scenos vilkai darėsi nebeįdomūs publikai. Negana to, senųjų žvaigždžių atžalos ėmė ropštis į festivalio sceną šiaip, pakvailioti. Garbių tėvų (A. Celentano, G. Morandi) siaubui – netgi tai deklaruodami. Ir net šiemet Italijos spauda kėlė vėją: žurnalistai neabejojo, kad Zucchero duktė į „jaunųjų“ programą pralindo tik dėl tėvo žvaigždino. Ilgametis festivalio meno direktorius ir vedėjas Pipo Baudo dėl problemų kaltino ne tiek save ir dolce far niente (malonumą nieko neveikti), kiek prakeiktą tarptautinę muzikos industriją, didelius mokesčius ir visa kita. Festivalį imta vadinti „aptukusiu kalakutu“, susvyravo prestižas, nebe ta žiūrovų gausa. Vis dėlto legendos taip lengvai nepasiduoda. Paskutiniais metais meno direktoriaus kėdę perėmus kitam žymiam RAI laidų vedėjui ir TV prodiuseriui Paolo Bonoli festivalis ėmė vėl kilti. Ir nors 59-ojo festivalio (2009) repertuarą klausiau tik „Youtube“ kanalais, ten radau aibę gerų tų tikrai itališkų dainų. Aišku, truputį juokinga tai, kad kai kurias iš jų galima būtų drąsiai pasendinti 20-čia metų ir... niekas nesikeistų. Jos skambėtų labai panašiai. Kita vertus – vargu ar seniau koks nors atlikėjas būtų išdrįsęs eiti į sceną su daina „Luca era gay“, t. y. „Luka buvo gėjus“. Tai padarė atlikėjas Povia (ir laimėjo 2 vietą!). Beje, šis pasirinkimas – ne kokia nors pigi provokacija, o, pavadinkime, socialinė daina. Italai taip pat ne visada dainuoja apie meilę – prisiminkime kad ir garsųjį trio G. Morandi, E. Ruggieri ir U. Tozzi „Si puo dare di piu“ („Galim daugiau“) ar Toto Cutugno „Insieme“ („Kartu“).

Visiems laikams

Kad ir ką kalbėtų A. Račas, geros tos itališkos dainos. Paperka nuoširdžiu paprastumu, nors, kai įsigilini į muzikinį audinį, pamatai, kad dažnai tas paprastumas apgaulingas – ne trys „Status Quo“ akordai. Atsigaunu klausydamasis itališką muziką – akyse pašviesėja, organizmas susibalansuoja, čakros atsiveria, šypsena kilsteli lūpų kampučius. Netikite?

Itališkos muzikos ir jos atlikėjų fenomeną kiek pavėluotai galėjai pačiupinėti ir Lietuvoje (nors sako, kad į Drupi koncertą kažkada aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje (!) žmonės net iš Marijampolės važiavo pilnais autobusais. Bet tada aš buvau dar per mažas). Man teko būti keliuose koncertuose dešimtojo dešimtmečio pabaigoje („Richi e Poveri“, Toto Cutugno, Eros Ramazzoti). Sakau neabejodamas: tokio šilto ir mielo bendravimo su publika, taip pat neabejotino atlikėjų profesionalumo jiems vis dar galima pavydėti. Jie nedaro iš savęs žvaigždžių, atstumas tarp atlikėjo ir publikos – fizinis, ne dvasinis. Taip pat ir dainose. Todėl ir dabar labai apmaudu, kad niekaip negaliu atkasti vieno seno įrašo Fe-Cr BASF garsajuostėje autorių. Užrašas nebeįskaitomas, o melodijos į „youtube“ paieškos laukelį neįvesi. Bet gal kurią nors laimingą dieną man pavyks. O dabar dar kartelį pasileisiu 2009 metų San Reme „geriausio naujoko“ titulą gavusią dainelę „Sincerita“ (atlieka Arisa) – „Nuoširdumas“. Tokia genialiai paprasta daina – tinkama visiems laikams ir visiems, kurie mėgsta melodingą nuoširdžią muziką. Pagaliau – juk ir „O Sole Mio“ buvo sukurta 1898 m., argi ji per daugiau nei per šimtą metų tapo prastesnė?



* baracholkė (žarg.) - nelegalūs plokštelių prekybos - mainų taškai. Viena iš žymiausių Vilniaus "baracholkių" buvo Antakalnio gale, ten, kur dabar parkas "Spalvoti šaltiniai" ir kažkada klestėjo piratinių CD turgelis.
** koziolas (žarg.) - milicijos (sovietinės policijos) automobilio UAZ, primenančio dabartinius "džipus", pravardė.
*** Fe, Fe-Cr, Cr - garso juostos tipas pagal joje esančius elementus. Cr (chromo) turinčios juostelės buvo pačios geriausios, bet jos "ėsdavo" sovietinių magnetofonų galvutes. "Japoniškuose" (jais buvo vadinami taivanietiški, korėjietiški, ne tik japoniški) magnetofonuose būdavo specialios rankenėlės perjungti kasečių tipams)
Tags: muzika, rašinėjimai, verslo klasė
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 20 comments