| Antakalnis man vasara yra* |
[Mar. 21st, 2008|09:45 am] |
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif) misswildanimalužsiminė apie "Saulėtekio slėnį". Ir kažkaip nugėlė - prerijos! Jums gal ir nesuprasti, bet pamėginsiu papasakoti
Antakalnio "pabaiga" - keista vieta. Ypač teritorija tarp Žirgo gatvės ir Vilniaus universiteto studentų miestelio ("Niujorko" ir "Kamčiatkos"). Ten - nemenkas žalumos plotas: miškelis (vadintas "Girtuoklių miškeliu"), truputis pievų ir žemaūgių pušaičių miškelis (vietinių, t.y. - mūsų) vadintas "prerija". Nuo senų laikų ši teritorija priklausė Vilniaus universitetui, ir, kaip bebūtų keista, net ir dabar ten apsukrūs versleivos nesugebėjo išplėtoti nekilnojamo turto rentybų. O tokios vietos! Šitiek žalumos, nuo Saulės įkaitusių pušų kamienų, samanų...
Pavasarį ir vasarą ten virte virdavo gyvenimas - pirmiausia, siautėdavo indėnai. Labiausiai nuo indėnų kentėdavo VISI (dab. - VGTU) studentai, kasmet teodolitais išmatuojantys šiuos plotus ir susmeigstantys kuoliukus. Indėnai kuoliukus vadindavo "baltaveidžių dantimis" ir raudavo be gailesčio. Keldavo indėnai problemų ir porelėms, panorusioms aktyviau pasiglaustyti pušų pavėsyje - tiesa, tokiu atveju ir patys indėnai sutrikdavo... Didžiausias indėnų džiaugsmas - kurapkų medžioklė. Sliūkina indėnas su lanku, strėlė ant templės, viskas paruošta ir staiga iš po kojos - frrrrrrrr paukštis! Strėlės lekia, žinoma, visos pro šalį - kur tau pataikysi taip lengvai. O paukštis vėl nutūpė į žolę, vėl pasislėpė... Ir taip persekioja iki pat "bizonų tako", kuriuo rytais ir vakarais tapnodavo mokslo ištroškusių ekonimistų, teisininkų, fizikų minia. Apšaudydavo ir tuos - tik strėlėmis be antgalių, kad keršto neišprovokuotume. Kartais indėnams pasitaikydavo ir kiškių, ką jau bekalbėti apie kuosas, balandžius. Baltieji prerijose buvo palikę ir pėdsaką, kurio sunaikinti indėnai negalėjo - bokštą su užkeltu baltu "blynu". Sako, jis buvo skirtas kažkokiems lazeriams matuoti. Ir pastatytas jis buvo netikusioje vietoje - įlipti galima, tačiau įlipus vis tiek nesimatydavo beveik nieko: iš vienos pusės vaizdą goždavo miškas, iš kitos regėti tik sodai, kuriuose nieko įdomaus. Pavasarį "prerija" paplūsdavo - vasarai besiruošiantys indėnai tyliai dūsaudavo, kad visa ši vandenija nuslūgs, kad galėtų prerijoje greta visų gėrių dar būti ir ežeras. Ieškodavo, kur gi tas paslaptingas upeliukas, kurį "suvarė į vamzdžius" (kaip baisu - upeliuką suvaryti į vamzdžius, kaip tie baltaveidžiai gali taip elgtis)? Kiekviena gilesnė dauba atrodydavo tokio upeliuko ištakomis... Vėliau ateidavo žemuogių laikas - užmiršę grėsmingus medžioklės įnagius, indėnai su grietinės stiklainiukais klaidžiodavo po preriją, po gretimus miškelius, kad parneštų namo truputį vasaros dovanų. Gal todėl šie Antakalnio galo indėnai niekada ir neužaugo iki galo asfalto vaikais?
Kaip sakiau, stebuklas, kad "prerija" taip ilgai išsilaikė nepaliesta. Žinau jos lemtį - vadinamasis "Saulėtekio slėnis" (nors ne joks ten slėnis). Ir nors aš - už Lietuvos mokslą ir jo plėtrą, tačiau taip norėčiau, kad prerija dar driektųsi ilgai. Su visomis išbaidytomis kurapkomis, porelėmis ir "baltaveidžių dantimis".
* - A. Marčėno eilėraščio eilutė |
|
|
| lubos |
[Oct. 6th, 2005|11:36 am] |
 Po internetą siuntinėta nuoroda į lankstomus lėktuvėlius priminė vieną iš didelių vaikystės pomėgių. Ir tai dar viena priežastis, kodėl mėgau važinėti į Kauną pas senelius. Mat jie gyveno tiesiai prie "kakų kanalo" (žiemos uosto) "Stalino baroko" stiliaus name su ypač aukštomis lubomis. Tokiomis aukštomis, kad lėktuvėlius buvo galima užskraidinti ant kabančių lempų, ne taip, kaip mes - blokinėje dėžutėje. Ir kokių tik lėktuvėlių nedarydavome, kaip tik jų nevaldydavome! Iškeltos uodegos, aukštumos vairai, leidžiantys daryti mirties kilpas, greitaeigiai, pilotažiniai! Nors iki tikro aviamodeliavimo nepriaugau, bet bent jau plastmasiniais modeliais palubė buvo ilgokai papuošta. Bandžiau klijuoti ir popierinius modelius iš "Malyj Modeliaš" žurnalo, bet čia jau nebeužteko kantrybės ir taip nė vieno ir nepabaigiau.
Ir dar dabar atsimenu, kaip po namų remonto ant didintuvo dėžės stovi "IL-76" (atvežtas iš Kijevo) ir "Kanberos" (pirktas "Vaikų pasaulyje") modelis, aš metu lauko teniso kamuoliuką į žemę, ir su siaubu stebiu, kaip jis pakyla ir leidžiasi tiesiai tarp šių dviejų modeliukų, tada atsitrenkia į sieną, ir jau atšoksta tolyn. Bet vaizdas iki šiol prieš akis stovi - tiek mažai trūko iki katastrofos! Jau girdėjau treškant plasmasę, jau mačiau akyse lūžtančias važiuokles, propelerių mentes, skylančius fiuzelažus.
O dabar kai užlipu į savo namų antrą aukštą ir įsmeigiu žvilgsnį į šešiametrines lubas, pagalvoju - tai bus džiaugsmo mano sūnui ir jo draugams - tiek vietos skrydžiui!
P.S. Šią vasarą labai norėjau pamėginti pasklandyti, bet nespėjau. Lauksim kitos.
P.P.S. Ir visą naktį sapnavau orouostą. Ko man ten reikėjo - taip ir nesupratau. Kažko ieškojau. Gal išskridusios vaikystės? :) |
|
|
| navigation |
| [ |
viewing |
| |
most recent entries |
] |
| |
|
|
