| Kas, kur, apie ką? |
[Feb. 22nd, 2010|10:35 am] |
| [ | Tags | | | aplink vieni, auto, blogis, buitis, citroen, filmai, gugis, istorija, it, kasdienybė, kelionės, kiaulystė, kinas, knygos, ligos, mačiaugirdėjau, muzika, nutikimai, patirtys, pokštai, politika, radijas, rašinėjimai, skaityta.lt, svarstymai, teisė, tv, vaizdeliai, verslo klasė, visuomenė, šventės, žinios | ] |
Čia gyvena keistas padaras, kuris rašo beveik apie viską: save, kitus, kirvius, siurblius, namus, laukus, miškus, kt. Tai yra asmeninis dienoraštis, rašomas ir sau, ir draugams, ir prašaliečiams, bet nesitaikant nei prie vienų, nei prie kitų skonio ar pageidavimų. O kad būtų patogiau skaityti tokias gyvenimo ir minčių kronikas, ši žinutė - klasifikacinė.
O čia - keletas mano pėdsakų vandenyje:
Knyga (el. versija, pdf) visai šeimai bet labiau paaugliams "Gugis - girių kaukas ir žmonių draugas" (Tyto alba, 2006). Truputis mitologijos, truputis istorijos, truputis humoro. Atsisiųsti.
Tęstinis sumanymas (beletristika): KGB vaikai (laikinai sustabdyta)
Ilgesni rimtesni(?) tekstai: maumaz@versloklasė (Papildyta 2009 07 30)
( Keletas paaiškinimų ) |
|
|
| Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį |
[Dec. 7th, 2009|11:31 pm] |
 Arba žvilgsnis iš už kalno
(su daug raidžių ir ne tiek daug minties)
Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją – ir sudirbinėji. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet‘ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, ne banaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – pačio autoriaus. Už ką daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi už jų vienpusiškumą, narsią „vienas lauke karys“ poziciją, pataikūniškai nenugludintus teiginius – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Savu laiku jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.
( Read more... ) |
|
|
| Neil Gaiman - Anansi Boys (Anansio vaikiai) |
[Sep. 8th, 2009|01:01 pm] |
 Vasarą, kaip pamenate, skaičiau. Labai fainą knygą :)
Apie ją skaitote žemiau arba http://www.skaityta.lt
Apie Neilo Gaimano knygas sunku ką nors parašyti, kai steni berods trečią apžvalgą. Nes jį reikia skaityti, reikia džiaugtis jo istorijomis ir žavėtis jo rašymo lengvumu, kuris net ir paprastuose siužetuose nenusirita iki banalumo. Nors pavadinimas „Anansio vaikiai“ lyg ir išduotų sąsajas su „Amerikos dievais“, tačiau pagrindinė sąsaja – tik autorius. Ši knyga nėra nei pirmosios tęsinys, nei mėginimas perspjauti ankstesnį sunkiasvorį romaną. Ji – lengva, kažkuo primenanti „Žvaigždžių dulkes“, tokia, kokią skaitai maloniai, šypsodamasis ir neįsitempdamas. Bet nuo to ji neprastėja.
( Read more... ) |
|
|
| Robert A. Heinlein - "Erdvėlaivio kariai" |
[Jul. 29th, 2009|10:33 am] |
Štai - vasara atėjo, knygų metas vėl sugrįžo. Brūkštelėjau apžvalgėlę apie "Erdvėlaivio karius".
Verda, oi verda Lietuvoje ginčai dėl plietybės. O jeigu paėmus Roberto A. Heinleino pasiūlymą - pilietybė tik tiems, kurie atitarnavo armijoje. Ir balsavimo teisė taip pat. Ir apskritai - valdymo teisė. Ir pareiga. Jau šiurpstam? Ne jūs vieni - kiek žinau, vos pasirodę "Erdvėlaivio kariai" sukėlė pasipiktinų bangą: romanas išvadintas ne tik militaristiniu, bet ir fašistiniu. "Šviesaus fašizmo" stiliumi buvo sukurtas ir to paties pavadinimo Paulo Verhoveno filmas, kuriame net kariškių uniformos priminė nacių, ką jau bekalbėti apie Federacijos erelį. Vieni vėlgi piktinosi, kiti įžvelgė, kad P. Verhovenas romano motyvais padarė ironišką propagandinio filmo pavyzdį.
Toliau skaitykite štai čia - skaityta.lt. Taip, dar truputį gyva :) |
|
|
| Raganius - antras įspūdis |
[Jul. 18th, 2009|10:57 pm] |
Štai - pabaigiau antrą kartą skaityti visą romanų ciklą, šįsyk - lietuviškai. Nuo "Raganiaus" iki "Ežero valdovės". Vadinasi, pakeliui pagal lietuviško leidimo knygas: "Elfų kraujas", "Panieko metas", "Krikštas ugnimi", "Kregždės bokštas", "Ežero valdovė".
Braukiu kepurės plunksną per grindis Vidui Morkūnui: vertimas puikus, niekuo nenusileidžia ata Vaisbroto rusiškam. Antrą kartą skaityti dar maloniau - nors labai, labai daug detalių neatsiminiau (ir netgi siužetinės eigos), tačiau vis tiek buvo šiek tiek lengviau gaudytis tarp aibės vardų, vietovių, įvykių, siužetinių linijų. Visgi, lieku nuomonės, kad tai - viena iš geriausių kada nors parašytų realistinės (!) maginės fantastikos knygų. Tiesą sakant, nepasakyčiau nė vienos kitos fantasy (ir sf turbūt taip pat), kurioje būtų tokie puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai, tokio gero humoro ir tokios tikroviškos politikos. Manau, kad tokia knyga galėjo gimti tik Rytų Europoje - krašte, kurį istorija vėtė, mėtė, kuriam dovanojo šlovę ir kurį pasmerkė vergovei bei naikinimams. Andrzejus Sapkowkis visa tai labai meistriškai sulydė ir sukūrė neįtikėtinai gerą kūrinį. Žinau, kad kada nors skaitysiu trečią kartą - kai vėl šiek tiek užsimirš, kai pasiilgsiu to pasaulio. Gaila tik, kad nukeliauti į jį negalima. O gal ir gerai - prastai man ten baigtųsi...
O čia - labai taikli offca apžvalga. Tiesa, jam nepatiko "veiksmo tempimas". Tai štai - antrą kartą skaitant tas tempimas atrodo jau pagrįstas. Nes tiek daug norima pasakyti. Ir taip gerai tai padaroma. Nukirtus "trikdančias" linijas, kūrinys visgi daug prarastų. Tad, offca, skaityk dar kartą :)
http://skaityta.lt/review/get/893 |
|
|
| Laimonas Tapinas - Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje |
[Apr. 14th, 2009|05:16 pm] |
 Laimonas Tapinas - Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje (Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais), Alma littera, 2009.
Seniai sau leidau tą malonumą - skaityti ir skaityti ir skaityti visą dieną. Su nedidelėmis pasivaikščiojimo, malkų pakapojimo ar padraugavimo su gimine pertraukėlėmis. Kaip jau ne kartą esu sakęs, aš mėgstu biografijas ar memuarus. Bet kai savęs paklausiu "kodėl" nerandu jokio protingo atsakymo.
Vytauto Žalakevičiaus asmenybė mane pirmiausia domina kaip filmo "Niekas nenorėjo mirti" režisieriaus. Man įdomu viskas, kas susiję su šia juosta - tad nekeista, kad radęs uošvio lentynoje knygą pirmiausia perskaičiau skyrių apie ją. Kai ką jau žinojau - kad Žalakevičių užspaudė nerodyti NKVD kariuomenės (nors netiesioginių nuorodų filme, jeigu žiūrėti įdėmiai - pilna, pvz., na, iš kur stribai gauna ginklų dalinti valstiečiams?!), o ir sunkvežimiai, milicininkai. Toliau - filmas buvo pirmiausia parodytas Maskvai ir gavo jos pritarimą, nes lietuvių vadai jau buvo pasiruošę jį užgniaužti. Netgi - istorija detektyvinė, Žalakevičius su sėbru vogė juostą ir skraidino ją slapta Maskvon, ten suorganizavo peržiūrą ir gavo "dobro". Bet čia tik apie šį filmą.
Apskritai, visa knyga nepaprastai įdomus, labai gyvas sovietinės kartos talentingo menininko portretas. Kaip žinote, žodžiai "talentas" ir "gerumas" ar pan. ne visada sugyvena drauge. Žalakevičiaus atveju tai buvo ypač ryšku - jis pykdė visus ir ant jo pyko visi: valdžia(-ios), kolegos, draugai, moterys. L. Tapinas daro froidišką išvadą - iš dalies dėl to kalta V. Žalakevičiaus motina, visą laiką išlaikiusi milžinišką įtaką vienturčiam sūnui. Bet kas man labiausiai įstrigo - tai L. Tapino sugebėjimas sukurti tokią atmosferą, kad knygą sunku skaityti ne dėl teksto sklandumo problemų (jų nėra ir negali būti), bet dėl to, kad pavargsti nuo asmenybės. Pavargsti nuo "Žalos". Seniai man taip buvo nutikę skaitant biografijas, bet šita įsibrovė ir į sapnus, tokie ryškūs įspūdžiai. Ir dar vienas dalykas - ją perskaitęs labai ryškiai supratau: visi tie "jaunieji intelektualai", kurie negyveno sovietiniais laikais, neturi jokios teisės smerkti tuos menininkus kaip sovietinio režimo kolaborantus. Tai turi teisę nebent tie, kurie sėdėjo lageriuose ar kalėjimuose (pvz., A. Miškinis) ir kurie rinkosi nekompromisinį gyvenimą. Bet tie, kurie kas yra sovietinis režimas žino tik iš pasakojimų ar labai jaunų dienų - tikrai to daryti neturėtų. O knygą tą režimo atmosferą, jo sienas, kasdienybę ir tai, kaip jis gniuždė žmones ir vertė juos šizofrenikais, perduoda puikiai, gal net genialiai.
Man nepaprastai įstrigo paskutiniuose puslapiuose kažkokio tikriausiai žinomo kultūros veikėjo paviešinta replika: "Jeigu tai bus dar viena adoracija, aš pranešiu..." (ar "imsiuosi žygių" - neturiu po ranka knygos, dėl citatos tikslumo negarantuoju), kuri parodo, kad nė velnio iš to sovietinio "pranešimų" paveldo neišsivaduota, kad įvairios "Damy v čiornom" vis dar geidaujamos ir tragedija, kai jų nėra. Beje, knyga nėra adoracija. Tai - nuosekli, nuoširdi ir, sakyčiau, objektyvi gyvenimo studija. Nors autorius, man rodos, V. Žalakevičiui ir simpatizuoja ar bent jau atkakliai bando jį suprasti.
Na, ir pabaigai dar viena mintis, berods - Skirmanto Valiulio (vėlgi dėl citatos tikslumo negarantuoju). Kur tie V. Žalakevičiaus ir kitų "sovietinės kartos" režisierių kritikų darbai, kur tie filmai ir knygos į stalčių... ?
P.S. Ar žinote, kad V.Žalakevičiaus filmai, tas mūsų daugelio nemylimas, nuobodus lietuviškas kinas, skynė apdovanojimus ne tik sovietinėje erdvėje? Man beveik buvo naujiena...
P.P.S. O, radau visą skyrių apie "Niekas nenorėjo mirti"! |
|
|
| Andrej Belianin - Caro žirnio slaptoji tarnyba (Bonus animus, 2008) |
[Mar. 14th, 2009|10:27 am] |
Viršelis, anotacija - http://skaityta.lt/edition/get/1062
Sako, A.B. šiuo metu vienas iš populiariausių Rusijos fantastų. Tebūnie. Ši knygelė - humoristinė, apie tai, kaip jaunesnysis milicijos leitenantas iš Maskvos pateko tiesiai į pasakinę Rusią - Lukoškino miestą ir ten tapo paieškos vaivada. Siužetas tikrai nepritrenkiantis, juolab - panašiai gi buvo ir su "Rusios sala". Pati knygelė "Caro žirnio slaptoji tarnyba" (kodėl slaptoji žino gal tik vertėjas, juk rusiškai - sysk) irgi nepritrenkianti, bet skaitoma gana maloniai, tiesa, humoro ten... yra, bet jis beveik ištisai pastatytas ant Rusijos realybės (kriminalinių serialų), bylinų, pasakų ir panašių dalykų žinojimo. Na, vietomis juokinga, vietomis aišku, kad supras tik mano ir gal dar truputį jaunėlesnė karta, laikui užmušti tinka. Tiesa, įsibėgėja sunkiai, bet į pabaigą jau visai gerai. Bet iki Asprino ar Pratchetto toli kaip iki Kentauro Proksimos. |
|
|
| Keturios knygos |
[Mar. 1st, 2009|10:42 pm] |
Cormac McCarthy "Kelias". Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Iš amerikiečių (!) kalbos vertė Violeta Tauragienė.
Knyga, gavusi "Pulitzerį", labai išdainuota, labai apkalbėta, ir iš principo to verta. Offca rašė tiesą, tai stiprus, gana sukrečiantis ir įsigyvenantis kūrinys. Man, kaip senam fantastikos mėgėjui, užkliuvo tik viena (kaip ir M. Atwood "Oriksėje ir griežlyje"): kiek tikslus post-apokaliptinis scenarijus (nes, man rodos, kaip dažnai būna "literatūriniame" kūrinyje, kuriame paviršutiniškai žvelgiama į svarbų fantastinį elementą, pastarasis nepakankamai apgalvojamas ir todėl krenta viso teksto įspūdis), jau nekalbant apie tas vietas, kad ėjo nėščia moteris, o paskui ji su vyrais ant lauželio skrudina savo kūdikį. Bet kas, skaitęs didžiųjų badų istorijas, suprastų, kad greičiausiai kūdikis gimė negyvas ir tada scena įgauna visai kitą prasmę, nei galbūt siekė rašytojas. Beje, "Kelias" jau ekranizacijos konvejeryje, o pagrindinį vaidmenį ima Aragornas! Taip taip, Viggo Mortensenas. Nors neįsivaizduoju, ar pavyks šį atmosferinį - filosofinį kūrinį perkelti į ekraną nesubanalinus iki eilinio trilerio apie kanibalus. Pamatysim.
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulis, 2008
Ar įmanoma rasti prasmę gyventi koncentracijos stovykloje, tokioje kaip Aušvicas? Memuarai, parašyti per psichologinį - psichoterapinį pjūvį. Nežinau, ar jie mane išgelbėtų atsidūrusį konclageryje, bet paskaityti visai verta. Tiesa, "Logoterapijos santraukos" dar neperskaičiau.
Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum", Baltos lankos, 2009.
Pirmas įspūdis nenublėso - puiki, skani, sodri knyga. Dieve duok lietuvių literatūrai daugiau tokių kūrinių, sakyčiau, reikėtų organizuoti kuo skubiau vertimą ir leidimą užsienio kalbomis, kol nepradėjo leisti patys žinote ko. Kaip supratau iš skaičiusių atsiliepimų, kai kam ji pasirodė per daug paprasta ir negili (vos ne "meilės romanas"). O man kaip tik patiko, kad joje gelmės ir neįkyrios filosofijos lygiai tiek, kiek reikia kokybiškam malonumui. Be to, knyga pasižymi dar įdomia savybe - ji netinka skaityti po mažus gabaliukus, ji yra vieno (ar poros) prisėdimų kūrinys, mat tekstas - tarsi greitėjantis traukinys, kuo daugiau skaitai, tuo daugiau norisi, bet prisėdus iš naujo, vėl truputį reikia laiko įsivažiuoti. Pabaiga palikta atvira tęsiniui, lauksiu.
Lois McMaster Bujold "Forų žaidimai", AST, Maskva, 2000
Knyga, išlošta iš gedas per kažkokias lažybas. Labai smagi atseit kovinė (nors labiau čia visgi detektyvas) fantastika, kurioje drąsiai planetas galėtų pakeisti valstybės, kosmosą - vandenynas, o kosminius laivus - dreadnoutai ir kreiseriai ir viskas persikelti į XX a. pradžią - vidurį. Siužetas nuo to nenukentėtų, intrigų lygis - irgi. Skaityti smagu, bet kartais autorė persistengia berezgdama siužetą ir kas trys puslapiai herojų laikydama ant prapulties/išsigelbėjimo ribos. Čia tokia truputį juokinga pirmos šio ciklo knygos apžvalga. Gera pramoga ir kartą per metus smagu tokią suvalgyti. |
|
|
| Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum - nenutrūkstamas įspūdis |
[Feb. 22nd, 2009|10:53 pm] |
Ne, dar nepabaigiau skaityti, bet jau norisi ir rašyti, ir kalbėti, ir stebėtis, ir pamokslauti. Stebėtis - kad literatūros debiutas toks nepriekaištingas, toks nugludintas, toks tvirtas ir be kompromisų. Kalbėti - nes apie šią knygą privaloma kalbėti, kad ji, neduok Die, netaptų komercine įgriuva, nes manau, kad būtent toks kūrinys galėtų atrišti užsienio leidyklas, ir čia Ivanauskaitės premija labai vietoje, ir visi kiti vertinimai - taip pat. Pamokslauti - nes tai yra knyga pamokslas, kaip galima pasakoti patraukliai, gausiai, vaizdžiai, jautriai ir gana netikėtai, kai jau atrodo nuspėsi siužetą ir perprasi veikėją. Ir - aš turbūt pirmą kartą lietuvių kūryboje skaitau erotines scenas, kurios mane iš tiesų pakylėja (ir kažkodėl čia prisimena Fowleso "Magas"). Ir čia Sabaliauskaitė jau duoda į dūdą ir šlykštukams Parulskiui/Gaveliui, pro girtumo ūką žvelgusiam, bet nenusipiginusiam Kunčinui, ir, mano manymu, persistengiančiai Ivanauskaitei, o ką jau kalbėti apie visą smulkmę, ar egzaltuotus jaunuosius "tarptautinių bestselerių" autorius, kurių vardų neminėsime. Ne, stebėtinai SULTINGA knyga. Liko 1/4, norisi net pristabdyti, kad nepasibaigtų per greitai.
P.S. Ne, niekaip tuose idiotiškuose "Stiliaus" vedamuose negalėjau nujausti tokio kūrybos šėlsmo, niekaip. |
|
|
| Rimvydas Stankevičius - Laužiu antspaudą |
[Oct. 20th, 2008|10:53 am] |
„Gal dabar tau juokinga, kad numirei lyg vadovėlinis Hektoras,
Tavo kūną nutąsė achajai po visų senamiestį –
Įspūdingas gynimas. Dabar jau esi nusipelnęs mirties mokslų daktaras,
Bet kažko ten nėra neišsinešta, palikta, pamesta –„
(„Replika iš auditorijos“)
Nors apie poeziją rašyti ir nemoku, bet parašiau truputį apie R. Stankevičiaus poezijos rinkinį "Laužiu antspaudą". Tikrai verta dėmesio knyga. |
|
|
| Alfonsas Eidintas "Erelio sparnų dvelksmas" - įspūdis pilnas |
[Aug. 26th, 2008|11:35 pm] |
Jeigu kas nors manėte, jog “Ieškok Maskvos sfinkso” yra trumpalaikis istoriko bei diplomato Alfonso Eidinto nukrypimas į beletristiką – suklydote.
Antrojo istorinio romano pasirodymas rodo, kad šiam žmogui tikriausiai nusibodo skleisti savo gausias istorines žinias vien tik profesionalų ir besidominčiųjų rate. Skaitytojas, nors kandesnė, bet svarbiausia – platesnė auditorija.
Pradėsiu nuo pagyrų: “Erelio sparnų dvelksmas” – tai įrodymas, kad rašyti grožinę literatūrą galima išmokti rašant. Šįsyk autorius jau pačioje pradžioje, lyg ir išsiimdamas išankstinę indulgenciją, duoda suprasti, kad tai vėl bus “dokumentuotos situacijų vizijos”. Tokio momento labai trūko “Ieškok Maskvos sfinkso” pradžioje – kai nežinojai, ko tikėtis. Ir vis dėlto, jeigu pirmasis romanas buvo pirmiausia ir labiausiai istorija, tai antrajame vis daugiau atsiranda žmogaus istorijoje. Būtent to, kas istorinę publicistiką daro istorine beletristika.
Skaityti toliau skaityta.lt |
|
|
| Knygos, koncepcijos |
[May. 16th, 2008|01:48 pm] |
Nuostabus tekstas! Offca apie Raganių.
Tikiuosi, įkels ir į skaityta.lt?
Beje, mano "Greito vartojimo santuoka" pateko į spausdintinį bernardinai.lt variantą - Kelionė Nr.2.
Permečiau akimis tą "Šeimos koncepciją", kurią greičiausiai priims. Seimo nutarimas, tezių ir lozungų rinkinys, šakės ant vandens, priešrinkiminis burbulas. Tad nesijaudinkite dėl pavainikių, kaip ir su aibe kitų "koncepcijų", taip ir šita vargiai bus įgyvendinta.
Štai, pažiūrėkit patys:
5. Koncepcijos įgyvendinimas
5.1. Šeimos politikos koordinavimas. Siekiant užtikrinti šeimos politikos nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą bei veiksmų vientisumą ir koordinavimą, įsteigiama šeimos politiką kurianti ir įgyvendinanti institucija (pvz., pertvarkant Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei kt. ministerijas, įkuriama Šeimos ir vaiko reikalų ministerija). Seime įkuriamas Šeimos ir vaiko reikalų komitetas. 5.2. Šeimos tyrimų ir stebėsenos srityje. Sukuriama šeimos vertinimo ir stebėsenos kriterijų bei rodiklių sistema, kuri naudojama nuolatiniam šeimos būklės analizavimui, siekiant matyti šeimos gyvenimo kokybės bei demografinių duomenų kitimo dinamiką, ir pagrįstiems bei patikimiems tyrimams atlikti. 5.3. Socialinių paslaugų srityje. Sukuriamas būtinų socialinių paslaugų infrastruktūros tinklas, apimantis socialinių darbuotojų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo sistemą. Teikiamos paslaugos plėtojant, kuriant, perorganizuojant ir gerinant tiek prevencinių, tiek terapinių paslaugų šeimai kokybę. 5.4. Švietimo srityje. Sukuriama priemonių brandžiai asmenybei ugdyti sistema. 5.5. Planuojant žmogiškuosius išteklius. Analizuojamas šeimos specialistų poreikis, kompetencijos lygis ir rengimas, kvalifikacijos kėlimas. Aukštosios mokyklos įtraukiamos į naujų programų šeimos specialistams rengti kūrimą. 5.6. Planuojant ir skirstant finansinius išteklius. Skirstant valstybės išteklius, finansuojant šeimos gerovę plėtojančias programas, tolygiai atsižvelgiama į šeimos funkcijų realizavimo materialinį pagrindimą ir visų į visavertį šeimos funkcijų vykdymą įtraukiamų struktūrų skatinimą. 5.7. Visuomenės informavimo srityje. Žiniasklaida skatinama propaguoti šeimos vertybių svarbą, aktyvinti visuomenę už šeimos instituto stiprinimą. 5.8. Šeimos politikos teisinis reglamentavimas. Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis. |
|
|
| Hip-hip hurrah! |
[Feb. 28th, 2008|02:03 pm] |
Pagaliau!
Lietuviškai išleidžiama M. M. Smith "Only Forward" - vadinsis "Tik į priekį" Kodėl ne "Tik pirmyn" - telieka klausti "Eridano" vertėjo, ir iš karto manau, kad jis klysta. Knyga labai smagi, beje, pirmoji mano skaityta angliškai - toks kietas sci-fi trileris su originaliu pasauliu, kapitaliai suręstu veiksmu, idėjomis ir katėmis.
Apžvalgėlė ir keli mano bandymai paversti. |
|
|
| Vagisssssss Beginsas, vagissss! |
[Feb. 20th, 2008|09:51 pm] |
Jaučiuosi intelektualiai apvogtas.
Smarkiai:
Šįsyk tai padarė "Ieva" ir kažkokia Elgė Zubkauskaitė, labai įdomiu būdu perspausdindama vos modifikuotą "Plikosios žmogbeždžionės" apžvalgą. Aišku, ačiū už paminėjimą s počestiami, bet kai esi beveik viso teksto autorius, o tau prirašo tik nugarėlės sakinį... Apmaudu. Taip, ![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif) mayushka, aš jautrus. Beje, su skaityta.lt medžiagomis jau ne pirma istorija - kartą "Kauno dienos" žurnalistė taip nukniaukė kitos autorės apžvalgą. Ir nors buvo žadėta kažkuo atsilyginti, špygos sulaukėm.
Truputį:
2006 m. Lietuvos šaulių sąjungos žurnale "Trimitas" be mano žinios perspausdintas mano straipsnis "Kitas naujų karų veidas", kažkada publikuotas bernardinai.lt. Ponai šauliai, bent egzemplioriumi galėjote pasidalinti. Negaila, bet apmaudoka. Taip, mayushka, aš jautrus. |
|
|
| Kam mums priešai, jeigu turime tokių draugų? |
[Feb. 8th, 2008|12:13 pm] |
Truputį nustebau ir prajukau. Mat dairiausi, kaip ten - ar žiniasklaida sureagavo į skaityta.lt gimtadienio pranešimą spaudai, ar ne, ir štai - randu:
"Pirmasis tipas: Priešai. Priešai gali atsirasti dėl noro konkuruoti, dėl noro sunaikinti, dėl noro pasirodyti geresniais, dėl pavydo, dėl neįvertinimo… Tokių buvo ne vienas. Tokių vis dar yra. Labiausiai man patinka J. Žilinskas ir skaityta.lt. Kai rašykuose atsirado knygų dalis, jis netapo rašykų priešu ir nepradėjo visiems rėkauti apie tai. Tiesiog skaityta.lt yra kitokie ir jų veikla kitokia. Smagu, kad yra tokių, kurie nenori kariauti. Deja, tai vienas iš laaaabai nedaugelio pavyzdžių."
Taigi, skaityta.lt lyg ir ne priešas, bet prirašytas prie priešų. Neturiu žalio supratimo, kodėl taip galėjo įvykti ir kodėl rasyk.lt įžiūrėjo konkurenciją, nors čia jie vėliau už mus pasigavo knygų apžvelgimo idėją. Taip, aš du kartus esu atsisakęs su jais bendradarbiauti dėl apžvalgų (t.y. neleidome jų republikuoti rasyk.lt), taip, mes nepaglostėme jų antologijos. Taip, turiu nuomonę apie rasyk.lt, jų vertinimo sistemas bei šūkius: "kultūringa visuomenė - rasyk.lt" arba "kitoks ir kūrybingas", bet nesiruošiu jos dabar smarkiai reikšti, kadangi seniai ten buvau ir sekiau, kas dedasi. (Kiek supratau, jie net vieno autoriaus knygos konkursą padarė ir išleis - valio, pagarba, kaip ir jų "varikliui" - Vidmantui, pusė jo entuziazmo ir žinių man, ir skaityta.lt atrodytų visai kitaip). Bet priešai...
Bet čia aš tikriausiai iš pavydo ;)
|
|
|
| Skaityta.lt - septyneri! |
[Feb. 7th, 2008|10:03 am] |
Neplanavau, kad tiek ištempsim. Tiksliau - iš viso neplanavau kiek tempti, ką tempti, kaip tempti. Ačiū visiems, kurie buvo kartu. O čia - gedas papasakota skaityta.lt istorija, nors ir labai šokinėjama laike :) |
|
|
| Sunkioji artilerija |
[Jan. 29th, 2008|11:08 am] |
 Skaityta.lt šiandien byloja apie pseudoistorinę nesąmonę - kažkokio Pichel opusą Žemaitija - http://skaityta.sandbox.lt/review/get/846 - o byloja, žinoma, mūsų šaunuolis gedas.
Nežinia kodėl, bet ant šio falsifikato užsikabino ir LRT, nors, aišku, pinigai nekvepia. Labai gerai pamenu, kai vienas iš "perleidimo" iniciatorių Egidijus Skarbalius varinėjo Seimo Teisės departamentą, kad jam išaiškintų, kas yra tauta, kodėl žemaičiai nėra tauta ir t.t. Kaip matau - nepadėjo. |
|
|
| navigation |
| [ |
viewing |
| |
most recent entries |
] |
| [ |
go |
| |
earlier |
] |
| |
|
|
