| Alina Orlova bare L'Amour |
[Feb. 22nd, 2008|11:30 pm] |
Tik ką iš koncerto. Turbūt nedaugžodžiausiu - bet pirma, L'amour turi du, ne tris, didelius trūkumus: 1. eilė prie įėjimo ir labai siauras įėjimas bei menko pajėgumo rūbinė. Kas būtų, jeigu kiltų bare gaisras ar kas nors - neįsivaizduoju. 2. Didžėjų, kuris prieš A.O. koncertą sugebėjo leisti kažkokį prieklaikį bumčiką, kuris, draugelio teigimu, "gali būti klausomas tik su ratukais". O juk pagal besirenkančią publiką net ir arkliui turėjo būti aišku, kad tai - ne šitos publikos muzika. 3. Blogą akustiką ir/ar garsistą. Kokio velnio kabare tipo grupę garsinti kaip roko kompaniją? Kam _tiek_ garso, kuriame pasimeta subtilumai ir niuansai? Tiesa, pasitraukus nuo scenos beveik į patį galą, na, ir įpusėjus koncertui, garsas apsitvarkė. Arba labiau priprato ausis. Tai tiek apie blogybes.
Koncerto repertuarą sudarė "Laukinis šuo dingo" bei porą naujų dainų - "Lietuvai"* bei visai nauja, anot grupės - tik vakar sukurta improvizacija "When I'll die I'll be a doll, because dolls go to heaven". Kaip ir reikėjo tikėtis, kai kurios albuminės dainos gyvai suskambėjo net geriau - ypač "Slėpynės", kadangi vietoj sintetinės perkusijos buvo tikra, na, o "Utomlionaja solncem" iš lyrinės meditacijos pavirto kabare orkestrėlio numeriu. Mergaitė scenoje jaučiasi labai laisvai, labai drąsiai ir dainuoja labai nuoširdžiai. Jokio falšo, jokio pasipūtimo, atrodo, kad kartais ji vis dar nesuvokia, kaip ji žmonėms patinka - regi, kaip ji žiūri į publiką ir matai tame žvilgsnyje drovią septyniolikmetę. Buvau labai nustebęs, kai per paskutinę improvizaciją Alina parodė savo žemo registro balsą. Pasirodo - turi, pasirodo, gali dainuoti, ir, pasirodo, skamba tikrai labai gerai. Labai sužavėjo smuikininkas - kažkuo priminė ir pačią Aliną: groja drąsiai, kiek gali suprasti mano profaniškos ausys, kokybiškai, ir bendrai - visa grupė atrodė kaip reta susigrojusi, ansambliuojanti, jaučiantys vieni kitus, akivaizdu, kad jiems gera scenoje. Žinoma, užpavydėjau Hokšilai viso 'perkusijos seto", nes turi labai fainų žaisliukų. Bet bendras įspūdis štai koks: Alinos "dainuojamoji poezija" - "Vasaris", "Ramuma" (beje, atlikta su visu bendu ir suskambėjusi puikiai), "Nesvarbu" ir pan. - tai tik pirmas etapas, ieškantis savęs. "Laukinis šuo dingo" yra antro etapo pradžia - bet jau dabar koncerte jie skamba geriau negu diske, nes muzikinė dalis akivaizdžiai tobulėja ir vystosi į kažką labai neįprasto: truputis kabareto, truputis regio, truputis folko ir country. Spėju, kad nuo Alinos greitai gali nusigręžti "Mėnulio" ir "Nesvarbu" gerbėjai - bet akivaizdu, kad šios dainos jau kažkuo atsilieka nuo to ryžto, nuo tos gyvybės, kuri ateina jų pakeisti, nors tekstai gal nebebus tokie kerintys, o gal jie pasidarys dar geresni.
Pasikartosiu - įspūdis aiškus: Alina Orlova dar tik skleidžiasi. Ir, galiu lažintis su kuo norit, ši mergina eis dar toli. Ir Dieve duok jai jėgų ir proto bei neatimk to pradinio žavaus drovumo.
* - Beje, apie "Lietuvai", k,urią atlikėja dedikavo vasario 16 ir kovo 11 - na, nebūtų tik ką A.M. išprezentavęs "Geltona.žalia.raudona", sakyčiau, kad paradoksas tęsiasi: ne etniniai lietuviai (Alina, Biplanai) skiria dainas Lietuvai, o mūsų tautiniai muzikontai dainuoja apie... Ai, ką čia keiktis. Ir neminėsi gi kaip išimties skinų grupės "Diktatūra"... |
|
|
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
maumaz's journal
![[info]](http://stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}