| Kas, kur, apie ką? |
[Feb. 22nd, 2010|10:35 am] |
| [ | Tags | | | aplink vieni, auto, blogis, buitis, citroen, filmai, gugis, istorija, it, kasdienybė, kelionės, kiaulystė, kinas, knygos, ligos, mačiaugirdėjau, muzika, nutikimai, patirtys, pokštai, politika, radijas, rašinėjimai, skaityta.lt, svarstymai, teisė, tv, vaizdeliai, verslo klasė, visuomenė, šventės, žinios | ] |
Čia gyvena keistas padaras, kuris rašo beveik apie viską: save, kitus, kirvius, siurblius, namus, laukus, miškus, kt. Tai yra asmeninis dienoraštis, rašomas ir sau, ir draugams, ir prašaliečiams, bet nesitaikant nei prie vienų, nei prie kitų skonio ar pageidavimų. O kad būtų patogiau skaityti tokias gyvenimo ir minčių kronikas, ši žinutė - klasifikacinė.
O čia - keletas mano pėdsakų vandenyje:
Knyga (el. versija, pdf) visai šeimai bet labiau paaugliams "Gugis - girių kaukas ir žmonių draugas" (Tyto alba, 2006). Truputis mitologijos, truputis istorijos, truputis humoro. Atsisiųsti.
Tęstinis sumanymas (beletristika): KGB vaikai (laikinai sustabdyta)
Ilgesni rimtesni(?) tekstai: maumaz@versloklasė (Papildyta 2009 07 30)
( Keletas paaiškinimų ) |
|
|
| nežinau: Aš nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį |
[Dec. 26th, 2009|03:38 pm] |
Po Kalėdų eglute radau virusą. Pakenčiamas, alia vis tiek.
Ta proga perskaičiau knygą apie V. Kernagį (R. Oginskaitė. Aš nežinojau, kad tu - nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį, Vilnius, Tyto alba, 2009).
Skaičiau gana savotiškai - nuo vidurio iki galo ir nuo pradžios iki vidurio. Labai kruopštu, labai detalu, labai daug visokiausių žinių priieškota, aibė jo bendraamžių ar kitų žmonių kalbinta, tad dėl faktinės medžiagos - jokių priekaištų. Bet štai emociškai neveikia - stilius labai reportažinis ar žurnalistinis, autorė sau leidžia vos vieną kitą emociją, įžvalgą. Taigi, V. Kernagio gyvenimas aprašytas, bet neapmąstytas asmeniškai. Nežiūrint to, kad, anot autorės (R. Oginskaitės), šita knyga buvo planuojama dar prieš V. Kernagio mirtį, man joje pritrūko pačios autorės santykio su herojumi. Tad bendras rezultatas - įdomu, bet nuobodoka. V. Kernagio atminčiai tikriausiai geriau būtų tikęs toks darbas kaip L. Tapino apie V. Žalakevičių - "Laiškanešys, paklydęs dykumoje".
Ir iki šiol negaliu sau atleist, kad buvau vienas iš tų, kurie ištiražavo jo netikrą mirtį (nors informacija buvo pasiekusi, rodytųsi, pačiais patikimiausiais kanalais) dar neatėjus paskutiniai minutei.
Ir - prieš du mėnesius ir dieną išėjo Vytis.
"Ir tu išnyksi, kaip matai, be pėdsako, deja". |
|
|
| Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį |
[Dec. 7th, 2009|11:31 pm] |
 Arba žvilgsnis iš už kalno
(su daug raidžių ir ne tiek daug minties)
Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją – ir sudirbinėji. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet‘ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, ne banaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – pačio autoriaus. Už ką daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi už jų vienpusiškumą, narsią „vienas lauke karys“ poziciją, pataikūniškai nenugludintus teiginius – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Savu laiku jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.
( Read more... ) |
|
|
| Neil Gaiman - Anansi Boys (Anansio vaikiai) |
[Sep. 8th, 2009|01:01 pm] |
 Vasarą, kaip pamenate, skaičiau. Labai fainą knygą :)
Apie ją skaitote žemiau arba http://www.skaityta.lt
Apie Neilo Gaimano knygas sunku ką nors parašyti, kai steni berods trečią apžvalgą. Nes jį reikia skaityti, reikia džiaugtis jo istorijomis ir žavėtis jo rašymo lengvumu, kuris net ir paprastuose siužetuose nenusirita iki banalumo. Nors pavadinimas „Anansio vaikiai“ lyg ir išduotų sąsajas su „Amerikos dievais“, tačiau pagrindinė sąsaja – tik autorius. Ši knyga nėra nei pirmosios tęsinys, nei mėginimas perspjauti ankstesnį sunkiasvorį romaną. Ji – lengva, kažkuo primenanti „Žvaigždžių dulkes“, tokia, kokią skaitai maloniai, šypsodamasis ir neįsitempdamas. Bet nuo to ji neprastėja.
( Read more... ) |
|
|
| Robert A. Heinlein - "Erdvėlaivio kariai" |
[Jul. 29th, 2009|10:33 am] |
Štai - vasara atėjo, knygų metas vėl sugrįžo. Brūkštelėjau apžvalgėlę apie "Erdvėlaivio karius".
Verda, oi verda Lietuvoje ginčai dėl plietybės. O jeigu paėmus Roberto A. Heinleino pasiūlymą - pilietybė tik tiems, kurie atitarnavo armijoje. Ir balsavimo teisė taip pat. Ir apskritai - valdymo teisė. Ir pareiga. Jau šiurpstam? Ne jūs vieni - kiek žinau, vos pasirodę "Erdvėlaivio kariai" sukėlė pasipiktinų bangą: romanas išvadintas ne tik militaristiniu, bet ir fašistiniu. "Šviesaus fašizmo" stiliumi buvo sukurtas ir to paties pavadinimo Paulo Verhoveno filmas, kuriame net kariškių uniformos priminė nacių, ką jau bekalbėti apie Federacijos erelį. Vieni vėlgi piktinosi, kiti įžvelgė, kad P. Verhovenas romano motyvais padarė ironišką propagandinio filmo pavyzdį.
Toliau skaitykite štai čia - skaityta.lt. Taip, dar truputį gyva :) |
|
|
| Raganius - antras įspūdis |
[Jul. 18th, 2009|10:57 pm] |
Štai - pabaigiau antrą kartą skaityti visą romanų ciklą, šįsyk - lietuviškai. Nuo "Raganiaus" iki "Ežero valdovės". Vadinasi, pakeliui pagal lietuviško leidimo knygas: "Elfų kraujas", "Panieko metas", "Krikštas ugnimi", "Kregždės bokštas", "Ežero valdovė".
Braukiu kepurės plunksną per grindis Vidui Morkūnui: vertimas puikus, niekuo nenusileidžia ata Vaisbroto rusiškam. Antrą kartą skaityti dar maloniau - nors labai, labai daug detalių neatsiminiau (ir netgi siužetinės eigos), tačiau vis tiek buvo šiek tiek lengviau gaudytis tarp aibės vardų, vietovių, įvykių, siužetinių linijų. Visgi, lieku nuomonės, kad tai - viena iš geriausių kada nors parašytų realistinės (!) maginės fantastikos knygų. Tiesą sakant, nepasakyčiau nė vienos kitos fantasy (ir sf turbūt taip pat), kurioje būtų tokie puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai, tokio gero humoro ir tokios tikroviškos politikos. Manau, kad tokia knyga galėjo gimti tik Rytų Europoje - krašte, kurį istorija vėtė, mėtė, kuriam dovanojo šlovę ir kurį pasmerkė vergovei bei naikinimams. Andrzejus Sapkowkis visa tai labai meistriškai sulydė ir sukūrė neįtikėtinai gerą kūrinį. Žinau, kad kada nors skaitysiu trečią kartą - kai vėl šiek tiek užsimirš, kai pasiilgsiu to pasaulio. Gaila tik, kad nukeliauti į jį negalima. O gal ir gerai - prastai man ten baigtųsi...
O čia - labai taikli offca apžvalga. Tiesa, jam nepatiko "veiksmo tempimas". Tai štai - antrą kartą skaitant tas tempimas atrodo jau pagrįstas. Nes tiek daug norima pasakyti. Ir taip gerai tai padaroma. Nukirtus "trikdančias" linijas, kūrinys visgi daug prarastų. Tad, offca, skaityk dar kartą :)
http://skaityta.lt/review/get/893 |
|
|
| Ledo krislas |
[Jun. 14th, 2009|10:20 pm] |
Šis savaitgalis man tikras. Gydausi. Nedirbu. Skaitau. Skaitau A. Sapkowskio Raganių, nes nusprendžiau pagaliau dar kartą perskaityti visą Geralto ir Ciri sagą.
Iš visų kūrinių apie meilę, kokius man yra tekę skaityti, vienas iš labiausiai krentančių į sielą yra "Ledo krislas". Jau kai pirmą kartą jį perskaičiau dar būdamas studentu, įsiminiau geriausiai iš viso "Likimo kalavijo". Nežinau, kas manyje taip rezonavo dėl šios istorijos. Nejaugi elementarus meilės trikampis, kai du vyrai plėšosi dėl tarp jų neapsisprendusios moters? Bet tai vos ne pats amžiniausias iš visų įmanomų siužetų! O gal tas autoriaus genialus sugebėjimas rašyti kūrinius be laimingos pabaigos, t.y. su gana gyvenimiškom pabaigom? Ir kodėl man tokia graži pelėsakalio tvėrimo scena? Kai pradedi tą tekstą blusinėti, atrodo, na, nieko, nieko nėra ten ypatingo. Nebent dialogai (bet Sapo dialogai visada puikūs), nebent ryškūs charakteriai, nebent mažyčiai epizodai ("Raganiau, kai kitą kartą norėsi nusižudyti, nevelk kitų į šitą reikalą. Tiesiog pasiimk vadžias ir pasikark arklidėse"), nebent atmosfera, perteikta su garsais, kvapais, pojūčiais ir jausmais. Blusinėdamas tokį tekstą supranti dar viena - jeigu neduota, tai neišsireikalausi. Techniškai galima surasti, kaip tai padaryta. Bet nėra jokios garantijos, kad sugebėtum tai atkartoti. Kiekvienam savo (deja arba valio - priklausomai nuo aplinkybių).
Beje, tai taip pat ir labiausiai nefantastinis apsakymas iš visų ten esančių.
Beje, spėju, jog viena iš priežasčių, kodėl "Likimo kalavijas" toks vykęs, yra ši. Sapkowskis Vilniuje pasakojo, jog tai turėjo būti keli romanai. Bet leidėjai tuo metu dar nenorėjo kažkokio neaiškaus fantasto. Ir tada viskas sugulė į apsakymus. Ir pavyko kažkas daugiau.
Ech, kaip gera ten vėl sugrįžti. |
|
|
| Gugis - girių kaukas ir žmonių draugas (elektroninė knyga) |
[May. 28th, 2009|11:14 pm] |
 Supratau, kad artimiausiu metu nei txt, nei kito varianto (o juo labiau su taisymais, kurių vieno kito reikėtų) nepadarysiu.
Tad tiesiog - jeigu tik norite, imkite ją ir skaitykite, dalinkitės. Štai čia: http://www.gugis.lt/lentynele/gugis.pdf
Nežinantiems kas tai - ogi knyga tikriausiai labiau paaugliams, bet tinka visiems. Joje truputį žaidžiama su lietuvių mitologija, Lietuvos istorija XIV amžiuje, kurioje kalba kaukai, skraido tikri (ne popieriniai) aitvarai, mušamasi su kryžiuočiais ir maskoliais, draugaujama su baziliskais ir taip toliau. Nei į vieną savo kūrinį turbūt nesudėjau tiek daug meilės ir džiaugsmo. Jeigu bent dalelė jo nukeliaus skaitytojui - būsiu laimingas.
Knygelei šiek tiek sekėsi - 2006 m. ji buvo nominuota "Metų knygos" rinkimų paauglių kategorija (skaitytojų pasirinkimas), o kitais metais Vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus (IBBY) išrinkta kaip metų debiutas, nekalbant apie brolių ir sesių fantastų palankumą :)
O daugiau - http://www.gugis.lt. |
|
|
| Ar Čičinsko nepažįsti ir jo keršto be ribos? |
[May. 20th, 2009|10:52 pm] |
Maironio "peratradimai" tęsiasi. Kaip keista, vaikui klausant Čičinskas visai neatrodė baisus, žiaurus, o dabar:
"Šimtą rykščių toms mergoms, atskaityk, Kmita, nuogoms!"
"Dievą reikia ne tamsoj, reikia garbinti šviesoj - šok, Kmita, užkurk miestelį!"
"Žiebia šūvis ir ramus regi dangiškus namus Dievo pašauktas klebonas"
"Dar nuo tos baisios nakties, kai apgautas įtarties, nuskandino savo mielą".
Štai taip.
"Ginti žūstančios tėvynės
Nuo kazokų ir Maskvos
Stojo sūnūs. Vien negynęs
Tik Čičinskas Lietuvos.
Liaudos išrinktas balsais,
Seime riejos su visais,
Gavęs vardą išdaviko;
Nepermaldomas kitų,
Ant sumanymų aukštų
Veto velniškai užriko."
Įdomu, kur galima būtų susirasti pradinę, ne baladinę Čičinsko legendos versiją? |
|
|
| Silva Sakiškum |
[Apr. 28th, 2009|09:26 pm] |
Virš galvos - pasvirusi jaunatis. Čiurlena upelis, dar šiltos balkono grindys ir pro šalį tykiai slenkantys vakariniai pasivaikščiotojai. Kažkur tolumoje - lakštingala. Kaime skalija šuo, o kažkur netgi kurkia varlės. Medžiai dar nežydi, tad dar ne taip svaigu kaip Vilniuje, bet užtat kokia ramybė ir tyla!
Kultūrinausi. Palikęs okupacijas ir partizanus trumpam ramybėje, nuėjau į Mickevičiaus bbl padiskutuoti apie K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum". Nebloga buvo diskusija, ypač kai į pabaigą viena iš dalyvių prisipažino esanti pastarosios motina! Bet kaip smagu, kad tai visiškai neverčia atsiimti žodžių - mat dauguma žodžių buvo geri. Nes kūrinys to vertas. Bet kai vedančioji pasiūlė, kad iš jos kas nors darytų filmą "kaip Tarkovskis" - puoliau protestuoti. Ne, aš ne prieš Tarkovskoi filmus, bet nenorėčiau iš Silva Rerum ilgos filosofinės pasakėčios. Man geriau spinduliuojanti nekvaila istorinė drama (pvz., kaip "Roma").
Tik štai kai sužinojau, kad K. Sabaliauskaitei - 34, nusmelkė pavydas. Nedidelis, nes kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią kaip išeina, bet gi smagu būnant vis dar jaunam padaryti kažką, kas neabejotinai įeis į istoriją. Kita vertus - ar ne tuštybė visa tai?
Katė puolė šviečiančią pelę, vos nenurovė, kvailas gyvulys :D
Temsta, klaviatūra nelabai besimato. |
|
|
| Laimonas Tapinas - Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje |
[Apr. 14th, 2009|05:16 pm] |
 Laimonas Tapinas - Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje (Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais), Alma littera, 2009.
Seniai sau leidau tą malonumą - skaityti ir skaityti ir skaityti visą dieną. Su nedidelėmis pasivaikščiojimo, malkų pakapojimo ar padraugavimo su gimine pertraukėlėmis. Kaip jau ne kartą esu sakęs, aš mėgstu biografijas ar memuarus. Bet kai savęs paklausiu "kodėl" nerandu jokio protingo atsakymo.
Vytauto Žalakevičiaus asmenybė mane pirmiausia domina kaip filmo "Niekas nenorėjo mirti" režisieriaus. Man įdomu viskas, kas susiję su šia juosta - tad nekeista, kad radęs uošvio lentynoje knygą pirmiausia perskaičiau skyrių apie ją. Kai ką jau žinojau - kad Žalakevičių užspaudė nerodyti NKVD kariuomenės (nors netiesioginių nuorodų filme, jeigu žiūrėti įdėmiai - pilna, pvz., na, iš kur stribai gauna ginklų dalinti valstiečiams?!), o ir sunkvežimiai, milicininkai. Toliau - filmas buvo pirmiausia parodytas Maskvai ir gavo jos pritarimą, nes lietuvių vadai jau buvo pasiruošę jį užgniaužti. Netgi - istorija detektyvinė, Žalakevičius su sėbru vogė juostą ir skraidino ją slapta Maskvon, ten suorganizavo peržiūrą ir gavo "dobro". Bet čia tik apie šį filmą.
Apskritai, visa knyga nepaprastai įdomus, labai gyvas sovietinės kartos talentingo menininko portretas. Kaip žinote, žodžiai "talentas" ir "gerumas" ar pan. ne visada sugyvena drauge. Žalakevičiaus atveju tai buvo ypač ryšku - jis pykdė visus ir ant jo pyko visi: valdžia(-ios), kolegos, draugai, moterys. L. Tapinas daro froidišką išvadą - iš dalies dėl to kalta V. Žalakevičiaus motina, visą laiką išlaikiusi milžinišką įtaką vienturčiam sūnui. Bet kas man labiausiai įstrigo - tai L. Tapino sugebėjimas sukurti tokią atmosferą, kad knygą sunku skaityti ne dėl teksto sklandumo problemų (jų nėra ir negali būti), bet dėl to, kad pavargsti nuo asmenybės. Pavargsti nuo "Žalos". Seniai man taip buvo nutikę skaitant biografijas, bet šita įsibrovė ir į sapnus, tokie ryškūs įspūdžiai. Ir dar vienas dalykas - ją perskaitęs labai ryškiai supratau: visi tie "jaunieji intelektualai", kurie negyveno sovietiniais laikais, neturi jokios teisės smerkti tuos menininkus kaip sovietinio režimo kolaborantus. Tai turi teisę nebent tie, kurie sėdėjo lageriuose ar kalėjimuose (pvz., A. Miškinis) ir kurie rinkosi nekompromisinį gyvenimą. Bet tie, kurie kas yra sovietinis režimas žino tik iš pasakojimų ar labai jaunų dienų - tikrai to daryti neturėtų. O knygą tą režimo atmosferą, jo sienas, kasdienybę ir tai, kaip jis gniuždė žmones ir vertė juos šizofrenikais, perduoda puikiai, gal net genialiai.
Man nepaprastai įstrigo paskutiniuose puslapiuose kažkokio tikriausiai žinomo kultūros veikėjo paviešinta replika: "Jeigu tai bus dar viena adoracija, aš pranešiu..." (ar "imsiuosi žygių" - neturiu po ranka knygos, dėl citatos tikslumo negarantuoju), kuri parodo, kad nė velnio iš to sovietinio "pranešimų" paveldo neišsivaduota, kad įvairios "Damy v čiornom" vis dar geidaujamos ir tragedija, kai jų nėra. Beje, knyga nėra adoracija. Tai - nuosekli, nuoširdi ir, sakyčiau, objektyvi gyvenimo studija. Nors autorius, man rodos, V. Žalakevičiui ir simpatizuoja ar bent jau atkakliai bando jį suprasti.
Na, ir pabaigai dar viena mintis, berods - Skirmanto Valiulio (vėlgi dėl citatos tikslumo negarantuoju). Kur tie V. Žalakevičiaus ir kitų "sovietinės kartos" režisierių kritikų darbai, kur tie filmai ir knygos į stalčių... ?
P.S. Ar žinote, kad V.Žalakevičiaus filmai, tas mūsų daugelio nemylimas, nuobodus lietuviškas kinas, skynė apdovanojimus ne tik sovietinėje erdvėje? Man beveik buvo naujiena...
P.P.S. O, radau visą skyrių apie "Niekas nenorėjo mirti"! |
|
|
| Andrej Belianin - Caro žirnio slaptoji tarnyba (Bonus animus, 2008) |
[Mar. 14th, 2009|10:27 am] |
Viršelis, anotacija - http://skaityta.lt/edition/get/1062
Sako, A.B. šiuo metu vienas iš populiariausių Rusijos fantastų. Tebūnie. Ši knygelė - humoristinė, apie tai, kaip jaunesnysis milicijos leitenantas iš Maskvos pateko tiesiai į pasakinę Rusią - Lukoškino miestą ir ten tapo paieškos vaivada. Siužetas tikrai nepritrenkiantis, juolab - panašiai gi buvo ir su "Rusios sala". Pati knygelė "Caro žirnio slaptoji tarnyba" (kodėl slaptoji žino gal tik vertėjas, juk rusiškai - sysk) irgi nepritrenkianti, bet skaitoma gana maloniai, tiesa, humoro ten... yra, bet jis beveik ištisai pastatytas ant Rusijos realybės (kriminalinių serialų), bylinų, pasakų ir panašių dalykų žinojimo. Na, vietomis juokinga, vietomis aišku, kad supras tik mano ir gal dar truputį jaunėlesnė karta, laikui užmušti tinka. Tiesa, įsibėgėja sunkiai, bet į pabaigą jau visai gerai. Bet iki Asprino ar Pratchetto toli kaip iki Kentauro Proksimos. |
|
|
| Keturios knygos |
[Mar. 1st, 2009|10:42 pm] |
Cormac McCarthy "Kelias". Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Iš amerikiečių (!) kalbos vertė Violeta Tauragienė.
Knyga, gavusi "Pulitzerį", labai išdainuota, labai apkalbėta, ir iš principo to verta. Offca rašė tiesą, tai stiprus, gana sukrečiantis ir įsigyvenantis kūrinys. Man, kaip senam fantastikos mėgėjui, užkliuvo tik viena (kaip ir M. Atwood "Oriksėje ir griežlyje"): kiek tikslus post-apokaliptinis scenarijus (nes, man rodos, kaip dažnai būna "literatūriniame" kūrinyje, kuriame paviršutiniškai žvelgiama į svarbų fantastinį elementą, pastarasis nepakankamai apgalvojamas ir todėl krenta viso teksto įspūdis), jau nekalbant apie tas vietas, kad ėjo nėščia moteris, o paskui ji su vyrais ant lauželio skrudina savo kūdikį. Bet kas, skaitęs didžiųjų badų istorijas, suprastų, kad greičiausiai kūdikis gimė negyvas ir tada scena įgauna visai kitą prasmę, nei galbūt siekė rašytojas. Beje, "Kelias" jau ekranizacijos konvejeryje, o pagrindinį vaidmenį ima Aragornas! Taip taip, Viggo Mortensenas. Nors neįsivaizduoju, ar pavyks šį atmosferinį - filosofinį kūrinį perkelti į ekraną nesubanalinus iki eilinio trilerio apie kanibalus. Pamatysim.
Viktor E. Frankl. Žmogus ieško prasmės. Katalikų pasaulis, 2008
Ar įmanoma rasti prasmę gyventi koncentracijos stovykloje, tokioje kaip Aušvicas? Memuarai, parašyti per psichologinį - psichoterapinį pjūvį. Nežinau, ar jie mane išgelbėtų atsidūrusį konclageryje, bet paskaityti visai verta. Tiesa, "Logoterapijos santraukos" dar neperskaičiau.
Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum", Baltos lankos, 2009.
Pirmas įspūdis nenublėso - puiki, skani, sodri knyga. Dieve duok lietuvių literatūrai daugiau tokių kūrinių, sakyčiau, reikėtų organizuoti kuo skubiau vertimą ir leidimą užsienio kalbomis, kol nepradėjo leisti patys žinote ko. Kaip supratau iš skaičiusių atsiliepimų, kai kam ji pasirodė per daug paprasta ir negili (vos ne "meilės romanas"). O man kaip tik patiko, kad joje gelmės ir neįkyrios filosofijos lygiai tiek, kiek reikia kokybiškam malonumui. Be to, knyga pasižymi dar įdomia savybe - ji netinka skaityti po mažus gabaliukus, ji yra vieno (ar poros) prisėdimų kūrinys, mat tekstas - tarsi greitėjantis traukinys, kuo daugiau skaitai, tuo daugiau norisi, bet prisėdus iš naujo, vėl truputį reikia laiko įsivažiuoti. Pabaiga palikta atvira tęsiniui, lauksiu.
Lois McMaster Bujold "Forų žaidimai", AST, Maskva, 2000
Knyga, išlošta iš gedas per kažkokias lažybas. Labai smagi atseit kovinė (nors labiau čia visgi detektyvas) fantastika, kurioje drąsiai planetas galėtų pakeisti valstybės, kosmosą - vandenynas, o kosminius laivus - dreadnoutai ir kreiseriai ir viskas persikelti į XX a. pradžią - vidurį. Siužetas nuo to nenukentėtų, intrigų lygis - irgi. Skaityti smagu, bet kartais autorė persistengia berezgdama siužetą ir kas trys puslapiai herojų laikydama ant prapulties/išsigelbėjimo ribos. Čia tokia truputį juokinga pirmos šio ciklo knygos apžvalga. Gera pramoga ir kartą per metus smagu tokią suvalgyti. |
|
|
| Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum - nenutrūkstamas įspūdis |
[Feb. 22nd, 2009|10:53 pm] |
Ne, dar nepabaigiau skaityti, bet jau norisi ir rašyti, ir kalbėti, ir stebėtis, ir pamokslauti. Stebėtis - kad literatūros debiutas toks nepriekaištingas, toks nugludintas, toks tvirtas ir be kompromisų. Kalbėti - nes apie šią knygą privaloma kalbėti, kad ji, neduok Die, netaptų komercine įgriuva, nes manau, kad būtent toks kūrinys galėtų atrišti užsienio leidyklas, ir čia Ivanauskaitės premija labai vietoje, ir visi kiti vertinimai - taip pat. Pamokslauti - nes tai yra knyga pamokslas, kaip galima pasakoti patraukliai, gausiai, vaizdžiai, jautriai ir gana netikėtai, kai jau atrodo nuspėsi siužetą ir perprasi veikėją. Ir - aš turbūt pirmą kartą lietuvių kūryboje skaitau erotines scenas, kurios mane iš tiesų pakylėja (ir kažkodėl čia prisimena Fowleso "Magas"). Ir čia Sabaliauskaitė jau duoda į dūdą ir šlykštukams Parulskiui/Gaveliui, pro girtumo ūką žvelgusiam, bet nenusipiginusiam Kunčinui, ir, mano manymu, persistengiančiai Ivanauskaitei, o ką jau kalbėti apie visą smulkmę, ar egzaltuotus jaunuosius "tarptautinių bestselerių" autorius, kurių vardų neminėsime. Ne, stebėtinai SULTINGA knyga. Liko 1/4, norisi net pristabdyti, kad nepasibaigtų per greitai.
P.S. Ne, niekaip tuose idiotiškuose "Stiliaus" vedamuose negalėjau nujausti tokio kūrybos šėlsmo, niekaip. |
|
|
| Knygų turgus |
[Feb. 17th, 2009|10:29 am] |
Kai dar buvau sveikas ir vikrus, ne taip seniai - praėjusį šeštadienį - teko aplankyti kasmetinių apeigų vietą Litexpo. Su Knygų muge, deja, yra taip: arba ten ateini ir gyveni, gyvendamas literatūra, renginiais, protingais žmonėmis, pažįstamais ir pan., arba atbėgi, apžiūri, prabėgi ir užmiršti, saugodamas savo piniginę ir laiką, kurio reikia viskam. Šįmet teko rinktis antrą variantą - ansktyvą 6adienio rytą, iš anksto turint bilietus aukštas startas!
Iš esmės viskas tas pats, tik, ohoho, kokie nupiginimai! Kokie išpardavimai - ištisos lentynos "pigesnių" knygų! Su savimi pasiimta kiek? Ne tiek jau daug, juk reikia kažkaip "ribotis". Pirmiausia, aišku, tenka metams į priekį pasirūpinti knygelėmis su lipdukais ir su užduotimis (naujas Rusnės topas - spręsti įvairiausias užduotis). Tada "Garnelyje" klausiame - o naujas Pratchettas? Nėra, nespėjo :( Pasišnekam tai su vienais pažįstamais, tai su kitais ("susitikimų žemė"), pavartau paskutinę M. Vainilaičio mitologiję poemą "Mauliukas", bet nori net 45 Lt, žymimės, ką čia tikrai tikrai imsim. Kol aš landžioju po Humanitas, snegole spėja paklausyti vokiečių autorės, sukėlusios perversmą Vokietijos pedagogikoje, knygos pristatymo, na, ir vėl ėjimas per lentynas. Rezultatai? Pasiimtų pinigų nelieka, net randasi perviršis, kadangi kai kurios leidyklos jau leidžia mokėti kortele. O grobis?
Garsioji "Silva Rerum", už normalią kainą Viktor E. Frankl "Žmogus ieško prasmės", garsusis McCormack "Kelias", labai gražus ir įdomus albumas "Lietuvos technikos paveldas", Zinkevčiaus "Lietuvių tautos kilmė", 4 knygos iš "Tyto albos" po 5 Lt (tame pat stende net kelis žmones įtikinu nusipirkti "Trečiuosius sąmyšio metus" ir "Pažadą" ;), nors vietoje McCourto kažkokiu būdu nusiperku "Janyčarų medį", apie kurį lyg ir nelabai ką gero girdėjęs. Karo akademijos stende aptinku - neįtikėtina! - Clausewitzo "Apie karą" lietuviškai! (Nežinojau net, kad išleista). Bet neparduoda - pasirodo, čia šiaip, paveikslėliams pasidėjo. Niekšybė.
Ir dar niekšybė - per LTV reklamavo, kad "Triufo arkos" DVD ir CD jau Knygų mugėje! Galėjo tuo pačiu pasakyti ir kainą - 50 Lt! 30 Lt mokėčiau, gal ir 35, bet 50... Tas pats ir su "Meilės ir mirtis Veronoje" naujuoju pastatymu (feat. E. Jennings ir M. Mikutavičius) - čia gal nauja, krizinė muzikos įrašų platinimo politika? O gal aš tiesiog skūpas, ir viskas :)
Tai tiek ir tos mugės. "Kelią" jau perskaičiau, Frankley skaitau dabar. Lentynose kaip visada trūksta vietos. |
|
|
| skaito / neskaito? :D |
[Feb. 12th, 2009|10:25 am] |
Pauliau Ambrazevičiau, prisipažink, kad skaitai šitą blogą :D
P.s. Dėl kreipinio - mea maxima culpa. |
|
|
| Kazys Bradūnas |
[Feb. 10th, 2009|10:32 am] |
Vakar mirė Kazys Bradūnas. Ne, tai nebuvo "mano" poetas, negalėčiau mintinai pacituoti nė vienos jo eilutės, kurią sąmoningai žinočiau, kaip jo, nors prisimenu, kad mokykloje patiko kažkoks apie talismaną, ir viršelį pamenu - tamsiai mėlyną. Tad šį žmogų gerbiau ne už poeziją - o už apsisprendimą po Nepriklausomybės atkūrimo grįžti į Lietuvą ir taip parodyti, kad myli tėvynę ne tik knygų puslapiuose. Amžiną atilsį.
PAMIRŠTOJI
Kai gims mėnulyje pirmasis,
Kai ten pirmoji
Kapo duobė bus iškirsta,
Kada žvaigždynų srūvančia brasta
Jau brisi į Anapus krantą . ..
Staiga
Aptiks tave minčių lašai
— Gi žemėj sielą pamiršai. .. |
|
|
| navigation |
| [ |
viewing |
| |
most recent entries |
] |
| [ |
go |
| |
earlier |
] |
| |
|
|
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
maumaz's journal