| Giedrės Beinoriūtės filmų peržiūra |
[Feb. 25th, 2008|08:52 am] |
Savaitgalis buvo labai kultūringas. Ne tik dėl knygų turgaus mugės, bet ir dėl to, kad važiavome į Molėtus, kur Giedrė buvo įkalbėta padaryti filmų peržiūra. Kas ji? Hmmm... Neguglinęs žinau tiek: Š. Barto ir A. Matelio asistentė, LMA dėstytoja, taip pat dar rašanti eilėraščius. Na, tikra menininkė nuo A iki Ž. Žiūrėjome penkis filmus:
Troleibusų miestas - dokumentika, reportažas iš "skrajojančių kontrolierių" gyvenimo. Kaip komentavo Giedrė, bet kokio kūrinio pagrindas: konfliktas. Ir čia tas konfliktas virte verda, išvirsdamas tai į komiškas, tai į graudžias situacijas. Atrodytų - ką čia, pagalvo zuikį. O kokios egzistencinės aistros! Kokie tipažai, charakteriai ir skirtingos kovos būdai! Rekomenduoju.
Egzistencija - trumpametražis meninis gražiai apžaidžiantis anekdotą ar tikrą istoriją, kaip dvi bobulės kvietėsi fotografą fotografuoti savo laidotuvių. Labai gražios spalvos, gera vaidyba, siužetas gal kiek ir banalokas, bet žiūrisi smagiai ir vienu atsikvėpimu. Rekomenduoju, kai norisi ko nors lengvo ir linksmo. Taip pat rekomenduoju. Pritrenkė filmuko kaina - 120 tūkst. Lt.
Gyveno senelis ir bobutė - pasakojimas vaiko akimis apie Giedrės senelio ir senelės istoriją. Be abejo, tarpukartis, be abejo - tremtis. Padaryta įdomiai, kombinuojant nuotraukas, animaciją, archyvinius kadrus. Viskas pasakojama anūkės akimis, bet, nors ir kalbama apie liūdnus dalykus, nėra to dažnai būdingo perdėto dramatizavimo ir graudenimo. Pavyzdžiui, pateikiamas uždavinukas: 1948 m. buvo išvežta į Sibirą tiek ir tiek žmonių, o jiems vežti į buvo numatyta tiek ir tiek gyvulinių vagonų. Kiek žmonių kišdavo į vieną vagoną? Arba - rąstus tempdavo katė (rodomos pieštos katės, kniaukiančios ir tempiančios rąstus), o paskui paaiškinama - ne, čia toks traktorius: "KT".
Beje, buvo kadras ir dokumento, kuriame matyti visos šeimos narių išvežimas. Galima bus sovietmylių chebrai, kurie pas ![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif) ibicus_lj užsuka, iškirpti ir parodyti, kai filmą gausiu. Taip pat reikės šį filmą parodyti jau ir Rusnelei - pradėsime istorinį švietimą. Apskritai, tikiuosi, kad kai jį išleis oficialiai (o tai turėtų įvykti netrukus), jis bus rodomas ir mokyklose, ir kitur. Beje, kadangi ir Giedrės, ir mano senelis iš to paties krašto ir abu buvo šauliai, greičiausiai vienas kitą pažinojo. Deja, patikrinti šį faktą jau būtų labai sunku. Filmą be abejo rekomenduoju.
Mano vienišos draugės - Giedrės kažkurių metų kursinis. Meninė istorija apie keturias drauges. Ne, ne "Seksas ir miestas", o kažkokios VDR novelės ekranizavimas. Vėlgi - yra smagios ironijos, lengvumo, bet šiaip tai niekuo ypatingu neįsiminė. O režisūriniai sprendimai - aš jų tiesiog neišmanau.
Vulkanovka: metai po didžiojo kino - kaip sakiau, Giedrė asistavo Šarūnui Bartui jam kuriant filmą "Septyni nematomi žmonės". Kuriamas jis buvo Kryme, vietovėje (kaime?), vadinamoje Vulkanovka. Po devynių mėnesių Giedrė grįžo ten, kad susuktų dokumentinę juostą, kaip gi kaimas gyvena po to, kai kino ekspedicija juos paliko. Kas ten liko? Mergaitė, tapusi vietine "žvaigžde" (mat filmavosi kine), kuriai visi pavydėjo, ir dabar vėl turinti nusileisti į paprastą provincijos gyvenimą. Moterys, darę visai kūrybinei grupei valgyti, susidraugavusios su visais, baro darbuotojos, dirbusios filavimo labaui tris dienas ir tris naktis be perstojo. Mergina, ištekėjusi už lietuvio garso operatoriaus ir jau atkeliavusi į Lietuvą. Serija įdomių psichologinių portretų, įžvalgų, meditacijų. Kaip sakė vakaro organizatorius Saulius L.(ygiadienio ;), "Giedre, bet toks įspūdis, kad tas kaimas buvo suvedžiotas, sužavėtas kinu ir paliktas". Būtent toks ir įspūdis - net apstulbau, kaip Saulius tiksliai nusakė mintį ir tą raudoną giją. Nutiko labai keistas dalykas - žiūrėdamas gal net šiek tiek nuobodžiavau, o štai visą kitą dieną vaikščiojau galvoje "prasukinėdamas" atskirus kadrus ar epizodus. Ir šiandien kai pagalvoju apie peržiūrą, pirmiausia akyse "Vulkanovkos" veikėjai. Štai kaip būna. Todėl - labai rekomenduoju.
Cha, kur gauti? Nežinau... Egzistencija sakė net po tinklą mėtėsi, kiti... Maža kaip gyvenimas susiklostys, gal kur nors ir rasite, jeigu labai ieškosite :) |
|
|
Deja, knygos prisiminimai 
Ismail Kadare, PAKIRSTAS BALANDIS, Tyto alba
Režisierius Michaelas Aptedas plačiajai auditorijai bene labiausiai žinomas kaip vieno sėkmingiausių P. Brosnano epochos Bondiados filmų - "Viso pasaulio negana" - režisierius, tačiau iš tiesų jo kūrybinis kelias gerokai gausesnis, nors gal ne tiek išreklamuotas. Pvz., vienas iš paskutinių jo darbų - tai kelių serialo "Roma" epizodų režisavimas. 
Pagaliau manęs neapgavo - "Tyto alba" anotavo šią knygą kaip istorinį romaną, o ne pyyyyypt pyypt pyyyyyypt! "istorinį trilerĮ". Prarijau per du vakarus. Anglija, XVII a. Šalta, niūriu, šlapia, tamsu, puritonai prieš katalikus, valkatas, paleistuves, svetimautojus, tvarka bus, kas po velnių darosi tame mieste?! Ir vienas žmogus, bandantis išlaviruoti visoje maišalynėje, bandantis išsaugoti savo "šviestuvo gaubtą" (žr. Bulgakovą), bet negalintis tam aukoti sąžinės. Siužetas neholivudinis, atmosfera kuriama puikiai, epochos autentika - ne Waltari, bet taip pat pojūčio netrūksta, veikėjų portretai (ypač pagrindinio - Džono Brigo) ryškūs, realistiški, ir, svarbiausia, ten, kur negali būti nieko gero, gero ir nėra. Ne, nuotaikos knyga nepakelia, ir geriau ją skaityti nesulaukus rudens, bet jauti, kad tai - tikra, istoriška ir įtikinama. 
P.S. Ashes to ashes, dust to dust. Mirė Lois Maxwell, ilgametė Bondų Miss Moneypenny. ...but the legend survives. Amžiną atilsį.
"Collateral" (liet. versčiau "Bendrininkas") - vėlgi, grynas Manniškas detektyvinis trileris. Šiam režisieriui būdingas labai ramus, netgi - lėtas filmo ritmas. Net ir skubant veikėjams, net ir pratrūkus susišaudymams, kamera nelaksto kaip epileptiko rankose, ieškodama kuo įdomesnių kampų, beje, jis labai mėgsta stambų planą - veikėjų veidus, detales, miesto peizažą. Šios juostos istorija irgi susukta labai įdomiai - taksisto Makso (Jamie Fox) automobilin įsėda impozantiškos išvaizdos vyriškis Vincentas (Tom Cruise), ir jau pirmame sustojime paaiškėja, kad jis - samdomas žudikas. Vincentas nuo Makso ne tik neslepia savo profesijos, bet netgi priverčia jį tapti aktyviu bendrininku (kitu atveju kaina, žinoma, Makso gyvybė). Cruse'as čia tikrai primena kažkokį scientologinį ateivį - filosofuojantis, džiazą dievinantis kileris, prašaunantis vos vieną kartą, Maksą savo rankose minkantis kaip tešlą, pasiimantis jį savo žaislu. Cruse'as retai vaidina blogiečius, bet vaidinti jis moka. Ir nors Vincento personažas yra labiau literatūrinis, nei tikroviškas (nors ir nebendravau aš su samdomais žudikais, gal ir tokių būna), bet tai, ką jam suteikia scenarijus, Cruse'as išnaudoja. Maksas yra daugiaplanis vaidmuo - Vincento pinklės vyruką verčia atrasti savyje jėgų, verčia keistis, veikti, Jamie Foxui čia tenka didelis krūvis ir vėlgi, tam tikrą neįtikinamumą greičiau reikėtų nurašyti scenarijui, o ne aktoriui. Tad - scenarijus, kas ne taip? Pirmiausia, pabaiga. Negadinsiu įspūdžio, kurie dar žiūrės, bet pabaiga yra bullshitishka, nors aš ir nemėgstu band endų. Antra, Makso metamorfozė pas narkodilerį - per staigu? O visa kita - vienas malonumas: psichologinis žaidimas, vaidyba, kai kurios ypač vykusios scenos (pvz., kai Maksas bando išsivaduoti pririštas prie vairo ir šauktis aplinkinius į pagalbą, kai telefonu bando vadovauti būsimai aukai), na, ir ta Manniška iki raudonumo įtampa pulsuojanti apgaulinga ramybė. 
Robertas Ludlumas neramiai vartosi karste - taip iškraipyti jo knygas! CŽV keikiasi - juos parodė ne dviprasmiškai, o tiesiog neigiamai, Rusijos tiesos ministerija turėtų scenaristams pastatyti paminklą ar bent jau iškabinti žvaigždę! Mattas Daimonas maudosi pelnytos šlovės spinduliuose ir rodo ilgą liežuvį draugeliui Benui Affleckui. Holivudo bosai skaičiuoja milijonėlius ir tikriausiai ima svajoti apie 4ą filmą. Lietuvių vertėjai ("V. Jakutienės firma"?) toliau išradinėja dviratį, ten, kur jo nereikia, prie originalių pavadinimų prirašinėdami kvailus, hiperbolizuotus ir niekam nereikalingus papildymus, kaip "sunaikinta tapatybė", "absoliutus pranašumas" bei "galutinis tikslas". Štai tokius apibendrinimus norisi daryti pažiūrėjus paskutinę (?) Džeisono Borno nuotykių dalį "Borno ultimatumas" (liet. "Bornas: galutinis tikslas"). 
Na, ir knygos - perskaičiau Terry Pratchetto "Mažuosius laisvūnus". Po šimt kankolų, koks nuostabus kūrinėlis! Žvengiau kaip nenormalus, kliudžiau miegoti snegolei ir t.t. Tokios teisingos, gausios bet neįkyrios didaktikos turbūt dar niekur nebuvau radęs. Ką gi, teks pasismailinti smegeninę ir pradėti skaityti Pterry originalo kalba, niekur nesidėsiu. Ui ui "jeigu arti yra advokatų, jie pradeda švytėti mėlynai!"