Atrodo, per kelias dienas įspūdžiai susigulėjo, bet kažkodėl atsigulti į tekstą nenori. Taigi – Didysis obuolys. Kas taip pavadinimo Niujorką – neturiu žalio supratimo, nes niekuo oi niekuo jis obuolio neprimena. Nebent tuo, kad tikrai didelis. Iš viso, tas gabaliukas Amerikės kurį mačiau, apgaulingas – atrodo, viskas turėtų būti pažįstama iš Sapnų fabriko produkcijos. Ir iš pirmo žvilgsnio taip ir yra, tik štai visai viena Manheteną tūkstantį kartų pamatyti kine ir vieną kartą – gyvai. Ypač – pamatyti iš vandens. Pamenu, kai Zuokula pradėjo statyti savo dangoraižių miestelį, man jis pirmiausia negražus buvo todėl, kad jie kyšojo kaip... Supratote. O štai kai Manhetene tokių yra krūva, jie lipa vienas ant kito, vienas kitą perdengia, stumdosi eklektikoje, tarsi vakarėlio be dress-kodo dalyviai, ir tas vaizdas – pritrenkia. Nesuprasi – ar buvo koks nors bendras „skyline“ projektuotojas, ar tai – savarankiški sprendimai, bet ir nuo Empire State Building žiūros aikštelės, ir iš vandens – vaizdas savaip žavingas, neerzinantis ir tikrai gražus. Negali jo pavadinti urbanistine simfonija, nes simfonija turi tikslią, aiškią struktūrą - greičiau tai urbanistinis siurrealizmas, kur šalia gali glaustis mažytė bažnytėlė, milžiniškas stiklo bokštas ir art-deco daugiaaukštis. Vakare, žinoma, šviesų jūra - nors tik Time Square, kitur nėra šitiek daug tos šviesos. Gaila, nepavyko pamatyti iš vandens.

O mažiausiai NY žavingas dieną vaikštant pačiu Manhetenu. Nes nesimato beveik nieko, tik sienos iki pat dangaus. Niujorko metro – visiška priešingybė karališkam Vašingtonui. Stotys mažutės, visos išlipdytos pigiomis „sovietinėmis“ blizgančiomis plytelėmis, plebėjiškos, labai primena vonios ir Duke Nukem‘o vaizdus. Bet! Beveik visą laiką juose kas nors gyvai groja, šoka ar kitaip džiugina praeivius – country gitaristas, ruselis su akordeonu, Jacksono mėgdžiotojai, street-danceriai. Net ir pirmą valandą, kai važiavau iš Manheteno į Bronksą (ten buvome apsistoję), metro stotyje dar grojo, o traukinys buvo pilnutėlis! Laba įdomi Niujorko minia – mažai vienoje vietoje pamatysi tiek individualybių ir tiek įvairovės. Rodos, visas pasaulis ir visi įmanomi charakteriai, aprangos stiliai ir manieros susirinko vienoje vietoje. Na, ir Metropolitano muziejus – po Romos muziejų galvojau, kad manęs jau kolekcijų gausa nebenustebinsi. O pasirodo – galima. Egiptui apžiūrėti (ir tai – ne visam) prireikė dviejų valandų, o kur dar didžiulė viduramžiškų ginklų – šarvų sekcija, helenistinės ir romėnų kultūros skyriai, amerikos kultūrų salės... Į antrą aukštą beveik ir neužlipome. Tuo pačiu pamačiau ir kitą amerikietiškosios svajonės pusę – gyvenome Bronkse, pas tokią moterėlę, čia dirbančią aukle. Butas – vienas ilgas didelis pereinamas kambarys. Šildymo jau nebėra. Vonia viena, klozeto nupylimas neveikia (bandžiau sutaisyti, bet pasidaviau nepažįstamos konstrukcijos ypatumams). Sienos mirtinai prašosi remonto, langų rėmai suklypę – suvypę, vos ne komunalkės įspūdis. „Dalį“ to buto (t.y. – kelis metrus) ji dar nuomoja jaunai alytiškių porelei, kuriai, galima sakyti, netenka jokio privatumo ar kitų jauniems žmonėms būtinų patogumų. Vaikinukas dirba baldų perkraustytoju, mergina – parduotuvėje. Dar priėmė dviems naktims ir mus – 5 žmones. Iš geros širdies tikriausiai (nes mokėjome tikrai nedaug), bet tai porelei tokia „širdis“ turėjo įvaryti turbūt šoką. Ir pats Bronksas – toks dviaukščių namų rajonėlis, atrodo, vos per keliolika minučių nuo Manheteno, bet kažkokia visiška pilkuma ir nieko gražaus ar įsimintino.

Vis dėlto, į Niujorką sugrįžti dar norisi. Ir dėl nepabaigto žiūrėti Metropolitano, ir dėl neaplankyto miesto parko, ir dėl Brodvėjaus teatrų, ir dėl kažkokio laisvės ir įvairovės vėjo. Sakote - Babelis? Galbūt. Bet man patiko.