Aplink akivarus [entries|archive|friends|userinfo] Maumaz [ website | Akivaras ] [ userinfo | livejournal userinfo ] [ archive | journal archive ]

Kas, kur, apie ką? [Feb. 22nd, 2009|10:35 am] [ Tags | aplink vieni, auto, blogis, buitis, citroen, filmai, gugis, istorija, it, kasdienybė, kelionės, kiaulystė, kinas, knygos, ligos, mačiaugirdėjau, muzika, nutikimai, patirtys, pokštai, politika, radijas, rašinėjimai, skaityta.lt, svarstymai, teisė, tv, vaizdeliai, verslo klasė, visuomenė, šventės, žinios ] Čia gyvena keistas padaras, kuris rašo beveik apie viską: save, kitus, kirvius, siurblius, namus, laukus, miškus, kt. O kad būtų patogiau skaityti tokias gyvenimo ir minčių kronikas, ši žinutė - klasifikacinė. Tęstinis sumanymas (beletristika): KGB vaikai (Pratęsta 2008 05 03) Ilgesni rimtesni(?) tekstai: maumaz@versloklasė (Papildyta 2008 05 12) ( Keletas paaiškinimų ) link post comment

Judgement at Nuremberg (1961) [May. 8th, 2008|12:34 pm] [ Tags | filmai, istorija, politika ] Seniai buvau nusitaikęs šį filmą pažiūrėti. Vienas iš retų meninių filmų, skirtų Niurnbergo tribunolo byloms (tačiau ne to, kuris teisė nacių vadovybę,  o kito - įsteigto JAV okupacinėje zonoje "žemesnių" nacių baudžiamajam persekiojimui). Istorijos stuburas - įamžėjęs teisėjas iš JAV atvyksta teisti kelių nacių pareigūnų, tarp jų - ir buvusio teisingumo ministro. Teisme susiduria aršus prokuroras, dalyvavęs Belzeno koncentracijos stovyklos išvadavime, jaunas vokiečių advokatas, traktuojantis žemesniųjų pareigūnų teismą kaip "susidorojimą su vokiečių tauta", šalia - nuteisto mirties bausme nacių kariškio našlė, "paprasti vokiečiai", amerikiečių pareigūnai. Filmą režisavo Stanley Krameris (prisimenate komediją "Tas beprotiškas*4 pasaulis"?), žymiausi iš aktorių - Burtas Lancasteris, Judy Garland ir, be abejo, Marlene Dietrich. Nors buvau skaitęs daug gerų atsiliepimų, vis dėlto pradinis nusiteikimas buvo skeptiškas - nežinau kodėl, gal dėl žodžio "Holivudas". Klydau. Nežiūrint vieno kito sąlygiškumo, filmas stiprus - pirmiausia, nevienpusis požiūris į nacių valdymo, denacifikacijos, kolektyvinės atsakomybės problemas, kurį galima būtų apibūdinti teze "Pasmerkti - neužtenka. Reikia suvokti, kodėl" . Antra, aukščiausio lygio vaidyba. Maximilianas Schellas vaidinantis vokiečių advokatą Hansą Rolfą - genialus. Epizodai, kai jis kamantinėja protiškai neįgalų asmenį arba mergaitę, santykiais su kuria buvo propagandos dėlei apkaltintas vienas turtingas žydas ir pasmerktas mirties bausmei, šiurpūs. Tai verta pamatyti. O štai savo nusikalstamą veiklą apmastantis Vokietijos teisingumo ministras, vaidinamas Burto Lancasterio ir ypač jo parankiniai - tai turbūt silpnesnė filmo vieta. Amerikietis teisėjas, kuris spręsdamas šią bylą ne tik sėdi teisme, bet ir bando suvokti vokiečius, bendraudamas, sverdamas, mąstydamas, bet įdomesnė turbūt ne jo paties figūra, o būtent žmonių požiūriai, su kuriais jis bendrauja. Ir čia įdomu ir tai, kad filmas iš esmės teigia kolektyvinę vokiečių atsakomybę dėl nacių valdymo ir jų nusikaltimų, kas turbūt nėra politkorektiška, bet pakankamai teisinga. Nacių valdžia nebuvo tik keletas maniakų, užgrobę valdžią, apie kurių veiklą daugiau niekas nežinojo. Beje, juokingiausia, kad pradėjęs žiūrėti kurį laiką nesupratau, kas gi tas jaunas amerikiečių kariškis, teisėjo padėjėjas. Ogi pasirodo - Williamas Shatneris, kapitonas Kirkas dar iki savo žvaigždžių valandos. Plačiau dar galite pasiskaityti čia. Hans Rolfe: aplinka kalta! Finalinė kalba (video, audio) Nors, deja, tai nėra pati geriausia kalba iš filmo. link 2 comments|post comment

Raudonojo kampelio naujienos [Apr. 23rd, 2008|10:24 am] [ Tags | istorija ] Szhamanas eilinį kartą plūstasi dėl gana įdomaus straipsnio. Naglai kniaukiu jo padarytus skanus (berods, "Vilniaus dienos"), aišku, apmaudžiausia, kad ruseliams jis pristatinėja ne vertimą, o savo vertimo interpretacijas, kaip ir kitas mūsų nusipaistęs bendrapilietis. Bendrą lygį geriausiai parodo šis "vertimas": 5. Зелёный мост 6 июля поспешили взорвать сами немцы (но в этом тоже виноваты русские)немцы испугались быстро приближающихся орд. (žr. nuotraukoje 5 punktą) ( Read more... ) link 8 comments|post comment

tragikomedijos [Apr. 17th, 2008|06:50 pm] [ Tags | istorija, knygos, literatūra, politika ] 1. Kremliaus numylėtinis "prorusiškas" Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas susipjovė ir susikovė su Kremliui tiesiogiai pavaldžių specialiosios paskirties ginkluotųjų pajėgų Čečėnijoje vadu Sulimu Jamadajevu. 2. Latviai - šaunuoliai. Sukūrė filmą "The Soviet Story", kuriame Europai pristato komunistinį totalitarinį režimą. Naujieji rusų istoriko - propagandistai (pvz., toks kaip a_dyukov arba Aleksandras Djukovas) sugalvojo, kad filmą užsakė Lietuva (sic!), po jo seks "konkrečios finansinės pretenzijos", o po runetą pasipylė riksmai, reikalaujantys rusų istorikų, kurie drįso duoti interviu šio filmo kūrėjams, išmetimo iš darboviečių ir pan. O mūsų istorikai tesugeba ginčytis su V. Landsbergiu dėl okupacijos aneksijos datos, o žadėto "Okupuotos Lietuvos" vertimo į rusų k. turbūt vis dar lauksim ir lauksim, kol anoji pusė oficialiai įtvirtins "faktus", kad šeimomis netremdavo... 3. Buvo, bet pamiršau. Jetlagas. Ir tikrai ne apie tai, kad kažkas sutuokė Putiną su kažkokia ten sportininke. A...! Labai geras Boriso Strugackio interviu BBC - apie Vidudienio pasaulį ir mužiko mentalitetą. Daug pastebėjimų tinka ne tik Rusijai, bet ir, deja, mums. link 2 comments|post comment

Lenkijos demiurgas [Feb. 21st, 2008|10:59 am] [ Tags | istorija, politika ] Labai įdomus straipsnelis su gana originaliomis išvadomis. Via brazoo. link 2 comments|post comment

Kaip Vilnių griovė [Jan. 27th, 2008|10:26 pm] [ Tags | istorija ] Mūsų senas nedraugas  szhaman 'as parašė įdomų pasakojimą apie tai, kaip lenkai tarpukariu nugriovė Aleksandro Nevskio Soborą Varšuvoje, kuris buvo pastatytas Rusijos Imperijos valdymo metais. Įrašo pabaigoje autorius klausia - ar tie, kurie dabar stato savo paminklus ir statinius negalvoja, kad juos irgi kada nors kas nors nugriaus? Klausimas, mano manymu, naivus. Žinoma, jog negalvoja - kadangi stato ne su tikslu, kad būtų nugriauta, o tam, kad stovėtų. Kodėl nugriauti ir kaip nugriauti galvos kiti. O kadangi pamaži skaitau įdomią knygą - Tomo Sakalausko "Missa Vilnensis", pateiksiu trumpą sąrašiuką, kaip Rusijos Imperijos valdžia griovė Vilnių. Ir, žvelgiant į sąrašiuką, kyla mintis - turbūt keista, jog tarpukariu neatsirado (ar buvo?) panašių iniciatyvų kaip Varšuvoje. O gal Rusijos Imperija ne tiek daug cerkvių čia ir pastatė ar jos nebuvo tokiose vietose, kuriose itin aiškiai bylotų - dobro požalovat' v iskonno russkie zemli? 1788 m. nugriaunami renesansiniai Vilniaus žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmai (valdovų rūmai) 1798 m. uždaryta Šv. Ignoto bažnyčia. Vėliau išgriauti altoriai, vargonai, sakykla, įrengtas sandėlis. Po 1869 m. rekonstruota į karininkų klubą, nugriauti abu bokštai, sunaikintos freskos. 1799 - 1805 m. nugriaunamos Vilniaus gynybinės sienos ir vartai. 1818 m. nugriauta Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia (stovėjusi netoli Katedros) 1821 m. Švč. Trejybės bažnyčia (Dominikonų g. 12) paversta Apreiškimo cerkve. Vėliau atiteko kariniam daliniui. Perdirbtas interjeras. 1846 - 1848 m. pakeisti fasadai. 1831 m. uždaryta Šv. Rapolo bažnyčia, 1832 m. paversta karinių reikmenų sandėliu. 1832 m. Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčia rekonstruota į cerkvę. 1832 m. Šv. Kazimiero bažnyčia paversta Šv. Mikalojaus soboru. 1864 - 1868 m. bažnyčia rekonstruota pagal N. Čiagino projektą: pažeminti bokštai, ant jų uždėti svogūniniai šalmai, vietoj Jogailaičių karūnos ant kupolo žibinto užkeltas svogūninis šalmas (tik 1942 m. V. Landsbergio - Žemkalnio iniciatyva atkurta Jogailaičių karūna) 1844 m. uždaryta Misionierių bažnyčia. Dalis vienuolyno paimta kalėjimui, kita dalis - kareivinėms. 1852 m. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustinų) bažnyčia (Savičiaus g.) pagal architekto T. Tyšečkio projektą rekonstruota į Švč. Andriejaus cerkvę: pastatytas ikonostasas, panaikintas vienuollių choras, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis. 1864 m. uždarytas ir atiduota archyvui didžioji Pranciškonų bažnyčia. 1864 m. Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnyčia perdirbta į Šv. Michailo cerkvę: pašalinti šeši šoniniai altoriai ir šventųjų skulptūros, puošni rokokokinė skulptūra bei A. Sapiegos paminklas. 1864 m. Švč. Jėzaus Širdies (vizitiečių) bažnyčia (Rasų g.) paversta Šv. Marijos Magdalietės cerkve. Šio vieno gražiausio vėlyvojo baroko stiliaus paminklų smarkiai pakeista išorė ir vidus: pristatytas tambūras, panaikintos kupolo freskos... Nugriauta šalia stovėjusi keturkampė varpinė. Vienuolės iškeltos, bažnyčia ir vienuolynas atiduoti iš Maskvos pakviestos stačiatikių vienuolėms. 1864 m. iš Šv. Stepono vienuolyno išvarytos vienuolės, o vienuolynas perdirbtas į kalėjimą.  Po metų panaikintos šalia bažnyčios buvusios Šv. Stepono kapinės, kur palaidos Katedros architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. 1865 m. uždarė Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią (dab. - Arklių g.), o 1887 m. nugriovė ją iki pamatų. Įdomu, kokį sunaikintų bažnyčių sąrašą pateiktų Varšuvos istorikai? Nesupraskite neteisingai - aš nesu už tai, kad buvusių laikų paminklai (ypač architektūriniai) būtų be skrupulo griaunami, tik nematau tame nieko ypatingo. Beje, man tai patiko idėja, ant Žaliojo tilto "balvonų" galvų sudėti stiklinius kubus. Kodėl gi šios idėjos nerealizavo... link 5 comments|post comment

Sugrįžus [Jan. 15th, 2008|09:44 pm] [ Tags | giminė, istorija ] Palaidojau paskutinę močiutę, 94-erių sulaukė. Gyvenimo istorija turbūt verta bent apysakos - tarpukariu išvažiavo į Argentiną, sulaukusi šipkartės iš vieno jaunuolio, bet Argentinoje susirado kitą, pamažu susikūrė ten gyvenimą, gimė du sūnūs - juos pavadino gražiais ispaniškais vardais - Jose Francisco ir Rodolfo Louis, nes gatvėje baltapūkius ir taip šaukdavo mierda polaca (neversiu, tikriausiai supratote), reikėjo ginti vaikus nuo "socialinės atskirties". 1956 m. Chruščiovas pašaukė emigrantus į sovietinį rojų, kur pastatytos chruščiovkės turėjo stovėti jau iki komunizmo. Parskubėjo ir seneliai, ypač kai senelis netgi nuo Argentinos policijos nukentėjo už dalyvavimą komunistinio laikraštėlio leidyboje. Tiesa, skubėjo jie ne tik į socialistinį rojų, o ir į Lietuvą, namo, namo! Argentina niekada nebuvo pažadėtoji žemė. Rojus pasirodė gerokai kitoks. Vienas iš pirmųjų močiutės atsiminimų atplaukus į SSRS - "Odesoje" geriamos pilnos briaunuotos stiklinės vodkės: "Dieve, kur mes grįžome?". Senelis gavo darbą "Drobės" fabrike audėju, močiutė - viešbutyje kambarine ir mažiuką butuką prie Vytauto bažnyčios. Vėliau - truputį didesnį Pergalės krantinėje. Prie kairiojo nederantį "Ford-T" teko iškeisti į "Zaporožec 966", priprasti prie tokių sąvokų kaip "deficitas", "vykdomasis" ir t.t. Dar ne kartą senelių namuose užsivesdavo diskusijos tarp buvusių Argentinos "komunistų", kaip čia su tuo komunizmu praktikoje - ir nesutardavo, ar taip jis turėjo atrodyti, ar kaip nors kitaip, juk negali tokios gražios idėjos taip iškrypti! Ir kvepėdavo storule argentinietiška pica. O labiausiai - tada dar labai mažai žinoma žolele - mate, kuri siuntinukais parkeliaudavo iš tolimo krašto. "Argentiniečiai" susėdę ratu leisdavo indelį su keistu sidabriniu siurbtuku. Oi, koks brudas atrodė tas gėrimas, kai siurbtelėdavo vaikai... Užtat pašto ženklai, su užrašu "pesos", vienas kitas atvirukas. Sode senelis kepdavo "asadą", namuose - "pajarito", močiutė... Kad jūs žinotumėte, kaip nejauku, kai žinai iš tėvų pasakojimo, kad močiutė su mumis mažais žaisdavo, draugaudavo, o iš tų mažų dienų neprisimenu nieko. Visiškai. Tik jos balsą, tik kaip ji taria tėčio vardą - bet tai jau vėlyvi, paskutinių metų prisiminimai. Buvau susiruošęs šį pavasarį ją pafilmuoti, pakalbinti - nes dabar jos mintyse ir pasakojimuose buvo daug atgimę mokyklos laikų, kaip kažkokius ponus, atvykusius į Kalėdų vakarėlį, pašaipiu eilėraščiu apie baudžiavą išvijo. Nespėjau. Verkiau. P.S. J ispanų kalboje tariama kaip "ch". link 5 comments|post comment

Iš 12 į 13 [Jan. 12th, 2008|08:29 pm] [ Tags | istorija ] Toji naktis neatrodė būsianti baisi. Degė laužai, iš namų žmonės nešė arbatą, sumuštinius, kažkas netgi atsitempė armoniką ir suorganizavo šokius. Juk net ir eidami mirti, žmonės eina gyventi  - paskutinių akimirkų, paskutinių sekundžių. O tada atrodė, kad viskas juda  atomazgos pusėn.  Mažai kas nujautė, kad ji bus tokia kruvina. Manęs ten tą naktį nebuvo - aš ramiai miegojau namie, vėlyvą pavakarę su šeima grįžęs nuo "objektų". Ryte karą ir pokarį pergyvenusi 80-metė močiutė sakė: Noktį šaudą. Tankai ir šautuvai. Per radijo tašką žudikai ėmė leisti trimitininko Eddy Kelverto plokštelę "Tulpės iš Amsterdamo". Kiek tiksliai žuvo ar sužeistų - nežinojo niekas. Kaip ir nieko nežinojo, kas dedasi, demokratijos šviesulys Gorbačiovas. O per "Vremia" tą oat vakarą Pugo amsėjo: "strelba velas' s oboih storon", nors didvyriai SSRS desantininkai prarado tik vieną saviškį - nušautą į nugarą prie televizijos. Nežinia buvo klaiki. Neapykanta, bejėgystė - irgi. Amžinatilsį. link 3 comments|post comment

Dievų žūtis [Dec. 15th, 2007|07:14 pm] [ Tags | istorija, knygos, nutikimai, patirtys ] Pirmą kartą tai buvo klaida labai žymaus ir gerbiamo istoriko Normano Davieso knygoje "Rising '44: The Battle for Warsaw". Ten Bronislavas Kaminskis pavirto Mieczyslawu Kaminskiu ir taip klaida pateko į mano straipsnį apie Varšuvos sukilimą. Maniau, kad gerbiami istorikai tokių klaidų sau daryti neleidžia. Bet vakar buvau gerokai labiau pritrenkas: atsivertęs didžiulę, storą, solidžią Bernardo Wasserstaino istorinę studiją: "Barbarism & Civilisation: A History of Europe in Our Time". Ne, tai ne dėl to, kad Memelis pažymėtas kaip occ. by Lith. (Wilno pažymėtas taip pat by Poland, o Memelis prieš tai - by Franc. ;), o štai dėl ko: ( Read more... ) Kartoju: Oxford University Press, Hardcoveris, klaida 4 žemėlapiuose, visuose, kurie eina po tarpukario laikotarpio. Parašiau į leidyklą, lauksiu atsakymo. Galvoju, informuoti Ušacką, ar ne? Nes po to Andrius Užkalnis vėl svarstys putos apie lietuvių susireikšminimą. Bet, ponios ir ponai, kur ritasi šis pasaulis? Čia juk OXFORD UNIVERSITY PRESS ir HISTORY OF EUROPE! P.S. ( O štai ir atsakymai ) link 5 comments|post comment

Istorijos, istorija, skylė [Nov. 14th, 2007|10:55 pm] [ Tags | istorija, mačiaugirdėjau, muzika, spauda ] Gerai, tebūnie konkurentai, tebūnie ten Andrius Užkalnis, tačiau ot geras žurnalas yra "Istorijos". Patinka man pats formatas, patinka temos, štai ir dabar - nusipirkau naują numerį ir pusvalandžiui negalėjau atsitraukti. Negali pasakyti, kad kažkas ypatingo - kad ir pagrindinė šio numerio tema - gangsteriai, nepasakyčiau, kad ji labai vykusiai išplėtota, ypač atsižvelgiant į gangsterinių filmų "anotacijas" (ponai, jeigu rašote filmų anotacijas, visada prieš tai pažiūrėkite filmą! Visada! Nes rašyti, kad De Niro "Kartą Amerikoje" svajojo apie žydų mafiją yra... Na, tiesiog...!), bet medžiagėlė apie Lietuvoje siautėjusius plėšikus - tikrai labai gera. Beje, baisiai gražus ir taiklus A. Čekuolio straipsnis apie Moteris. Būtent - Moteris. Iš pažiūros - toks paprastas, bet labai užkabinantis. Smagus ir redaktoriaus vedamasis, toliau dar nepaskaičiau. O skirtuką, prikabintą prie žurnalo, labai siūlyčiau "nuplagijuoti" vklase'ei, žiauriai naudingas daiktas. Tai tiek reklamos. O dabar kitas reikalas, nei iš "Istorijų", bet istorinis. Pasakykite gi man, kaip taip yra: baltarusiai tvirtina, kad pirmoji LDK sostinė buvo Naugardukas. Mūsų istorikai tai neigia ir sako, kad Mindaugo sostinės vieta neaiški, bet greičiausiai - Vilnius. Aišku, viską būtų galima nurašyti litovcų nacionalizmui. Bet tuomet - kodėl tie litovcai tokie tūpi ir nevysto teorijos, kad staryj Naugardukas - tai iskonno litovskie zemli? Mano manymu, tai būtų labai logiška litovcų nacionalistų minčių eiga, jeigu Naugarduko sostapilystės faktas būtų garantuotas. Tad gal kas žinote - ar Naugarduko versija yra "Litvinizmo" srovės išradimas, ar jį pripažįsta ir solidi istoriografija? Beje, lapkričio 28 d. Skylės "Povandeninių kronikų" pristatymas labai neatititinkančio sąlygų pavadinimo klube "New York". Eiva? link 17 comments|post comment

kova [Oct. 18th, 2007|09:34 am] [ Tags | istorija, karas, knygos, lietuva ] Via zvyras. ""Filmavimas vyko vienuolyne Volynėje, kur 1943 m. rugsėjo 8-11 d. UPA partizanai kovėsi prieš vokiečius ir jų lenkų pagalbininkus. Mūšio metu buvo sužeista arba žuvo apie tūkstantį užpuolikų, ukrainiečių krito apie trisdešimt. Po to, kai vienuolyną bombardavo lėktuvai ir jis užsidegė, dalis partizanų prasiveržė iš apsupties." Įdomu būtų pasieškoti daugiau info, koks čia mūšis. Klipas ir daina: O šiaip - po Anties "Tremties" ir "Kranto" man visą laiką trūko šios temos mūsų muzikoje. Užvakar dar kartą perskaičiau J. Marcinkevičiaus "Devynis brolius". Genialu - joks kitas žodis netinka. Vidurnaktyje krūpteli miškai Kažką baisaus ir tikro prisiminę Pasakykite, ar galima į dvi paprastas eilutes sudėti daugiau krūvio ir labiau užkabinti skaitytoją? O Vytautas Ališauskas aiškina: "V. A.: Buvo dvi propagandos linijos. Viena įvykdyta (sąmoningai ar ne – nespręsiu, bet žinodamas KGB mąstymą manau, kad tai buvo gana profesionaliai padaryta) per filmą „Niekas nenorėjo mirti“ ir Justino Marcinkevičiaus kūrybą; ten buvo dvi Lietuvos, o trečioji, ta kenčiančioji, geroji, niekur nesikišo, ją skriaudė ir stribai, ir partizanai. Tą ideologiją išreiškė J. Marcinkevičiaus eilėraštis „Devyni broliai“." Idiotizmas. Pirmiausia, Ališauskas aiškiai "Devynių brolių" neskaitė (tai ne eilėrašis, o baladžių poema), jeigu skaitė, matė ten tik tai, ką norėjo matyti. Ir nesuvokė vieno: jau tai, kad sovietai sugebėjo iš vietinių suorganizuoti stribų būrius yra milžiniškas pralaimėjimas ir tuo pačiu tautos nevieningumo kritinėje situacijoje simptomas. To pačio bukakaktiško nevieningumo, kuris 1940 m., jau rusų tankams važiuojant link Kauno, dar lėmė politines intrigas nuiminėjant Merkį... Nemuno bangos, Nemuno bangos Baltą lavoną krantan išplovė Dieve tu mano, Dieve tu mane, Kaime nieks durų jam neatšovė! link 23 comments|post comment

Pakirstas balandis [Oct. 12th, 2007|10:17 am] [ Tags | filmai, istorija, kinas, knygos, politika, skaityta.lt ] Ismail Kadare, PAKIRSTAS BALANDIS, Tyto alba Iš prancūzų kalbos vertė Asta Uosytė Mes, karta augusi su rusiškais animaciniais filmukais (kitų nebuvo, gal ir gerai) bei dar nemažai ragavusi „tautų draugystės“ žinių apie išdidžius kalniečius, visi turbūt esame girdėję pasakymą „kalnų įstatymas“. Izmailas Kadare, anot nugarėlės, žymiausias albanų rašytojas, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, būtent ir parašė romaną apie Albanijos Šiaurės Alpių įstatymą – Kanuną. Šimtmečių galia prislėgtas papročių rinkinys nusprendžia kiekvieno kalniečio gyvenimą nuo pirmo klyksmo iki paskutinio atodūsio, jo jėgos nesugebėjo pakirsti nei negandos, nei okupantai (įdomu, ar sugebėjo tai padaryti komunistai – knyga, deja, pasakoja tik apie XX a. tarpukario laikotarpį?) Pašaliečiui Kanunas ir jo galia beveik nematoma, išskyrus... Kai Kanunas pašaukia kraujo kerštui. Nužudė tavo giminaitį, galbūt – svečią, kuris pasibeldė į tavo namus, įžeidė tavo moterį? Viskas išmatuojama krauju, pasveriama kiekviena žaizda, kiekvienas šūvis. Ir klaidžioja po kalnų kelius giakai – kerštautojai, ir slapstosi nuo jų aukos, ir dygsta viena po kitos muranos - kapai, ir keliauja į Orošo pilį „kraujo pinigai“, ir naujai aukai, tik ką buvusiam giakui, atbuvusiam jo nužudyto žmogaus šermenyse, lieka 30 dienų gyvenimo – tiek tęsiasi „šventoji taika“ - besa. Nes dabar vėjyje plaikstosi jo nužudyto žmogaus marškiniai, o gelsvėjantis audinys neabejotinai byloja – aukos siela kankinasi ir šaukiasi keršto! Šią knygą turbūt tiksliausiai apibūdintų žodis „pažintinė“. Skaitytojas labai tvarkingai pažindinamas su visais požiūriais – savo likimą žinančio, Kanuno pasmerko jaunuolio, smalsuolio rašytojo, net Orošo tvirtovės „kraujo prižiūrėtoju“ Marku Ukaciere (čia atsiranda vietos ir „kraujo pinigų“ ekonomikai!). Taip tapoma truputį realistinė, truputį fatalistinė, truputį socialinė drobė. Nepaneigsiu – labai įdomu, ir vis dėlto... Pažintiniška. Sukonstruota. Knyga gerovės valstybės išpaikintam prancūzui, egzotiška kelionė į Ismailo Kadaro gimtinės paslaptis. Lyg ir turėtų, bet negriebia už širdies. Tačiau gali būti, kad tai – mano širdies problemos. P.S. Žinote, ką man gerasis bangis pafundijo? Ogi visą Šarpo serialą! Visas 17 serijų! Žlugo mano vakarai... P.P.S. szhaman'as romantizuoja pistoletą TT, kaip Smeršo didvyriai juo valė Pavilnės miškus 1944. Turbūt ir ne vieną akovcą za odno išvalė (jų ten knibždėte knibždėjo po "Ostra Bramos"), kad netrukdytų su fašistais kariauti . Štai ir nuspręsk apie miensze zlo. link 4 comments|post comment

maumaz@versloklasė [Oct. 2nd, 2007|12:05 pm] [ Tags | istorija, politika, rašinėjimai, verslo klasė, visuomenė ] Šis įrašas bus skirtas susidėjimui nuorodų į tekstus, kuriuos rašiau (rašysiu?) į žurnalą "Verslo klasė". Maloniai siūlau pažindintis, diskutuoti, taisyti. Beje, čia skelbiamos pailgintos bei neredaguotos versijos. Todėl iš anksto atsiprašau už praleistas raides, nesuderintus linksnius ir kitas nuodėmes. Žingsnis nuo realybės (arba vienu mostu apie fantastinę literatūrą) Vandenio eros nesulaukus (karas, koks jis tikriausiai bus) Varšuvos sukilimas (kaip kazokai, sovietai ir Vakarai ant lenkų "padėjo") Pasakos niekada nemiršta (apie Jamesą Bondą kaip pasaulio pokyčių liudijimą) Kosovo mazgas (vienu kirčiu apie visą teisinę kebeknę, susijusią su kosovarų teise atsiskirti nuo Serbijos) link 6 comments|post comment

maumaz@versloklasė: Varšuvos sukilimas [Oct. 2nd, 2007|11:39 am] [ Tags | istorija, verslo klasė ] Kadangi redaktorius leido, o šiandien - spalio 2-oji, kas netingi skaityti daug žodžių, galite susipažinti su tekstu apie Varšuvos sukilimą. Šią temą knebinėjau jau porą metų, nors tai anaiptol nereiškia, kad žinau viską ir nedarau klaidų. Pagaliau, 3000 žodžių yra labai nedaug tokiam reiškiniui aptarti, bet jeigu norėsite pasiskaityti daugiau - galėsiu duoti kad ir 800 psl. Spausdintinė versija publikuota žurnale "Verslo klasė", 2007 m. spalis. Čia skelbiama versija šiek tiek skiriasi nuo spausdintos, nes nedaryta papildoma kalbos redakcija bei įterptas vienas kitas papildymas. VARŠUVOS SUKILIMAS ...Šūviai ir sprogimai, drebinę ir trupinę Varšuvą ištisus du mėnesius, nutilo spalio 2 dieną. Vokiečių garnizono kareiviai ir karininkai su nuostaba žvelgė gatvėmis į nelaisvę žygiuojančius vyrus ir moteris: pakeltomis galvomis, išdidžius - taip ir nenugalėtus, „nepasifikuotus“. Šis paskutinis paradas, dar kartą įamžinęs lenkų sukilimų tradiciją, buvo Armijos Krajovos (Armia Krajowa - AK), vieno didžiausio ir stipriausio Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo judėjimų, gulbės giesmė. Deja, ją giedojo paukštis perlaužtu stuburu. Vokiečiai galėjo lengviau atsikvėpti - pirmoji Fiurerio užduotis buvo įvykdyta, dabar liko antroji – sunaikinti miestą iki pamatų. Sovietinė armija, stovinti vos už keliolikos kilometrų, kitame Vyslos krante, turbūt ir tam nesutrukdys. ( Read more... ) link 4 comments|post comment

maumaz@versloklasė: Vandenio eros nesulaukus [Sep. 8th, 2007|11:51 am] [ Tags | istorija, politika, rašinėjimai, teisė, verslo klasė ] Sutrumpinta versija publikuota žurnale "Verslo klasė", 2007 m. rugsėjo mėn. Čia skelbiamas tekstas neredaguotas kalbos/stiliaus požiūriu, todėl atsiprašau už klaidas. Pamažu stengsiuosi išgaudyti. VANDENIO EROS NESULAUKUS arba kaip (tikėtina) atrodys karai netolimoje ateityje Pamenate, dar belaukiant XXI amžiaus įvairūs astrologai, parapsichologai, alchemikai ir panašaus plauko veikėjai pranašavo, kaip pasaulis tuoj įžengs į Vandenio – visuotinės taikos ir naujo pažinimo erą. Deja, visi pranašai po 2001 m. rugsėjo 11 d. staiga kažkur dingo– tarsi į... vãndenį? Tada užgriuvo – Afganistanas, Irakas, nesibaigianti intifada Palestinoje, prisimintas Darfūras, atsinaujino Somalis... Krikščionybė moko, kad viskas prasidėjo nuo Kaino ir Abelio, antropologai gali papasakoti apie sudėtingą gyvūniškos agresijos peradresavimo mechanizmą zoon politicon smegeninėje, Z. Froido mokymo žinovai – apie mūsų rūšies norą ne tik naikinti, bet ir susinaikinti... Tad gali pranašauti kiek nori Vandenio erų, tačiau nežinia, kas turėtų įvykti, kad Žemėje baigtųsi karai, greičiausiai – joje turėtų tiesiog nebelikti žmonių. Tikėjimas Vandenio ar kita gerovės era nėra kažkoks ypatingas atradimas. Dar XX a. pradžioje daugeliui europiečių atrodė, kad dabar bus tik taika, o karas jeigu ir kils, jis bus trumpas ir greitas – „iki Kalėdų“. Ir nežiūrint to, kad po 1945 m. nekilo naujo Pasaulinio karo (ar kada nors koks nors taikos judėjimas pastatys paminklą strateginei branduolinei ginkluotei?), bet bendras įvairiausių karų skaičius ne tik nemažėjo – jis nuolatos augo. Deja, XXI amžius nesiruošia atnešti jokių pokyčių, sakau tą su liūdesiu, bet savęs ir jūsų apgaule užsiimti nesinori – žmonija ir toliau kariaus, žudysis, kentės, jokios Vandenio eros horizonte net nesimato. Bet labiausiai neramina ne tai, kad karas bus (gal Viešpats bus maloningas ir mus asmeniškai karas aplenks), o tai, koks jis bus. Nes bus kitoks, nei buvome įpratę apie jį skaityti ar matyti. Galbūt dabar, skaitytojau, norėsi sušukti – „žinau, tai bus karas, kurį kariaus ne žmonės, kompiuteriai!“ Deja… Atiduoti kompiuteriams mėgstamiausią homo sapiens užsiėmimą (populiaresnis už jį – nebent dauginimasis)? Nebent čia – post herojiniame Vakarų saulėlydyje. ( Read more... ) link

1 diena [Sep. 3rd, 2007|05:02 pm] [ Tags | darbas, istorija, kasdienybė ] Bais keista po dviejų mėn. vėl visą (beveik) darbo dieną praleisti prie kompo - ir niekas nerėkia "tėveli!", nebėgi gesinti eilinio gaisro, nesidairai per petį, ar tik ne laikas jau užleisti vietą. Aišku, akys irgi sako - čia tipo kas? O kur žolytė? Rūsys? Malkos? Miškas? Toliai? Dangus? WTF ta siena?! Ne, visgi mintys keistas dalykas - vos kažką pradedi mazgioti, o žiūrėk, ir kiti pasirodo jau tai pat atsibudę. Pagaliau! http://www.kgbdocuments.eu. Na, o kad būtų linksmiau - ar jau lankėtės: http://www.komjaunimotiesa.lt Ok, metas. Šiandien turbūt pirmą kartą su mažąja namo važiuosim priemestiniu autobusu. Bus atrakcija. link 2 comments|post comment

Retransliacija [Sep. 1st, 2007|09:35 pm] [ Tags | istorija, svarstymai ] szhaman pateikė labai įdomių faktų apie "sausą įstatymą", kuris Rusijos imperijoje buvo įvestas 1914 m. Tai buvo susiję su tuoj tuoj prasidėsiančiu Pirmuoju pasauliniu karu. Įstatymas buvo labai griežtas - uždrausta visa prekyba alkoholiu (tiek taroje, tiek pilstomu) beveik visur - parduotuvėse, kavinėse, geležinkelio stotyse, teatruose ir t.t. Išimtys buvo taikomos tik aukštos klasės restoranams (kur ne kiekvienas galėjo patekti) bei liturginiam vynui. Įvedant įstatymą buvo visko - net ir baimių dėl "degtinės maištų". Rezultatai? - darbo našumas išaugo 13-14 proc. - pravaikštų sumažėjo 30-40 proc. - smarkiai sumažėjo psichinių ligonių (alkoholikų), sumažėjo chuliganizmo atvejų ir buitinių nusikaltimų - į taupomąsias kasas ėmė plūsti stambios sumos, matyt, sutaupytos nuo alkoholio. Beje, už įstatymo pažeidimą grėsė bauda iki 3000 rublių. Darbininkai tais laikais per mėnesį uždirbdavo apie 25 rublius. Hmmm... Gal šią žinutę vertėtų nusiųsti ir LLRI, Valatkai ir kitiems plyšautojams, kaip baisu, kad rugsėjo 1 d. tapo "sausa" diena? Beje, tikriausiai nepamiršote, kad rugsėjo 1 d. - tai ne tik mokslo ir žinių, pirmoji mokyklos ir panašios dienos? Juk 1939 m. būtent rugsėjo 1 d. Vokietija puolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą. link 24 comments|post comment

arbata kaip ginklas [Aug. 28th, 2007|10:05 pm] [ Tags | istorija, nutikimai, politika ] Mintį pametėjo gedas. Taip, lietuviai kovojo su sovietiniais okupantais. CK sekretoriai kovodavo "viduje"*, vaikai - paišydami Gedimino stulpus ir dvigubus (Jogailaičių) kryžius, na, o kiti - atvira panieka rusų kalbai (šikslyvom!), bet ypač lietuvių nežmogiai ((c) szhaman) mėgo traukti per dantį turistus iš "plačiosios tėvynės", kuriems čia būdavo beveik "zagranica". Štai kokią teko girdėti istoriją: Turistų grupę po Vilnių vedžiojantis ekskursijos vadovas užvedė į kavinę. Tuo metu tik ką buvo pasirodžiusi arbata mirkomais pakeliais. Turistai baisiai susidomėję mėgina išspręsti problemą, kaip čia ją gerti. Ekskursijos vadovas rodo pavyzdį: įsideda į burną maišelį, geria karštą vandenį ir užkanda cukraus gabaliuku. Visa eskursija seka pavyzdžiu, mokydamiesi eilinio "zagranicos" papročio, tikriausiai, atėjusio tiesiai iš Paryžiaus... Vadovą paskui kažkas įskundė, teko aiškintis net KGB. * - nors iš vieno buvusio partinio teko girdėti gan natūralią istoriją (ir ji nebuvo pasakota kontekste "koks aš patriotas", todėl beveik tikiu jos tikrumu) apie tai, kaip Varšuvoje juos pagal kailines kepures išvadino rusais, todėl jie tuoj pat kepures nusiėmė. Apskritai, lietuviškas kolaborantinis nacionalizmas, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, yra verta dėmesio tema. link 10 comments|post comment

Michailas Bulgakovas - "Baltoji gvardija" [Aug. 10th, 2007|01:09 pm] [ Tags | istorija, knygos ] Trečioji audioknyga per šį pusmetį. Klausiau originalo kalba, įskaitė V. Samoilovas (tik ne tas garsus aktorius, o kažkoks kitas). Sunku net ir ką nors pasakyti - gal tiesiog: labai įspūdinga. Viena vertus, turtinga ir nepaprastai vaizdinga M. Bulgakovo kalba, pavydėtinas mokėjimas tekstu perteikti žmonių išraiškas, emocijas, iš tiesų - jautiesi tarsi žiūrėtum. Galbūt man - klausos žmogui - tai prideda ir audioknyga, bet įspūdis - tikrai toks. Be abejo, nepaprastai įdomi ir istorinė medžiaga - ne, tai ne apie Pet'ka ir Čapajevą, tai apie Turbinų šeimą (brač, kokia mistika man buvo anksčiau pjesės, padarytos pagal šią knygą - Turbinų dienos - pavadinimas...), kuri gyvena Kijeve 1918 m. žiemą. Kijevas dar ne bolševikų rankose, kaip tik - jį valdo ukrainiečiai ("Ukrainskaja Deržava"), proteguojami "centrinių" valstybių (et, bet reikia paklausyti, kaip romane rusų imperininkai į šuns dienas deda tuos ukrainiečius - ne blogiau, nei dabar). Tačiau į Kijevą ateina naujas baubas - petlūrininkai, o miestą turėję ginti vokiečiai, taip pat ir pats getmanas bei jo štabai niekingai pabėga. Prieš šimtatūkstantinę V. Petliūros armiją lieka keli tūkstančiai junkerių, kurie paliekami likimo valiai. Į miesto gynėjus stoja ir broliai Turbinai, ir jų draugai - buvę carinės armijos karininkai. Be abejo, viskas baigiasi liūdnai, nors visiško badendo nėra - knyga baigiasi ten, kai miestas laukia naujų šeimininkų - šįsyk bolševikų, nes Petliūra ilgai neišsilaikė. Tačiau tolesnį Turbinų likimą galima įsivaizduoti, ypač prasidėjus stalinizmui - arba Gulagas, arba siena (beje, yra žinių, kad pradinis M. Bulgakovo sumanymas buvo romanų trilogija). Perskaičius (perklausius) man bent susidarė įspūdis, kad pagrindinis akcentas, kurį norėjo papasakoti Bulgakovas iš istorinės pusės, buvo tas Baltosios gvardijos (ir ypač jos vadovybės) nevieningumas ir net kažkoks išgvėrimas, kai "apačios" nori kovoti, o "viršūnės" tiesiog gyventi paskutine diena. Beje, "paskutinės dienos" motyvas labai ryškus, kai kalbama apie katastrofos laukiantį Kijevą. Taip pat - bet kokios kovos tuštumo motyvas, kuris ypač nuskamba romano pabaigoje, tai netgi priemena Remarką. Taigi, idealus romanas apie žmones istorijoje, o ne atvirkščiai. Man labai patiko. P.S. Beje, knyga yra išleista ir lietuviškai (vertė Jurgis Gimberis, leid. "Jotema", 2003), tačiau jeigu dar mokate skaityti rusiškai - primygtinai rekomenduoju originalą. link 7 comments|post comment

apie statistiką, programišius ir laisvūnus [Aug. 9th, 2007|09:46 pm] [ Tags | istorija, kinas, knygos ] Ką gi... Rengdamasis tolimesnėms batalijoms su "statistikais" arba, pagalvojau, gal juos vadinti "našių istorijos skyriumi", padariau apsipirkimą net už 116 Lt, įsigydamas truputį artilerijos: ( tai yra.. ) Be to, po ilgo laiko vėl buvau kine! Kadangi naujausią Poteriados dalį rodė bais nepatogiu laiku, teko eiti į Die Hard 4.0. ( or live free ) Na, ir knygos - perskaičiau Terry Pratchetto "Mažuosius laisvūnus". Po šimt kankolų, koks nuostabus kūrinėlis! Žvengiau kaip nenormalus, kliudžiau miegoti snegolei ir t.t. Tokios teisingos, gausios bet neįkyrios didaktikos turbūt dar niekur nebuvau radęs. Ką gi, teks pasismailinti smegeninę ir pradėti skaityti Pterry originalo kalba, niekur nesidėsiu. Ui ui "jeigu arti yra advokatų, jie pradeda švytėti mėlynai!" link 2 comments|post comment

navigation [ viewing | most recent entries ] [ go | earlier ]