| Sugrįžus |
[Jan. 15th, 2008|09:44 pm] |
Palaidojau paskutinę močiutę, 94-erių sulaukė. Gyvenimo istorija turbūt verta bent apysakos - tarpukariu išvažiavo į Argentiną, sulaukusi šipkartės iš vieno jaunuolio, bet Argentinoje susirado kitą, pamažu susikūrė ten gyvenimą, gimė du sūnūs - juos pavadino gražiais ispaniškais vardais - Jose Francisco ir Rodolfo Louis, nes gatvėje baltapūkius ir taip šaukdavo mierda polaca (neversiu, tikriausiai supratote), reikėjo ginti vaikus nuo "socialinės atskirties". 1956 m. Chruščiovas pašaukė emigrantus į sovietinį rojų, kur pastatytos chruščiovkės turėjo stovėti jau iki komunizmo. Parskubėjo ir seneliai, ypač kai senelis netgi nuo Argentinos policijos nukentėjo už dalyvavimą komunistinio laikraštėlio leidyboje. Tiesa, skubėjo jie ne tik į socialistinį rojų, o ir į Lietuvą, namo, namo! Argentina niekada nebuvo pažadėtoji žemė. Rojus pasirodė gerokai kitoks. Vienas iš pirmųjų močiutės atsiminimų atplaukus į SSRS - "Odesoje" geriamos pilnos briaunuotos stiklinės vodkės: "Dieve, kur mes grįžome?". Senelis gavo darbą "Drobės" fabrike audėju, močiutė - viešbutyje kambarine ir mažiuką butuką prie Vytauto bažnyčios. Vėliau - truputį didesnį Pergalės krantinėje. Prie kairiojo nederantį "Ford-T" teko iškeisti į "Zaporožec 966", priprasti prie tokių sąvokų kaip "deficitas", "vykdomasis" ir t.t. Dar ne kartą senelių namuose užsivesdavo diskusijos tarp buvusių Argentinos "komunistų", kaip čia su tuo komunizmu praktikoje - ir nesutardavo, ar taip jis turėjo atrodyti, ar kaip nors kitaip, juk negali tokios gražios idėjos taip iškrypti! Ir kvepėdavo storule argentinietiška pica. O labiausiai - tada dar labai mažai žinoma žolele - mate, kuri siuntinukais parkeliaudavo iš tolimo krašto. "Argentiniečiai" susėdę ratu leisdavo indelį su keistu sidabriniu siurbtuku. Oi, koks brudas atrodė tas gėrimas, kai siurbtelėdavo vaikai... Užtat pašto ženklai, su užrašu "pesos", vienas kitas atvirukas. Sode senelis kepdavo "asadą", namuose - "pajarito", močiutė... Kad jūs žinotumėte, kaip nejauku, kai žinai iš tėvų pasakojimo, kad močiutė su mumis mažais žaisdavo, draugaudavo, o iš tų mažų dienų neprisimenu nieko. Visiškai. Tik jos balsą, tik kaip ji taria tėčio vardą - bet tai jau vėlyvi, paskutinių metų prisiminimai. Buvau susiruošęs šį pavasarį ją pafilmuoti, pakalbinti - nes dabar jos mintyse ir pasakojimuose buvo daug atgimę mokyklos laikų, kaip kažkokius ponus, atvykusius į Kalėdų vakarėlį, pašaipiu eilėraščiu apie baudžiavą išvijo. Nespėjau.
Verkiau.
P.S. J ispanų kalboje tariama kaip "ch". |
|
|
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
maumaz's journal