Aplink akivarus

Jau ir metai

Tue, 13 May 2008 19:58:52 GMT

Algirdas (g. 2007) su pirmaja dovana.

Kaip gaila, kad nebėra jazmino, kuris kvepėjo tą naktį po langu. Užtat obelys vis dar žydi!

Pakankinkim adekvačiai

Tue, 13 May 2008 07:49:01 GMT

Nusprendžiau čia perspausdinti vieną diskusiją su salvis. Kažkada seniai, žurnale pas Gediminą (gedas), jis mane pašiurpino, kai viename įraše buvo pasakojimas apie vokiečių pagautą iš už krūmų šaudžiusį raudonarmietį. Vokiečiai jį tiesiog sušaudė, salvis sakė, kad jis, prieš sušaudydamas, būtų dar ir pakankinęs. Po kiek laiko mes šnekėjomės štai prie šios temos apie nacionalistų partijos Lietuvoje kūrimą. Pokalbį išprovokavau štai šia fraze:

"Aš jau nekalbu apie tavo lj draugo salvis pasiūlymą prieš nužudant žmones juos dar pakankinti, tiek jau to"

Salvis atsakė:

Jei jau nori grįžt prie tos diskusijos, tai dar kartą pasikartosiu: bausmė tolygi nusikaltimui, nėra kankinimas. Jei kažkas šaudė iš už kampo į priešo kareivius, o po to tas priešas, tarkim, užmovęs maišą ant galvos, paleido aną bėgti, ir pašaudė iš paskos, tai čia anoks kankinimas, o tik atsilyginimas lygiu už lygų.

Taip kad nereik čia apsižliumbusių pabaksnojimų piršteliais.

[info]maumaz
2008-05-08 12:51 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Tavo žodžiai buvo "prieš tai dar būčiau pakankinęs". Ir jeigu tu manai, kad šovimas iš už kampo konvenciniu ginklu ir žmogaus dusinimas, o paskui nušovimas yra tolygus veiksmas, kuris neturi visiškai jokio karinės būtinybės aspekto (bent jau susigalvotum kokį "informacijos gavimą" ar pan.) - esi tiesiog antžmogis. Nes, pvz., gyvūnai taip nesielgia.

[info]salvis
2008-05-08 12:57 pm UTC (nuoroda) Track This
Tas azijatas šaudė okupuotoje teritorijoje, kur jis išvis neturėjo jokios teisės naudoti ginklą. Tai visų pirma. Vadinasi, jis iš karto turėjo pasiduoti. Antra, jam už tokį nusikalstamą šaudymą grėsė bausmė, o kokia, tai aš jau nežinau, kalbėjau iš loginių pozicijų, o ne iš karo įstatymų.

[info]maumaz
2008-05-08 01:01 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Išdėstyk kankinimo prieš nužudant logiką, prasmę, tikslus. Man tikrai labai įdomu, nes pvz,. kai mano senelio namuose stribai plėšė grindis ir jis pasakė: "jei rasit bunkerį - galit nušauti", jam atsakė: "ne, mes tavęs nenušausim, o dar pakankinsim". Gal man būtų tada lengviau ir stribus suprasti?

[info]salvis
2008-05-08 01:05 pm UTC (nuoroda) Track This
Aš dar kartą klausiu tavęs - kur čia kankinimas? Nereikia išvedžiojimų apie dusinimą, o tai atrodai kaip šiaudo besigriebiantis. Kalbant praktiškai - bulvių maišai turi pakankamai skylučių, jei ką.

Kad jis ten persigando prieš mirtį? Prieš sušaudymą ar pakorimą žmonės irgi išsigąsta, o tai netraktuojama kaip kankinimas. Ar kad nepataikys šaudydami į galvą, o tik sužeis iš pradžių? Tai bet juk šansų, jo jis, šaudydamas į vokiečius, irgi juos 100 proc. pribaigdavo, taip pat nebuvo. Vadinasi, jis kankino vokiečių kareivius. Vajej, nusikaltimas prieš žmoniją. Kur žiūri jungtinės tautos?

[info]maumaz
2008-05-08 03:55 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Kolega, čia tu a) siūlei kankinti b) pasiūlei kankinimo būdą - bėgti su maišu ant galvos, o tada - nušauti (žr. aukščiau). Aš tik aiškinuosi, ką norėjai tuo pasakyti. Nes kažkaip nelogiškai skamba, jeigu bėgimas su maišu, kurį siūlei kaip kankinimą, dabar jau pasirodo nėra kankinimas, tai su argumentų logine seka kažkas ne taip?

[info]salvis
2008-05-08 04:49 pm UTC (nuoroda) Track This
Matau, kad iš didelio rašto išėjai iš krašto, neturėdamas prie ko prisipist.

Re: ..neturėdamas prie ko prisipist
[info]zeppelinus
2008-05-08 05:27 pm UTC (nuoroda) Track This
Salvi, šeiminyko teisėmis primygtinai prašau pačio vengti čia nenormatyvinės leksikos žodinėse konstrukcijose, kur be jos tikrai galima apsieiti.

Mano žurnalą skaito ir kelios moterys, o gal ir koks vaikelis kada užsuka...:)

[info]maumaz
2008-05-08 07:30 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Kitaip tariant, pripažįsti susimovęs?

[info]salvis
2008-05-08 08:04 pm UTC (nuoroda) Track This
Norėtum. Pagal tokius kaip tu tai turbūt ir Lietuvos partizanai po Hagos tribunolus būtų tampomi, kad komjaunuoliams užpakalius patarkuodavo.

[info]maumaz
2008-05-08 08:07 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Pereini prie ad hominem?

[info]salvis
2008-05-08 08:38 pm UTC (nuoroda) Track This
Jei tau taip įdomi mano nuomonė, tai turėkis, kad paskui turėtum ką komentuot dar per dešimt postų, kur reikia, ir kur nereikia, bele kokiuose kontekstuose.

Kaip kankinimą galima suvokti bet kokio fizinio skausmo kėlimą. Jeigu jis adekvatus tam, kuris buvo sukeltas kaltininko, tai aš kaip ir nelabai suprantu, kodėl turėčiau ypatingai tam priešintis. Atrodo, kalbame apie karą, o ne apie žaidimus lėlytėm. O ir civiliniam gyvenime esu griežtesnių bausmių, nei dabar taikomos, šalininkas. Bet kuri bausmė yra susijusi su keršto motyvu ir tai visiškai natūralu. Būtent tai per amžius ir formavo teisę, o ne masoniški svaigalai apie gerą žmogaus prigimtį ir toleranciją, siekiantys atskirti teisę nuo moralės. Dėl karo taisyklių: tikiuosi, nenukrypsi nuo konvencinių ginklų prie uniformų, nes nelabai suprantu, kodėl bausmė pasipriešinusiam civiliui turėtų būti griežtesnė nei kareiviui. Žinoma, turi progą tai paaiškint.

[info]maumaz
2008-05-09 07:27 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Kaip kankinimą galima suvokti bet kokio fizinio skausmo kėlimą
Aišku. Kas yra kankinimas tiesiog nežinai. Kitaip suprastum, kad sąvoka "kankinimas" yra įvesta tam, kad tai nebūtų suvokiama kaip _bet_kokio_ fizinio skausmo sukėlimas.

Būtent tai per amžius ir formavo teisę, o ne masoniški svaigalai apie gerą žmogaus prigimtį ir toleranciją, siekiantys atskirti teisę nuo moralės.
O ne žydarmėniški? Ok, supratau, laikaisi maždaug vėlyvųjų viduramžių koncepcijos (iki Č. Bekarijos veiklos). Ką gi, leisk už tave pasidžiaugti, kad, pakitusių koncepcijų dėlei gali tikėtis išgyventi šiek tiek daugiau nei 40 metų, kas buvo beveik riba tuo metu.

nes nelabai suprantu, kodėl bausmė pasipriešinusiam civiliui turėtų būti griežtesnė nei kareiviui.
Tai tu nori civiliui paskirti griežtesnę bausmę nei kareiviui (kankinimas + sušaudymas), taigi, šitą sakinį galėčiau būti pasakęs aš. Tačiau problema kurią aš keliu ir nuo kurios tu išsisukinėji, yra dar ir kita: koks tokio kankinimo tikslas? Paprasčiausias kerštas? Jeigu taip - ar pritartum normai, kad asmuo, kuris girtas suvažinėjo tris vaikus, būtų atiduotas vaikų giminėms, kad šie galėtų jį pakankinti?

[info]salvis
2008-05-09 11:45 pm UTC (nuoroda) Track This
"Kas yra kankinimas tiesiog nežinai".

Tu gal mane teisininku laikai, kad čia tokias apeliacijas darai? Tai nenuostabu, kad čia kažkokias kvailas interpretacijas darai, bandydamas pakalbėt už mane patį, pasiėmęs kažkokį mano pavartotą žodį pagal savo terminologijos žodynus, kurių aš akyse nematęs. Linkiu truputį pailsėt, gal pervargai, nes aš su tavim į jokį teisės diskursą nelindau, ir man dėl to teisintis nereikia.

"O ne žydarmėniški?"

Ką tu supranti apie žydarmėnus.

"Ok, supratau, laikaisi maždaug vėlyvųjų viduramžių koncepcijos (iki Č. Bekarijos veiklos). Ką gi, leisk už tave pasidžiaugti, kad, pakitusių koncepcijų dėlei gali tikėtis išgyventi šiek tiek daugiau nei 40 metų, kas buvo beveik riba tuo metu".

Ne metuose esmė, o jų prasmingume. O kad nesu šiuo konkrečiu metu diegiamos sistemos šalininkas, tai, matyt, faktas. Negalima tikėtis iš individo "persiauklėjimo", jeigu visuomenę sudaro individai su visiškai skirtingais tikslais, o viešojoje erdvėje diegiamas moralinis reliatyvizmas.

"Tai tu nori civiliui paskirti griežtesnę bausmę nei kareiviui (kankinimas + sušaudymas), taigi, šitą sakinį galėčiau būti pasakęs aš".

Ką čia šneki? Buvo kalbama apie raudonarmietį iš Azijos, o ne civilį. Aš pasakiau jau kelintą kartą, galiu dar kartą pakartot, kad šiuo atveju nematau didelio skirtumo tarp kareivio ir civilio, paėmusio ginklą.

"Jeigu taip - ar pritartum normai, kad asmuo, kuris girtas suvažinėjo tris vaikus, būtų atiduotas vaikų giminėms, kad šie galėtų jį pakankinti?"

Šiuo atveju kalbame apie netyčinį nužudymą. Aš kankinimą suprantu ir pateisinu tik tais atvejais, kai kaltininkas tyčia sukėlė analogišką skausmą (kankino) - apie tai jau užsiminiau aukščiau. Ta prasme, prievartautoją ant baslio ar kokio bambuko pasodint būtų gal ir visai normalu.

[info]maumaz
2008-05-10 07:34 pm UTC (nuoroda) DeleteTrack This
Ką čia šneki? Buvo kalbama apie raudonarmietį iš Azijos, o ne civilį. Aš pasakiau jau kelintą kartą, galiu dar kartą pakartot, kad šiuo atveju nematau didelio skirtumo tarp kareivio ir civilio, paėmusio ginklą.
Atsiprašau, suklydau. Nors vis tiek nesuprantu, kam tau tas skirtumas reikalingas.
Mūsų pašnekesio užbaigimui tiesiog noriu paklausti dar vieną patikslinantį klausimą, į kurį nesulaukiau atsakymo: koks tavo nuomone yra _tikslas_ kankinti žmogų, kuris bus sušaudytas. Šiuo atveju suprasdamas kankinimą kaip tyčinį didelio skausmo sukėlimą paimk abstraktų žmogų, nebūtinai raudonarmietį ar pan. Ačiū.

[info]salvis
2008-05-11 11:02 am UTC (nuoroda) Track This
Adekvačiai atkeršyti už draugus. Ačiū už dėmesį.

Net nežinau, ką čia pakomentuoti. Gal - tikiuosi, kad mūsų visuomenėje taip mąstančių žmonių nėra daug ir jie niekada neturės valdžios. Nes aš užmušk nesuprantu, koks tikslas kelti žmogui didelį fizinį skausmą ir kitas sunkias kančias prieš jį fiziškai sunaikinant. Savu laiku, kai bausmės buvo viešos, tai turėjo minimalią logiką - bendrąją prevenciją, atseit, kiti išsigąs ir taip nebedarys. Bet jau seniai kriminologiniais tyrimais įrodyta, kad tai neturi jokio rimtesnio poveikio, nes žmogus, darydamas nusikaltimą, apie bausmę paprastai negalvoja, o dažniausiai galvoja, kad jos išvengs. Todėl, pvz., Hitlerio Vokietijoje ar Stalino SSRS nusikalstamumas buvo žemas ne dėl žiaurių bausmių, o dėl to, kad semdavo ir kišdavo visus - ir kaltus, ir nekaltus, taip sakant, platus represinės politikos mąstas užtikrino žemesnę nebaudžiamumo tikimybę. Kalbėti apie specialiąją prevenciją, t.y., kad nukankintas ir nužudytas žmogus nebedarys nusikaltimų?
Mistika, ir tiek.
P.S. Kas man paaiškins "žydarmėno" sąvoką? :D

KGB vaikai (23)

Mon, 12 May 2008 20:16:23 GMT

KGB vaikai

Ankstesnės dalys

8(2).

Spyna nesipriešino – raktas pasisuko sklandžiai, tačiau rankena buvo išklypusi – negi verslininkas negali susitvarkyti durų?! Ėmė pypsėti signalizacijos pultelis. Teodoras surinko kodą - sugebėjau įsidėmėti tris skaičius: 4, 6 ir 0. Likęs buvo gal 1, o gal – 3. Atsiminsiu? O kam man to reiks?

Į virtuvėlę, esančią dešinėje vos įėjus – tik kyštelėjau nosį. Nebuvo ten nieko ypatingo – dujinė plytelė, raudonas balionas, nedidelis stalas, kabančios medinės spintelės – kaip ten tas „liaudiškas“ komplektas vadinosi? Atrodo „Rūta“. Gal Teodoras įsivaizduoja, kad aš dabar turėsiu valgyti daryti? Nesulauks... Antrame aukšte – trejetas kambarių: paprastų, iškaltų lakuotomis lentelėmis. Kiekviename stovėjo po dvi viengules lovas, užklotos storais turkiškais pledais su tigrais ar kitais gyvūnais - gariūninė produkcija... Ant sienų – tokie lietuvio akiai mieli „gintariniai paveikslėliai“. Cha, aš ilgą laiką maniau, kad jų gamintojai kruopščiai derina gintaro spalvas ir po ilgų kančių suklijuoja paveikslėlį kaip mozaiką. Kur tau – jie pirma fone ant popieriaus rusvais – gelsvais tonais nupaišo katedrą, Gedimino pilį, pajūrį ir teplionę apklijuoja gintaro gabaliukais. Ir še jums mozaikos efektą! Įdomu, šeimininkas nenorėjo ar tiesiog nespėjo perdekoruoti interjero, dvokiančio „poilsio namais“? Tarsi atspėjęs mano mintis, Teodoras paaiškino:

- Rutkauskas ją nusipirko tik šią vasarą, todėl antru aukštu dar neužsiėmė. Babkių turi kaip šieno – taigi, per anksti čia atvažiavome...

„Panašu, kad taip...“ – gūžiausi - namas iš tiesų buvo šaltas. Nors ko gi norėti iš vasarnamio?

- Bet visas kaifas – ten, - Teodoras mostelėjo ranka į kairę. Link ežero žemyn leidosi laiptai. Jie žengė į didžiulę svetainę. Štai čia šeimininkas jau buvo šiek tiek pasistengęs. Baldai tikrai nebepriminė sovietmečio. Greičiau – sceną iš Šerloko Holmso. Žemas, raižytas stalelis, odinė antikvarinė sofa, elegantiški foteliai, ir du supamieji krėslai prie didžiulio židinio su kalto metalo tvorele. Lyg lauktų aristokratų. Man tinka! Kairėje stovėjo tik ką nupoliruotomis auksinėmis rankenėlėmis blizganti senovinė komoda. Ant dešinės sienos kabėjo keletas tapytų portretų – šeimininkas? O virš židinio - trys juodai baltos moteriškų aktų fotografijos. Neabejotinai meniškos – ar tik ne Dichavičius? Supratau ir kam reikalinga signalizacija: kampe - didelio ekrano televizorius, vaizdo ir garso aparatūra. Hmm... Bet jeigu sargo nėra pačiame name, vis tiek jis turėtų būti kažkur netoliese. Kitaip gi vienas juokas išbelsi iki grindų nusileidusius langus ir visą gėrį išnešti. Žaliuzės nebūtų didelė kliūtis, ypač jeigu plėšikai žinotų. Teodoras ėmėsi kelti žaliuzes ir kambarys prisipildė šviesos. Gaila, trūko saulės – vidun plūdo tik pilkšvas vidudienis.

- Sakė, kad kažkur yra ir elektriniai šildytuvai, reikės įjungti... – pastebėjo Teodoras, dairydamasis. Tada pažvelgė į mane:

- Neblogai, ar ne? Šikarna?

- Aha... – sutikau.

Jis įjungė televizorių. Kambarys prisipildė erzinančio veblenimo apie nežinia ką. Kaip vyriška!

- Karoče, aš einu organizuoti malkų, o paskui važiuosiu apipirkti. Tu veik, ką nori.

- Apsipirkti važiuosiu su tavim.

- Bijai pasilikti? - nusišiepė.

Pakartojau:

- Aš su tavim. Nes žinau, ką kitaip nupirksi – dėžę alaus ir dėžę čipsų. O man čia gyventi reiks.

- O namą kas saugos?

- Signalizacija.

- Ne, tu – tikrai durna. Ką, nenori pamiegoti? Juk pati sakei, kad visą naktį nemiegojai.

- Aš jau pamiegojau mašinoje.

- O jeigu mus seka? Jeigu mus užpuls?

- O tu manęs neapginsi, a, broli? Juk žinau, kad turi pistoletą.

Jam tai nepatiko – šiluma išdavė. Sumurmėjo:

- Pastabi... Ai, nu veik tu ką nori. O man reikia surasti, kaip įjungti šildymą ir užkurti židinį. O gal tu moki kurti?

- Gal ir moku, - atsakiau, patogiai išsidrėbdama į fotelį, – o šeimininkas kada atvažiuos?

- Atvažiuos kažkada... Nežinau, sakė – į vakarą. O dabar dar tik vienuolika, - ir užlipo laiptais aukštyn. Pasisiekiau pultelį ir išjungiau televizorių, susirangiau į fotelį.

Pabudau nuo dundesio. Bliamba, vėl užsnūdau! Teodoras, ant židinio skardos išvertęs glėbį malkų, kišo jas į kapsulę. Viena akimi stebėjau pastangas – cha, humoristas, popierių deda beveik ant storųjų pagalių viršaus, na na... Kūrikas... Ir dar degaus skysčio atsitempė! Ei, taigi prismardins čia žibalu! Pašokau:

- Palauk, taip neuždegsi!

- Ką?

- Pasitrauk, - vijau jį šalin, - varyk iš čia su visu skysčiu. Tu ką, laužo niekada nekūręs?

- Nu, ir vėl specialistė? Tai davaj davaj, parodyk, kaip reikia, - jis pasitraukė nuo židinio angos.

Nieko daugiau nesakydama, išmečiau lauk storąsias malkas, palikau tik plonesnes.

Popierių suglamžius sukišau į apačią, atlaužiau dar porą beržo tošies gabaliukų, sausi, turėtų tikti kaip prakuros.

- Degtukų, - reikliai ištiesiau delną.

- Yra tik zažiga.

- Tiks, duok.

Spragt! Ugnies liežuvėlis nelabai noriai čiupteli truputį sudrėkusį popierių. Jis juosta, grankščiuojasi, ima rūkti, liepsna palaižo tošį... Nuleidžiu židinio vitriną, palikdama tik nedidelę angą iš apačios ir žaviuosi, kaip drąsėja traukos gavusi ugnis. Kaip gaivališkai ji puola medį... Žvilgteliu į Teodorą – jis vypsojo susidomėjęs ir pagaliau paklausė:

- O tai negalima palikti atviro?

- Galima, - demonstravau žinias, įgytas išsinagrinėjus naują židinį vienos draugės namuose:

- Nors kapsuliniai židiniai tam neskirti. Šeimininkas įdomiai čia sugalvojo – antikvarinį interjerą komponuoti su uždaru židiniu ir moterų aktais, bet ką jau čia... Skonis ne visiems duotas, - pašaipiai nužvelgiau Teodoro odinę striukę. Jis susiraukė:

- Rasa, ar tu žinai, kad šiaip esi gal ir nieko, bet šlykštesnio charakterio dar reiktų paieškoti? - staiga pratrūko ir pratęsė temą, užsimezgusią prie džipo:

– Ko tu čia visus pizdavoji? Iš tėvuko išmokai? Tas blogai, anas negerai! Kas gali mėgti tokią stervą?

Už stiklo įsideganti ugnis negalėjo dar apginti nuo tos neapykantos ledo strėlės, kurią man į nugarą suvarė netikras brolis. Keista, gal dėl nuovargio, o gal dėl to, kad jo paprasta asmenybė vis labiau ryškėjo, pajutau ne pyktį, o paprasčiausią gailestį. Kaip gailiesi užguito šuns, kuris urzgia ir loja tik dėl to, kad jam bloga, šalta, kad jis – nušašęs, traiškanojančiomis akimis ir sužeista pėda. Būtent toks ir atrodė Teodoras – užguitas, nervingas ir pasiruošęs gintis net ten, kur visai nereikia... Kiek daug jis galėjo išmokti iš tėvo, ir kaip kvailai viską ignoruoja. Ir kokia išdavikiška jo šiluma, laukianti, kad kas nors jos savininką paglostytų, pavaišintų saldainiu, nuramintų, paguostų... Bet aš tikrai nesiruošiau būti motina Tereza. Bent jau ne jam...

- O aš ir neprašau, kad kas nors mane mėgtų, - pasakiau atsisukusi, žiūrėdama jam tiesiai į akis, - keista, ar ne? Bet žinai, rusai turi tokį gerą posakį – aš ne červoncas, kad visiems patikčiau.

Jis, vis dar spinduliuodamas šaltį, prarijo kažkokį žodį, nusisuko ir pasakė:

- Važiuoju apsipirkti. Tu?

Apsipirkinėjome mažytėje, senovinėje krautuvėje Labanore. Vienintelis jos privalumas - labai maloni pardavėja, nuoširdi, besišypsanti – visiška priešingybė miestų parduotuvių bobams, kur jautiesi kaltas ko nors paklausdamas. Įamžėjusi moterėlė noriai pasakojo, kada ir kokie produktai atvežti, kiaušinių ir pieno patarė geriau nusipirkti tame ir tame name. Rūpinosi mūsų būsimuoju maistu ne mažiau už mus pačius. Nors mus – netinkamas žodis. Paradui ėmiausi vadovauti aš – nors ir sudėtinga iš kaimo parduotuvės asortimento susirinkti padoresnio maisto, bet stengiausi kaip išmanydama. Tik tada, kai džipo bagažinę užkrovėme keliais produktų maišais ir, kaipgi kitaip, alaus dėže, toptelėjo, kad pavalgyti gi galėtume ir miestelio kavinėje! Na, maistas nebus gurmano svajonė, bet bent jau patiems nieko nereiks daryti, tai yra – man, pačiai. „Vairuotojas“ vargu ar moka daugiau, nei atplėšti bulvių traškučių pakelį. Pasiūliau šį variantą prie mašinos stovėjusiam į kažką įdėmiai spoksančiam Teodorui, pastarasis tik susiraukė ir leptelėjo: „Ne“.

- Kodėl? – paklausiau garsiai, neslėpdama susierzinimo. Ką jis sau mano?

- Nesitikėk, kad aš tau darysiu maistą kaip Leokadija! – išpuikęs meitėlis, pripratęs prie gatavo...

- Nesaugu - lipk į mašiną, nelaukiam, važiuojam, - paskubino lyg ir sunerimęs.

Žvilgtelėjau ten, kur jis tik ką dėbsojo – hmm, tamsiai mėlynas penktos serijos „BMW“. Sustojęs įžūliai – beveik nenusukęs į kelkraištį, užstodamas du trečdalius kelio juostos. Kažkodėl nuvėrė šiurpas, virsdamas į nemalonią nuojautą. „Nesaugu...“ Kas sėdėjo mašinoje įžiūrėti buvo sunku, bet kažkodėl nenorėjau ir pamatyti – tik greičiau iš čia nešdintis.

Įšokau į galinę sėdynę. Teodoras išsuko į kelią. „BMW“ taip pat pajudėjo. Kol lėkėm per miestelį, mūsų nesivijo, bet ir neatsiliko. Vos pasiekus tuščią kelią Teodoras spustelėjo akceleratorių. Jie ėmė vytis. Nemaloni nuojauta keitėsi į nemalonų įsitikinimą, o pastarasis – į baimę. Mintyse tuoj pat atgimė kelių naktų senumo lenktynės autostradoje. Bet tada mane vežė Plikis. Antonas, sergėtojas, KGB agentas. Tvirtas, pasitikintis savimi ir žinantis, ką daro ir kaip daro. O ką darys šis viščiukas, na, ir kas, kad po plaukuota pažastimi kabo ginklas... „Viščiukas“ dar padidino greitį. Iš tvirtai sukąstų dantų, įtempto žvilgsnio ir išsilyginusio šilumos pulsavimo suvokiau – persekiotojus jis mato, yra įsitempęs, bet... ramus. Nustebau – jo šiluma tikrai nespinduliavo baimės. Įtampą – taip. Susikaupimą – taip. Net azartą – bet ne baimę, kurią norom – nenorom turėjo pajusti kiekvienas žmogus, kai jį ima persekioti pikta lemiantis automobilis. Tarsi atspėjęs mano neramias mintis, tarė:

- Nepanikuok. Pačiulps, ne pavys...

Tą pačią akimirką iki dugno išmynė akceleratorių. Suriaumojęs automobilis ant artimiausio kalnelio jau akimirkai stryktelėjo į orą. Ramybės tai man nepridėjo - įsitvėriau į rankeną virš stiklo ir suniurnėjau:

- Tikiuosi, tu bent vairuoti moki...

- Be panikos, be panikos, - puse lūpų šyptelėjo, - spektaklis tik prasideda!

Spektaklis... Džipas kaip tik baigė leistis pakalnėn:

- Laikykis! – įspėjo prieš numygdamas stabdžius.

Sucypė padangos, padvokė svylančią guma – pasukome į kairę ir nudūmėme miško keleliu. Vasarą turbūt būtume paskendę išdavikiškame dulkių debesyje, gi dabar taškėmės per balas, šokinėjome per išmuštas duobes. Skraidžiau iki lubų - net išmoningiausia automobilio pakaba negalėjo gelbėti tokiuose nelygumuose. Sukandau dantis, kad nenukentėtų liežuvis. Ir lėkėme toliau.

- Ar tu žinai, kur važiuoji? – klausiau, prarėkdama variklio ūžesį. Jis linktelėjo, įsukdamas į dar mažesnį keliuką. Netrukus pralėkėme kažkokį kryželį, sušmėžavo kaimo pastatai, nuvilnijo upelio juosta, kelkraštin metėsi baltas opelis... Pažiūrėjau pro galinį stiklą – jokių persekiotojų nesimatė. O Teodoras, panašu, vietovę pažinojo – kiek kartų jis pasuko ir keitė keliukus, jau nebeskaičiavau.

- Man rodos, atitrūkome... – atsargiai pastebėjau.

- Jei rodos – žegnokis, - mestelėjo per petį, nemažindamas greičio ir vėl sukdamas kažkokiais vingiais. Nepatogiai persisukusi stebėjau – bet mėlyno „BMW“ tikrai nesimatė. Ir kur matysis – jis turbūt jau seniai duslintuvą padžiovė ant kurios nors šaknies...

- Aš tau sakau, nebesimato. Nebelėk kaip beprot... – ir posūkis vėl šveitė mane į stiklą. Priekyje miškas baigėsi, pasimatė asfaltuoto pilkuma. Iššokome atgal ant plento. Teodoras atsisuko, nusišypsojo plačiai, bet toji šypsena atrodė kažkokia plastmasinė, nenuoširdi, demonstratyvi ir kvaila. Šiluma išdavė, kad jis - triumfuoja. Dėl ko – kad paspruko nuo BMW su superine tėvo mašina? Didelis nuopelnas...

- Nu, gyva?

- O kas toliau? – negaišau veltui laiko. Jis vėl išsišiepė:

- Prisisek, mūsų draugų laukia siurprizas...

- Ką tu sumanei?! – šūktelėjau stingdama ir pajutusi kažką labai negero, bet džipas jau niro į pagreitį.

Po kelių akimirkų tolumoje šmėstelėjo mėlynas automobilis. Tarsi tik to ir telaukęs, Teodoras spragtelėjo ilgųjų šviesų svirtele, nuspaudė garso signalą ir... Persirikiavo į priešpriešinę eismo juostą. Tą juostą, kuria artėjo automobilis.

Teodoro šiluma draskėsi it pašėlusi, šiurpindama ir glumindama mane sunkiai įsivaizduojamu bravūriškos narsos, nustelbtų ambicijų ir į laisvę ištrūkusių kompleksų mišiniu. Mačiau prie vairo vyrą, bet jaučiau paauglį. O ar jūs suprantate, ką reiškia atsidurti paauglio vairuojame džipe, lekiančiame „ant kokių keturiolikos“ tiesiai į kitą automobilį? Žinoma, šios mintys ir palyginimai man atėjo gerokai vėliau – tas akimirkas dirbau tarsi fotoaparatas. Štai vos įžiūrimas mėlynas „BMW“ tarp žalių miškų. Klankt. Įžvelgiu kad automobilio priekyje kėpso dviese. Klinkt. Akys ima skirti firminius suporuotos žibintus. Klinkt. Teodoras atrodo, tarsi nori išlįsti pro priekinį stiklą su visu vairu. Klinkt. BMW sėdinčių tipų veidus išdarko panikos grimasos. Klinkt. Staiga suvokiu, kad taip ir neprisisegiau. Klinkt. Priešpriešinė mašina metasi į kelkraštį. Klinkt. Kelias laisvas. Klinkt.

Lyg somnambulė apsisukau ir pažvelgiau pro galinį langą – tolstantis BMW riogsojo griovyje, ar tik ne ratais aukštyn. Teodoras šiek tiek sumažino greitį. Štai koks žadėtas siurprizas...

- Tu nesveikas. Bet ačiū... – ištariau, jausdama, kaip atlėgsta ir kaip nesuvaldomai dreba kinkos.

Tačiau atokvėpis buvo trumpas – vos atsitokėjusi, supratau, kaip viskas rimta ir koks kvailys tas mano naujas brolis ar brolis numeris du. O gal netikras brolis? O gal įbrolis? Neįsivaizduoju, kaip čia jį pavadinti. Juk čia ir vėl kažkas norėjo ne pažaisti lentynių, gaudynių, o surasti, pagrobti, ir gal net nužudyti mane! Ir viskas dėl kažkokio sumauto sąrašo, dėl žmonių, kurių net nepažįstu...

Teodoras vis dar kažkur lėkė. Jaučiau, kad vaikino viduje vėl putojo nuoskauda – jis tikriausiai tikėjosi ovacijų, susižavėjimo kupinų šnekų, o aš štai – nors ir padėkojau, bet tyliu. Mat esu sterva, tikrų tikriausiai sterva. Vėl išsukome nuo planeto ir nulingavome miškų keleliu. Dabar jau ramiau. Dairiausi – vietos kažkokios tarsi matytos. Jis ką – nori grįžti į vasarnamį? Taigi mes, kaip sakė tėvas ir Plikis, jau „apšviesti“, apie grįžimą negali būti nė kalbos!

- Kur tu važiuoji? – paklausiau.

- Čia netoli, - murmtelėjo jis.

- Tikiuosi, ne atgal į Rutkausko vasarnamį?!

Jis nieko neatsakė. Tik pastebėjau, kad pirštai, jeigu nespaudžia vairo, vos virpa. Paskutinis veiksmo filmų herojus... Būtinai, būtinai reikia jam išaiškinti, kad kvailai, tuščiai rizikavo. Kūnu perbėgo nevalingas virpulys, pagalvojus, kas būtų buvę, jeigu džipas būtų slystelėjęs arba BMW – nepasukusi? Bet jeigu išplūsiu – tik dar labiau užsišiks, reikia bandyti kaip nors gražiai, logiškai jam viską išaiškinti...

Nežinia ko sustojome prie medžių guoto. Tarp žemę nuklojusių gelsvų ir rausvų lapų riogsojo išvartyti tašyti akmenys, lyg ir kažkokios tvorelės liekanos. Kapinės? Teodoras išjungė variklį, truputį pravėrė langą ir atsilošė sėdynėje užsimerkęs. Šiluma dabar priminė širdies plakimą – nori kažką pasakyti, bet tvardosi.

- Vairuoji tu puikiai, bet rizikavai nelabai protingai... – tyliai pradėjau.

Jis neatsiliepė. Už langų ausį rėžiančiai sukrankė varna. Dar viena. Čia mus pajuto, ar kažkas atsekė? Kurį laiką tylėjome – aš taikiausi pajusti jo tikrąją reakciją į savo žodžius, o jis tarytum apie kažką įtemptai mąstė. Staiga atsisuko į mane. Pastebėjau, kad vyruko akių kampučiuose lyg ir kažkas tvenkiasi. Čia dabar? Ir prabilo:

- Viskas aišku. Čia - motinėlė. Ne, ji tikrai išprotėjo... Tikrai išprotėjo... – pakartojo dar sykį, žvelgdamas kažkokiu apsiblausiusiu žvilgsniu.

- Kas motinėlė, dėl ko išprotėjo? – nesupratau, - ką nori pasakyti?

Jo šiluma staiga pradėjo trūkčioti, drebėti ir elgtis kažkaip labai neįprastai. O jis ėmė dėstyti:

- Žiūrėk. Kad čia važiuojame žinojo tik aš, tu, tėvas, motina, Plikis ir Rutkauskas. Mes – atkrentame, tėvas atkrenta, Plikis – atkrenta, Rutkauskas – jis labai senas tėvo draugas, netikiu, kad imtų kenkti, atkrenta. Be to, mūsų laukė ne prie vasarnamio, o Labanore, reiškia, nežinojo, kur yra vasarnamis.

- O tu žinai, kas jie? – pertraukiau.

- Vadinasi, juos pasiuntęs žmogus irgi nežinojo, kur tiksliai yra vasarnamis, tik kad kažkur netoli Labanoro. Iš šitos kompanijos kur vasarnamis nežinai tik tu ir močia, - pratęsė, neatsakydamas į mano klausimą.

Oho! Skamba įtikinamai. Bet tylėjau, nežinodama ką beatsakyti.

- Be to, - jis vėl atsisuko ir pažvelgė į mane tiesiai, - ji tavęs labai nekenčia. Labiau nei manęs... – paskutinius žodžius ištarė beveik pašnibždomis.

- Žinau... – patvirtinau atlaikydama žvilgsnį, - supratau.. Bet... O kodėl tu manai, kad to negali daryti Plikis? Juk jis – senas kgbistas! Ir jeigu čia įsivėlę rusai, tai jis laisvai gali daryti spektaklį po spektaklio, kad tik nesuprastume, kas čia ir kodėl...

Teodoras šyptelėjo.

- Tu neįsivaizduoji, koks jis ištikimas tėvui. Rusas... Žinai – jausminga dūšia. Jis greičiau pats žūtų, nei leistų, kad tėvui kas nors atsitiktų. Be to... Tu gi sakaisi, kažką turinti, ko visiems labai reikia. Manai, Antonui būtų problemų tai paimti?

- Būtų, - pasakiau išdidžiai.

- Che che, - pašaipiai sukikeno, - mačiau aš tokių... Karoče... Kaip manai, kas mane išmokė taip vairuoti? Šaudyti? Čia vis Antonas. Mes čia – po šituos miškus draug ir davėmės.

- Ne filmai? „Kuris pirmas nusuks“?

- Jeigu jie būtų nenusukę, aš būčiau spėjęs.

- O jeigu kas nors...

- O tau labiau būtų patikę, jeigu jie būtų mus taranavę, nustūmę nuo kelio, apšaudę? Vėl demonstruosi savo gudrumą? – jo lūpų kampučiai nusviro žemyn, dvelktelėjo šalčiu.

- Jie turbūt šito džipo nebūtų paviję... – pasakiau šiek tiek netvirtai.

- Jiems ir vyti ilgai nereiktų! Keletas kulkų – ir mes griovyje. Arba pas Abraomą.

- Manęs jiems reikia gyvos...

- Ir kuo gi tu tokia ypatinga, kad tavęs reikia gyvos? Tik ką pati aiškinai, kad tėvą pašovė per klaidą, turėjo tave? Visiems atrodo, kad jų reikia gyvų...

- Ai, teisingai, tau gi atrodo, kad tėvas – vien nusišneka, - suirzau ir aš. - Gerai, galvok taip ir toliau. Ką mes čia veiksim? Šampaną gersim?

- Ne, noriu pašaudyti.

- Čia? – nepatikėjau, - kai mūsų ieško?

- Ne ieško, o galvoja kaip savo aparatą ištraukti iš griovio. Jeigu dar yra kam galvoti. Skrido jie fantastiškai ir du kartus vertėsi ant stogo. Ir – žmonės kai girdi šūvius, paprastai nelenda ten, kur šaudo.

- O čia ne kapinės? – stebėjausi toliau.

- Kokios dar tau kapinės? Gal kada nors sodybos būta. Bet koks tau skirtumas – matai, kad nieko nėra? Karoče, tu kaip nori, o aš einu - labai padeda išsikrauti ir nusiraminti, - jis atidarė daiktadėžę. Ten buvo keletas nedidelių pailgų dėžučių, kuriose spėjau esant šovinių. Pataikiau – susiradęs kažkokį metalinį daiktą, ėmė į jį iš pustuštės dėžutės dėti šovinius. Žvelgiau susidomėjusi, palinkusi į priekį pro sėdynių tarpą.

- Apkaba, - paaiškino.

Ir pati tai supratau. Netruko išsitraukti ir pistoletą. Jis buvo tikrai kitoks nei tėvo, tiksliau – patėvio. Juodo metalo, ant rankenos – kažkoks ženklas, lyg ir c, z, dar kažkas. Atšilęs ir patenkintas mano dėmesiu, Teodoras ėmė noriai aiškinti:

- Štai čia, matai, ant viršaus, kur va taip va važinėja – tai spyna. Šitas daiktas – saugiklis, kad neiššautum netyčia. Nors netyčia iššauti nėra lengva – nuspausti nuleistuką reikia nemažai jėgos, bet maža ką. Čia dedasi apkaba, štai, taukšt – ir sėdi. O va čia paspaudus - išsimeta, - jis į delną pagavo iššokusią apkabą ir įstatė ją atgal. O štaip taip užsitaiso, –truktelėjo spyną į save, - klik-klik. O čia – taikiklis, na, bet dėl jo ir taip turbūt aišku.

- O čia - gaidukas? – bakstelėjau pirštu virš rankenos mėgindama pademonstruoti ir savo žinias apie ginklus.

- Aha. Esi bandžiusi šaudyti?

- Ne... – prisipažinau.

- Nori pabandyti?

- Na...

- Varom! – šūktelėjo jis entuziastingai ir tuoj pat iššoko iš džipo. Aš, vis dar šiek tiek abejodama, išlipau iš paskos. Atidaręs bagažinės dangtį paėmė butelį alaus ir čia pat žiebutvėliu atidarė.

- Gersi? - ištiesė.

Hmm... Aš maniau, kad mes einame pašaudyti. O čia... Gal koks ritualas? Ar jį po vakar troškina?

- Na, duok, - siurbtelėjau porą gurkšnių – šiltų, šnypščiančių ir neskanių. Ištiesiau butelį Teodorui. Jis užsivertė, matyt, ketindamas išgerti visą, bet tuoj pat nusispjovė:

- Šūdas tas „Kalnapilis“... „Ieškok geriausio“, blia. Nebegersi?

Neigiamai papurčiau galvą. Jis apvertė butelį ir ėmė lieti alų į žemę.

- Čia auka dievams, ar ką? – šyptelėjau.

- Kokia dar auka? Nešaudysi gi į pilną butelį. Nors tikrai – gal dar įdomiau. Ai, pochui.

- Nesikeik, a? – paprašiau, nesitikėdama jokio supratimo.

- Nu gerai jau gerai, - staiga atsiliepė jis, - bandysiu būti kultūringas. Vis užmirštu, su kokiu aukštos klimės asmeniu bendrauju... – subambėjo.

Ištuštinęs tarą, jis nuėjo ir pastatė butelį ant tiesiausiai stovinčio akmens už gerų dvidešimties žingsnių, o į butelio kaklelį įstatė ryškiai geltoną klevo lapą. Tarsi liepsnelė užsidegė. Man vis dar buvo nedrąsu. O jeigu čia kur nors žmonės vaikšto? Ir tuo pačiu labai knietėjo pabandyti. Rankos pačios tiesėsi prie ginklo.

- O dabar – žiūrėk. Kojos pečių plotyje, stoji tvirtai. Šitą atlaužiam. Pistiką suimi abejomis rankom, laikai tvirtai. Šitą pakeliam nykščiu. Suvedi taikiklį su įpjova ir...

„Pokšt!“ – apkurstu. Pistoletas Teodoro rankose šokteli, spyna šauna atgal, ginklas iš kažkur išspjauna gilzę. Ausyse spengia, kažkuo dvokia - tikriausiai paraku, aidas į medžius tranko šūvio garsą. Į dangų kyla keletas garsiai krankiančių varnų. Kažkas vėl trikdo jų ramybę! Geltono lapo virš butelio nebematyti. Lengvute dramblio gracija Teodoras pribėga prie butelio ir įdeda naują lapą.

- Bet čia tik atrodo, kad paprasta, imk, - aiškina prie manęs sugrįžęs tik ką užgimęs instruktorius, - na, eikš, imk.

Paimu pistoletą į rankas. Oho, šitas daikčiukas nėra lengvas! Prie delno prisiliečia ir šaltas metalas ir maloni rankenos apdaila. Bandau taip suimti, kaip rodė Teodoras. O jis daug nelaukia:

- Imk tvirtai sakau, ką tu čia, taip, pirštų galais. Ginklas čia, ne vibratorius!

- Užsičiaupk! – atkirtau, tvirčiau suspausdama rankeną. Rodomuoju surandu nuleistuką.

- Palauk, ne taip. Kuri tavo ranka stipresnė? Dešinė? Tada ji apačioje, pagrindinė. Imk kuo aukščiau, va taip. Kairė – prilaikymui, va taip, bet irgi tvirtai. Tvirtai! Ir atsistok normaliai! Kojos pečių plotyje! Svoris vienodas ant abiejų kojų. Pabalansuok! Gerai, dabar vos vos pasisuk, kairę sulenk, ne koją, ranką! Dešinė tiesi, tiesi gi sakau! – vaikinui, panašu, vaidmuo teikia vis daugiau laimės. Ką gi, aš ne prieš... Tik kam taip rėkti?!

- Gerai, dabar pakelk, suvesk tą su tuo... Spausk. Stipriai spausk! – stovėdamas man šiek tiek iš nugaros rėkia į ausį.

„Bumt!“ – atatrankos galia užklumpa nepasiruošusią. Rankos švysteli aukštyn, aš pati susvyruoju, bet Teodoras iš nugaros prilaiko.

- Sakiau gi, kad ne vibratorius, - kikena jis. Žvelgiu į klevo lapelį. Jis – vietoje, tik vos virpa nuo vėjo. Varnos vėl visu balsu reiškia nepasitenkinimą visais varnų kalbos keiksmažodžiais.

- Šiaip jeigu nori išmokti normaliai šaudyti, tai reikia pradėti su neužtaisytu. Čia, žinok, menas.

- Suprantu, kad ne taip, kaip filmuose, - murmu. Ir vėl pakeliu ginklą:

- Dar reikia kažką padaryti? – klausiu.

- Nieko, tiesiog spausk.

„Na, pistolete, palauk...“ – įkvėpiau daug oro, sulaikau kvėpavimą, įsiremiu kojomis į žemę, įtempiu rankų raumenis. Taikiklio išpjovoje virpa lapo marguma. „Pokšt!“ – dabar jau neleidžiu ginklui smarkiai pašokti, bet vis tiek nepataikau. Dar kartą. Ir dar! Šiurpu ir svaigu, bet lapas vis dar vietoje. Na, tai dar kartą – spust!

Dėl užgulusių ausų neišgirstu, bet tik pamatau, kaip sudūžta butelys. Oho! Pataikiau! – mirksiu, patik netikėdama. Ir kuo aš ne Robinas Hudas? Teodoras šypsosi ir ploja, džiaugiasi mokinės sėkme. Galvoje užgimsta piktybiška mintis.

Sukuosi link Teodoro, jis, lyg pabaidytas kiškis, strykteli į šoną.

- Nuleisk žemyn, - sumojuoja rankomis, - arba nuleisk saugiklį!

Bet aš kaip tik staigiau kryptelėdama pagaunu jį į taikiklį. Nagi, patikrinsim, kokie tavo nervai, broleli...

- Baik čia žaisti! – rėkia jis, - bent pirštą nuo nuleistuko patrauk!

- Nustok sklaidytis, - ištariu kuo rimčiausiu veidu ir balsu, - stovėk ramiai, tada gal nieko ir neatsitiks.

Aplink vieni... vagys

Mon, 12 May 2008 17:36:16 GMT

Pamenate, kadaise maliboopasakojo istoriją, kaip jam Kaune išpjovė ir pavogė iš duslintuvo katalizatorių (mat ten yra brangiųjų metalų ir parazitai už juos uždirba apie 300 Lt). Taigi, buvo taip: jau seniai mano Pilkis prašėsi naujo duslintuvo, bet pernai susiremontavęs jį servise netoli MRU (buvo žadėta, kad laikys porą mėnesių, atlaikė metus), vis važinėjau, kol pradėjau aidėti formule. Susiradau stebuklingo meistro Elektrėnuose kontaktus ir šiandien nulėkiau pas jį. Morališkai buvau nusiteikęs, kad reikės keisti viską - taip ir buvo, viskas ten perplyšę, išsibaladoję. Reikia - tai reikia. Čiupo, pakeitė, užtruko pora valandų - tiek, kiek ir žadėjo. Per tą laiką jo namo ūkinėje dalyje ant sofos maiginėjau laptopą, kad epivasara trumpiau liūdėtų. Ateinu priimti darbo - gražu, naujas vamzdis, visas blizga, siūlės kaip nulietos. Klausiu - o kur katalizatorius, jei viską pakeitėte? Sako - o jo pas jus ir nebuvo. ?! Ir tada jis man rodo rezonatoriaus bakelį (kur statomas katalizatorius) ir aiškina: štai čia kažkada buvo katalizatorius. Bet taip pat kažkada jį jums išpjovė ir čia įdėjo vamzdį. Įdėjo netikusiai - gazuojant turėtų girdėtis džeržgesys. Mintyse ėmiau keiktis, garsiai - aiškinti. Džeržgesys atsirado būtent tada, kai man sulitavo duslintuvą Ateities g. servise. Po to aš dar kartą vežiau "garantinio", kad džeržgesį nutildytų. Mėnesiui nutildė. Taigi, variantai du: arba katalizatorių išpjovė anksčiau ir Ateities g. servise tiesiog perlituojant senas siūles džeržgesys išlindo, arba katalizatorių tame Ateities g. servise (beje, dabartinis meistas į šuns dienas išdėjo jų suvirintoją, pasakęs, kad anas iš viso nemoka dirbti. Ir iš tiesų, anas krapštėsi kokias 5 val., man "Dorado kvarteto" repeticiją sugadino tąsyk). Taigi, jeigu važiuosite taisytis ko nors į servisą "Autorigeka" (Ateities g. 10), būkite budrūs. Tiesą sakant, tai - ne pirma jų kiaulystė. Kažkada pamenu paleido nepritvirtinę babinos pagrindinio laido, užgesau ant Ozo vidurio, ir t.t. O gaila - prie pat darbo :(
Beje, jeigu kam reikės tvarkytis duslintuvą ir nesibaidote lietuviškos produkcijos su dviejų metų garantija (būtent ją ir pasirinkau) - adresas štai čia: http://auto.geriausias.com.
A, beje, viso duslintuvo pakeitimas nauju kainavo 400 Lt. Jeigu būčiau dėjęs originalą, mokėčiau virš 2 K. Bet matyt jau nepriklausau mayushka kartai ir dar moku taupyti :)

Pavasaris

Sun, 11 May 2008 20:26:42 GMT

Daug didelio žydėjimo

Paskutiniai šalnų pasispardymai

Žydim

Labai žydim

Vėl žydim. Ir kvepiam.

Labai žydim

Ir labai kvepiam

Vargetų kampelis

Fri, 09 May 2008 20:31:40 GMT

Kas patogupirkti.lt rašinėja pagiriamuosius žodžius "Vėjas nuo jūros"? Žilinskas! T.y. - žilinskiniai.
http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?ISBN=9789986972198

Giedriau, neišsimokėsi :D

Pasižvalgymas po Lukiškių kalėjimą

Fri, 09 May 2008 20:01:51 GMT

Bičiuliai, pagalvojau - jeigu atsirastų norinčių, galėčiau pamėginti suorganizuoti ekskursiją į Lukiškių kalėjimą. Aišku, būtumėt priversti atskleisti asmens tapatybes bent jau kalėjimo administracijai.

OMG LOL WTF

Thu, 08 May 2008 20:16:04 GMT

Ha ha, laikykite mane septyniese! Ne, aš jau suprantu nacionalistų norą kurti naują judėjimą - tik pamanykite, lietuvis Murza-Gervaldas organizuoja palaikymą pačiai tikriausiai lietuvei Violetai Iljych, sumušusiai vargšę negriukę Berneen.

Judgement at Nuremberg (1961)

Thu, 08 May 2008 10:45:26 GMT

Seniai buvau nusitaikęs šį filmą pažiūrėti. Vienas iš retų meninių filmų, skirtų Niurnbergo tribunolo byloms (tačiau ne to, kuris teisė nacių vadovybę, o kito - įsteigto JAV okupacinėje zonoje "žemesnių" nacių baudžiamajam persekiojimui). Istorijos stuburas - įamžėjęs teisėjas iš JAV atvyksta teisti kelių nacių pareigūnų, tarp jų - ir buvusio teisingumo ministro. Teisme susiduria aršus prokuroras, dalyvavęs Belzeno koncentracijos stovyklos išvadavime, jaunas vokiečių advokatas, traktuojantis žemesniųjų pareigūnų teismą kaip "susidorojimą su vokiečių tauta", šalia - nuteisto mirties bausme nacių kariškio našlė, "paprasti vokiečiai", amerikiečių pareigūnai. Filmą režisavo Stanley Krameris (prisimenate komediją "Tas beprotiškas*4 pasaulis"?), žymiausi iš aktorių - Burtas Lancasteris, Judy Garland ir, be abejo, Marlene Dietrich. Nors buvau skaitęs daug gerų atsiliepimų, vis dėlto pradinis nusiteikimas buvo skeptiškas - nežinau kodėl, gal dėl žodžio "Holivudas". Klydau. Nežiūrint vieno kito sąlygiškumo, filmas stiprus - pirmiausia, nevienpusis požiūris į nacių valdymo, denacifikacijos, kolektyvinės atsakomybės problemas, kurį galima būtų apibūdinti teze "Pasmerkti - neužtenka. Reikia suvokti, kodėl" . Antra, aukščiausio lygio vaidyba. Maximilianas Schellas vaidinantis vokiečių advokatą Hansą Rolfą - genialus. Epizodai, kai jis kamantinėja protiškai neįgalų asmenį arba mergaitę, santykiais su kuria buvo propagandos dėlei apkaltintas vienas turtingas žydas ir pasmerktas mirties bausmei, šiurpūs. Tai verta pamatyti. O štai savo nusikalstamą veiklą apmastantis Vokietijos teisingumo ministras, vaidinamas Burto Lancasterio ir ypač jo parankiniai - tai turbūt silpnesnė filmo vieta. Amerikietis teisėjas, kuris spręsdamas šią bylą ne tik sėdi teisme, bet ir bando suvokti vokiečius, bendraudamas, sverdamas, mąstydamas, bet įdomesnė turbūt ne jo paties figūra, o būtent žmonių požiūriai, su kuriais jis bendrauja. Ir čia įdomu ir tai, kad filmas iš esmės teigia kolektyvinę vokiečių atsakomybę dėl nacių valdymo ir jų nusikaltimų, kas turbūt nėra politkorektiška, bet pakankamai teisinga. Nacių valdžia nebuvo tik keletas maniakų, užgrobę valdžią, apie kurių veiklą daugiau niekas nežinojo.
Beje, juokingiausia, kad pradėjęs žiūrėti kurį laiką nesupratau, kas gi tas jaunas amerikiečių kariškis, teisėjo padėjėjas. Ogi pasirodo - Williamas Shatneris, kapitonas Kirkas dar iki savo žvaigždžių valandos.

Plačiau dar galite pasiskaityti čia.

Hans Rolfe: aplinka kalta!

Finalinė kalba (video, audio) Nors, deja, tai nėra pati geriausia kalba iš filmo.

Žurnalistų liapsusai

Wed, 07 May 2008 10:43:05 GMT

„Įgulą sudaro 65 jūrininkai ir jie ryja daug kuro.“

http://www.delfi.lt/news/economy/Media/article.php?id=16927453

„Policininkai į vagystės vietą atvyko tik po pusės paros ir rado ataušusias vagių pėdas.“

„Kiaulės susirgo suėdusios katino prismaugtą, bet paliktą užkrėstą žiurkę.“

„Godžiai žvejai apsėdo retą svečią ledą.“

„Vandens tiekėjai nėra vieninteliai vargšai, nukentėję nuo smaugikės pensininkės.“

„Darbščios rankos išvaiko liūdesį ir nerimą.“

„Kiti darželiai yra aptverti, bet tvorose taip pat būna skylių, jos nepakankamo aukščio.“

„Klaipėdoje kariams teko dažniau išvykti už poligono teritorijos ir imituoti santykius su civiliais.“

„Atidarius maišelį vyrui nosį surietė baisi smarvė. Jos galiojimo terminas buvo nurodytas iki birželio 3 dienos.“

„Iš pažiūros mirusysis atrodė blaivas.“

„Fontanai purkštaus gegužės pradžioje.“

„Ten šniūrais eina visokio plauko ištroškę piliečiai.“

„Labai dažnai žirgai pakiša koją penkiakovininkams, nes jie prieš varžybas traukia burtus su kokiu iš jų jos.“

Sine me de me

Wed, 07 May 2008 10:32:40 GMT

Kadangi ne savo valia buvau T. Baranausko forumuose įtrauktas į diskusiją dėl V. Landsbergio, A. Nikžentaičio ir T. Baranausko apsižodžiavimų apie Lietuvos okupaciją - aneksiją (mielieji ljtininkai, jeigu jau norite mane cituoti ar įvelti, praneškite apie tai, a?) ir dokumentų rinkinį Lietuva - SSRS 1939 - 1940 m. Tiesą sakant, man susidarė įspūdis, kad nei vienas šios diskusijos atstovas, pradėdami ją ir plėtodami taip ir nerado reikalo įsiklausyti vieni į kitus, nes galiausiai paaiškėjo, kad viskas prasidėjo nuo paprasčiausio nesusikalbėjimo ir pozicijų neišsiaiškinimo, o pozicijos ne tokios jau tolimos kaip norėta įteigti.

T. Baranauskas iš viso šito reikalo bandė išjoti ant balto arklio, A. Nikžentaitis daugiau lyg ir nebeatsikirtinėjo, gal vis dėlto supratęs, kad įlindo ne į savo daržą. Tačiau ši diskusija turėjo visas blogiausias tautinės diskusijos savybes: abiejų pusių aroganciją, vis neišeinantį iš mados kaltinimą palankumu priešams ir t.t. Vis dėlto, T. Baranauską galima gerbti dėl to, kad susirado Lauri Mälksoo monografiją „Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS byla“. Tikrai kapitalus veikalas. Tačiau, šaltiniai - tai dar ne viskas. Reikia išmanyti terminus, žargoną, pagaliau, turėti bendrą supratimą, kas gi yra toji tarptautinė teisė, jeigu taip norisi ja operuoti.

Taigi, T. Baranauskas savo rašiniuose prirašė taip pat labai įdomių teiginių. Pvz.: "1949 m. Ženevos konvencijose buvo galutinai atmesta galimybė okupantui teisėtai aneksuoti okupuotą teritoriją, tad pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę aneksija apskritai negali užbaigti okupacijos." Pirmiausia, 1949 m. Ženevos konvencijos skirtos ne aneksijos klausimams, tai viena. Antra, 4-oji Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos, kuri ir numato okupacijos teisės principus, taip pat nesprendžia aneksijos klausimų, nes jos tikslas - civilių apsauga. Kitaip tariant, šios konvencijos reguliuoja visai kitą sritį.

Ją (okupaciją - mano past.) gali užbaigti tiktai teisėta aneksija, kuri dar buvo teoriškai įmanoma XX a. I pusėje. Tuo remdamiesi Rusijos teisininkai siekia įrodyti, kad Baltijos valstybių aneksija buvo teisėta ir todėl šios valstybės 1940–1990 m. laikotarpiu negali būti traktuojamos kaip okupuotos šalys.

Pirmiausia, Rusijos teisininkai (arba konkrečiai - Černyčenko) argumentuoja kiek kitaip.
1) Baltijos valstybių SSRS neokupavo, nes okupacija esanti neįmanoma be karo (šią tezę, beje, akivaizdžiai paneigia minėta L. Mälksoo studija); 2) „Iki Antrojo pasaulinio karo ne bet kokia aneksija buvo vertinama kaip neteisėta ir niekinė. Tai susiję su tuo, kad principas, draudžiantis naudoti jėgą arba grasinimą ją panaudoti, tapęs vienu iš pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės principų, buvo pirmą kartą įtvirtintas 1945 m. JTO Statute“;
Taigi, čia mes matome du atsietus teiginius: okupacijos neįmanomumą be karo ir aneksijos teisėtumą dėl to, kad ją neva dar leido tarptautinė teisė, ypač jeigu jėga nebuvo naudota, o ja tik buvo pagrasinta ir su kuria LR vyriausybė sutiko. Be abejo, šie Černyčenkos teiginiai neatlaiko kritikos ir gilesnės tuometinės tarptautinės teisės analizės, net atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybių okupacija nebuvo įprastinė occupatio bellica. Tačiau ir pas Černyčenko mes nerasime, kad menamas aneksijos teisėtumas yra okupacijos pateisinimas, ne, Černyčenko iš viso neigia okupaciją kaip juridinį faktą (Beje, rusiškai "meždunarodnoje obyčnoje pravo" liet. verčiamas "tarptautinė paprotinė teisė", o ne "bendroji tarptautinė teisė" (kaip kad naudojama T. Baranausko rašinyje). Taigi, net jeigu A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius iš tiesų iškėlė koncepciją, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. baigėsi (būtent baigėsi) okupacija ir prasidėjo aneksija, ši koncepcija nėra ta, kurios laikosi kai kurie (o gal - "oficialūs") rusų mokslininkai.

Vis dėlto, 1940 m. rugpjūčio 3 d. paminėjimas rinkinio pavadinime, mano manymu, ir sukėlė visą tą "diskusijų" laviną. O diskutuoti, tiesą sakant, čia net nelabai buvo/yra dėl ko. Ir man visiškai nesuprantama, kodėl asmenys, pritariantys, kad 1940 m. birželio 15 d. prasideda okupacija, taip nerimauja, kad akcentuojama ir aneksija? Mes turime du juridinius faktus: okupaciją ir aneksiją. Jie vienas kito nenaikina, jie vienas kitą papildo. Tačiau kai staiga (dabar nepamenu, kuris asmuo, įsiliejęs į diskusiją (V. Valiušaitis?)) iškeliamas klausimas - tai kas ten suiminėjo žmones tarp dviejų datų, negi Lietuvos Respublika, atsakymas yra akivaizdus: ne, okupantai ir jų kolaborantai (kurie dygo kaip grybai po lietaus - įdomumo dėlei pasižiūrėkite, kaip augo tuo metu LKP gretos, net koktu)! Ir nei Č. Laurinavičius, nei A. Nikžentaitis, mano supratimu to neneigia. Lietuvos Respublika okupuota nuo 1940 m. birželio 15 d. Tačiau būtent rugpjūčio 3 d. specialiu juridiniu faktu - aneksija - Lietuvos Respublika prijungiama prie SSRS, t.y. neteisėtai aneksuojama. Taigi, SSRS požiūriu ji nustoja egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos Respublika jau nebegali vykdyti savo funkcijų, nes ji - okupuota ir aneksuota, bet ji niekur neišnyksta, nes iš neteisėtumo nesiranda teisė (ex injuria jus non oritur) (pvz., Izraelis irgi bandė aneksuoti okupuotą Rytų Jeruzalę - tarptautinėje teisėje toji aneksija nepripažįstama, kaip ir su Baltijos valstybėmis). SSRS įvykdyta aneksija - formalus aktas. Ir būtent todėl jį mini ir M. Riomeris. Nes teisininkui žodis "formalus" reiškia pagal teisines procedūras, o ne perkeltinę prasmę, kaip, kiek supratau, atrodo T. Baranauskui (pas mus paplitęs posakis "formalus požiūris" yra iš esmės žodžio "formalus" prasmės išvertimas išvirkščiai).

Taigi, mano manymu, nėra jokios tragedijos anei išdavystės, kad rinkinys baigiamas rugpjūčio 3 d. ir kad ten minima Lietuvos Respublika. Tai nieku būdu nesuponuoja teiginių, kad okupacija ar aneksija buvo teisėta.

Todėl, kaip sakiau, visas šis ginčas yra tik elementaraus nesusikalbėjimo rezultatas.

Atsiprašau, jeigu nieko nesupratote, atsigaudinėju po temperatūros. Pagaliau - ir dalykai pakankamai sudėtingi.

Uuuuu!

Tue, 06 May 2008 11:35:09 GMT

Štai kaip atrodo oficialioji Rusijos opozicija (t.y. toji opozicija, kuriai Rusijoje šiek tiek labiau atrištos rankos).
Rusų komunistų lyderio (?) sveikinimas Piterio futbolo klubo "Zenitas" pergalės prieš Miuncheno "Bavariją" proga. Fantastika tikrąja prasme!

Империалистическая, вобравшая в себя прусский дух, финансируемая всем блоком НАТО хваленая мюнхенская "Бавария" разгромлена!

200 фанатов Баварии, прошедшие , на мой взгляд, подготовку в разведцентре Пуллах, тайно прибыли в Питер. Болельщики Зенита были и всегда будут толерантны и вежливы, они не допускают и никогда не допустят провокаций и грубостей. Это абсолютно правильно! Ведь мы - друзья простых немцев, и ждем, когда у них произойдет социалистическая революция.

Патриоты сообщили мне о применяемых в последнее время западными футбольными клубами миниатюрных установках импульсного воздействия - новинке враждебной техники - подавляющей психику команды противника во время атаки и защиты...
Так или иначе, самоуверенность гостей, не пожелавших принести сожалений в связи с блокадой Ленинграда, их ухищрения и нанотехнологии столкнулись не только с беспримерной фантастической жестко организованной игрой Зенита , но и с энергетикой болельщиков. И команда и ее друзья понимали, что по ряду объективных причин значение матча выходит далеко за рамки чистого спорта.

Никто из россиян на трибунах болельщиков не пил алкоголь, ни один человек!

Специальное излучение , как мы считаем, было сломлено мощнейшим коллективным биополем болельщиков "Зенита" - едва заметным синим парообразным облаком, повисшим над полем к концу первого тайма. Я лично видел в нем точеные профили супер-болельщиков "Зенита" - Ильича, Че Гевару, Чапаева, Сталина...

Я обращаюсь к президенту России болельщику "Зенита" Владимиру Путину c призывом наградить Павла Погребняка, Константина Зырянова и Виктора Файзулина, а также пролетарского интернационалиста Дика Адвоката государственными наградами России.
А болельщикам, внесшим свой энергетический вклад в историческую Победу Зенита, вернуть деньги за билеты.

via exler

P.S. Net ir svoločius Lukjanenko apšalęs nuo tokio genialumo :D

maumaz@versloklasė: Kosovo mazgas

Tue, 06 May 2008 10:55:54 GMT

Publikuota žurnale "Verslo klasė", 2008 m. gegužės mėn.

Teisės požiūriu rimčiausias, bet tuo pačiu ir sausiausias mano rašinys šiam leidiniui. Beje, orientuotas ne teisininkams. Tiesa, garga nesugebėjo jo perskaityti ;)

JUSTINAS ŽILINSKAS

KOSOVO MAZGAS

Kai Aleksandras Makedonietis atkeliavo į Frygiją, jam parodė bene painiausią galvosūkį antikiniame pasaulyje – Gordijo mazgą. Orakulas išpranašavo, kad tas, kas išnarplios mazgą, valdys visą pasaulį. Karštakošis vaikinas, sušukęs: „O koks skirtumas, kaip aš jį atrišiu!“, čiaukštelėjo kardu. Tą pačią naktį Frygijos dangų užgriuvo žaibai ir audra – patys dievai žavėjosi būsimo pasaulio valdovo ryžtu.

Žvelgiant į tai, kaip bandoma spręsti Kosovo (arba Kosovos – taip šalį vadina albanai) problemą, dažnai atrodo, kad JAV ir Europos Sąjunga pagaliau nusprendė mostelėti tuo lemiamu Aleksandro kardu. Dešimt metų trypčiojus pagaliau buvo apsispręsta: Kosovo nepriklausomybei – žalia šviesa. Tačiau ten, kur smogia kardas, visada girdėti ne tik susižavėjimo kupinų šūksnių: „Koks žibantis plienas! Koks ryžtingas smūgis!“, bet ir pasipiktinimo, pasibaisėjimo: „Kas jums leido? Kodėl gadinate virvę? Aha, bepigu mojuoti kardu, kai kito rankoje tik aplūžęs ietkotis! Palaukit, atsiras ir jūsų kardui akmenukas!“

Kad ir kur, kad ir ką kalbėtum apie Kosovą – ramiai aptarti nepavyks. Viena pusė šauks, kad serbai, tie „Balkanų rusai“, vykdė genocidą ir kūrė panslavistinę „Didžiąją Serbiją“. Antroji pusė replikuos, kad tai albanai ir jų Kosovo išlaisvinimo armija svajojo apie fašistinę „Didžiąją Albaniją“, todėl suvarė Kosovo serbus į porą anklavų ir degino jų šimtametes cerkves. Vieni sakys, kad Kosovas – tai serbų tautos lopšys, jų tautinis pasididžiavimas – tarsi Vilnius Lietuvai. Kiti atkirs, kad Kosovas Serbijai jau seniai teisėtai nepriklausė, kad albanai ten senesni gyventojai, o pagaliau serbai patys kalti, kad taip ilgai engė albanus – tegul dabar raško savo „politikos“ vaisius. Galų gale būtinai bus prisiminta, kad ir be kosovarų yra teritorinių etnosų, tautinių judėjimų, norinčių pabėgti iš valstybių, kurioms formaliai priklauso. O jeigu dar ir panžemaitiškai nusiteikę veikėjai, paskatinti Ch. L. Pichelio „istorinio“ veikalo „Žemaitija“, atsibustų? Kas būtų? Be to – jeigu Kosovas, tai kodėl ne Čečėnija? Kodėl ne Tibetas? Kurdistanas? Ir taip toliau... O kai pabendrauji, tegul ir internete, su pačiais kosovarais ar serbais? Kuo tikėti? Ką užjausti? Į kieno pusę stoti? Kas turėtų lemti poziciją – tarptautinė teisė, istorija, geopolitiniai interesai?

Šiame rašinyje aš nesistengsiu pateikti parengtų atsakymų. Jų paprasčiausiai nėra. Mano tikslas – pažvelgti į įvairius niuansus. Narplioti Kosovo klausimo neįmanoma neaptarus tautų apsisprendimo teisės doktrinos ir su ja susijusių tarptautinės teisės principų. Iki šiol lietuviškose diskusijose apie Kosovą jie arba labai primityvinami, arba iš viso ignoruojami (neretai motyvuojant, kad reikia tiesiog palaikyti mūsų geopolitinius sąjungininkus). Todėl ir pradėsiu nuo nedidelės šio klausimo apybraižos. [INFO1]

INFO1:

Rašant apie tautų apsisprendimo teisę lietuvių kalba kyla sunkumų dėl terminijos. Mat mes neskiriame angliškų žodžių „nation“ ir „peoples“, abu juos verčiame „tauta“. Tačiau prasmės turėtų būti šiek tiek skirtingos. Tautų apsisprendimo teisės kontekste (angl. right to self-determination of peoples) paprastai (nors ne visada) žodis „nation“ reiškia tautą-valstybę. „Peoples“ – tiesiog tam tikrais ilgalaikiais teritoriniais, etniniais, socialiniais ir kultūriniais ryšiais susietą žmonių grupę.

Tautų apsisprendimo teisė: quod licet Iovi?

Tautų apsisprendimo teisės aušra – JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. ir Didžioji Prancūzijos Revoliucija 1789 m., metusi iššūkį Liudviko XIV ir kitų absoliutų maksimai „Valstybė – tai aš“ (pranc. L‘etat c‘est mo). Būtent JAV nepriklausomybės deklaracijoje ir nuskambėjo: mes, Jungtinių Amerikos Valstijų tauta, nusprendžiame atsiskirti nuo Anglijos karūnos. Mes, tauta, turime teisę keisti valdžią, jeigu ji nevykdo savo pareigų ar piktnaudžiauja galia. Per XIX amžių imperijų Europoje galutinai išsikristalizavo nacionalinės (tautinės) valstybės idėja, nuvilnijo „tautų pavasaris“, apie jį rašė net Maironis: „Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, / Pavasaris eina Karpatų kalnais, / O Lietuvai mūsų nei žodžio, nei rašto / Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.“

Tolesnei, jau XX a. tautų apsisprendimo teisės plėtrai ir vėl daug nuveikė amerikietis – JAV prezidentas Woodrow Wilsonas. 1918 m., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, jis pristatė vadinamuosius 14 punktų – planą, kaip turėtų atrodyti naujoji pokarinė Europa. Jis rašė: „...tautiniai siekiai turi būti gerbiami; tautos dabar gali valdyti bei būti valdomos tik jų pačių sutikimu [...] Tai – imperatyvus principas, jį valstybės veikėjai nuo šiol ignoruos savo pačių rizika. [...] Visi konkretūs tautiniai siekiai bus sutinkami su didžiausiu pritarimu, koks įmanomas, nesugrįžtant prie senų ar neįvedant naujų nesantaikos bei antagonizmo elementų, nes jie, tikėtina, laikui bėgant, sugriautų taiką Europoje, o galiausiai – ir visame pasaulyje.“ Rusijos bolševikų vadas Leninas, Rusijos imperiją taikliai pavadinęs „tautų kalėjimu“, taip pat akcentavo tautų apsisprendimo principą – tačiau pirmiausia kaip priemonę plėsti revoliucijos ugnį, t. y. – tautos apsisprendimą nusimesti „buržujų jungą“ ir kurti komunistines diktatūras. Vėliau šią koncepciją labai taikliai pakomentavo profesorius Vytautas Landsbergis, jis palygino: jeigu Rusijos imperija buvo tautų kalėjimas, tai SSRS – tautų skerdykla.

Tačiau idealistiniai W. Wilsono samprotavimai netruko atsimušti į tvirtą europinės realpolitik skydą. Pokarinis pasaulis buvo ciniškai pertvarkytas tik pagal kai kurių tautų tautinius siekius, tiksliau – pagal nugalėtojų padiktuotą „Versalio sistemą“. Štai lenkams, lietuviams, suomiams, pietų slavams, čekams ir slovakams buvo leista realizuoti savo teisę į apsisprendimą. O iš austrų „tautą“ sukūrė per prievartą. Buvusiai Osmanų imperijai priklausiusias teritorijas Artimuosiuose Rytuose „perbraižė“ taip, kad Palestinoje dar dabar klajoja legenda apie „Churchillio žagsulį“, kai šiam projektuojant teritorijų padalinimą slystelėjo pieštukas.

Teisiniu požiūriu tuometinę kontroversišką tautų apsisprendimo teisės būklę bene aiškiausiai atskleidė vadinamoji Alandų salų byla. Šios nedidelės salos, gyvenamos švedų, po Pirmojo pasaulinio atiteko naujai Suomijos valstybei. Salų gyventojų nesužavėjo perspektyva mūvėti „Nokia“ kaliošų, todėl užsimanė sąjungos su Švedija. Suomiai griežtai reagavo į šias ambicijas ir ginčas galiausiai nukeliavo iki Jungtinių Tautų Organizacijos pirmtako – Tautų Lygos (Sąjungos). Sudarius dvi komisijas, ištyrus padėtį ir tuometinės tarptautinės teisės šaltinius, buvo padaryta išvada: „Pozityvi (t. y. – tuo metu galiojanti – J.Ž.) tarptautinė teisė nepripažįsta tautinių grupių teisės paprastu valios pareiškimu atsiskirti nuo valstybės, kurios dalį jos sudaro. Kalbant apskritai, suteikimas arba atsisakymas suteikti daliai šalies gyventojų teisės nulemti jos politinį likimą plebiscitu ar kokiu kitu metodu yra išimtinai valstybės suvereniteto požymis.“ Taigi – padarė iš vokiečio čekoslovaką, iš albano – jugoslavą ar iš kurdo – iranietį, ir būkit malonūs, kol nesulauksite „motininės valstybės“ palaiminimo – jokių apsisprendimų. Nes kitoje išvadoje nurodyta: „Pripažinti kalbinėms ar religinėms mažumoms [...] teisę atsiskirti [...] vien dėl to, kad jos to nori [...], reikštų sugriauti valstybėje tvarką bei stabilumą ir duoti kelią anarchijai tarptautiniame gyvenime; tai [...] nesuderinama su pačia valstybe kaip teritoriniu ir politiniu vienetu.“ Kita vertus, toje pačioje byloje buvo akcentuota, kad Suomija privalo suteikti garantijas Alandų salų gyventojams kaip tautinei mažumai – gerbti jų kalbą, kultūrą, papročius, sudaryti politinio atstovavimo sąlygas (tikriausiai žinote, kad Suomijoje iki šiol antroji valstybinė kalba – švedų).

Antrasis pasaulinis karas krauju paplovė Versalio sistemą ir jos sukurtą europinę architektūrą. Beje, ir Hitleris, ir Stalinas mėgo remtis tautų apsisprendimo principu. Pirmasis – vienydamas „žydų pramonininkų“ parklupdytą ir sudarkytą Vokietiją, antrasis – tankais suburdamas delegacijas, parvežančias Stalino saulę toms „apsisprendusioms“ tautoms, kurioms „į laisvę [...] Leninas nušvietė kelią“.

Vis dėlto tautų apsisprendimo teisės principinės nuostatos bent formaliai užmirštos nebuvo. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Chartijoje I skyriaus 1 straipsnio 2 paragrafe įrašoma, kad vienas iš organizacijos tikslų – „plėtoti draugiškus tautų santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti“. 1960 m. JTO Generalinė Asamblėja patvirtino deklaraciją „Dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms“ – pabrėžiama šių tautų apsisprendimo teisė. 1966 m. priimtuose Tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose yra vienodas straipsnis, jis nurodo, kad visos tautos turi teisę į apsisprendimą, o valstybės privalo skatinti šios teisės realizavimą ir gerbti šią teisę. 1970 m. JTO Generalinė Asamblėja patvirtina „Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Chartiją“. Tarp šių principų – ir tautų apsisprendimo principas, taip pat pabrėžiama, kad visos tautos turi teisę laisvai apsispręsti, be išorinio poveikio, dėl savo politinio statuso ir siekti savo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi, o kiekviena valstybė turi gerbti tautų apsisprendimo teisę ir susilaikyti nuo bet kokios prievartos, kuri atimtų šią teisę.

Remiantis šiuo dokumentu, tautos apsisprendimas gali pasireikšti siekiu sukurti savo valstybę (vadinamoji išorinio apsisprendimo teisė) arba gyventi drauge su kitomis tautomis valstybėje ar siekti autonomijos (vadinamoji vidinio apsisprendimo teisė). 1977 m. priėmus Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos Pirmą papildomą protokolą dėl ginkluoto konflikto aukų apsaugos, netiesiogiai buvo patvirtinta kolonizatorių, svetimšalių ar rasistinių režimų engiamų tautų, siekiančių įgyvendinti apsisprendimą, teisė naudoti ginkluotą jėgą pripažinus tokias tautas teisėta ginkluoto konflikto šalimi. Aukščiausioji tarptautinio teisingumo institucija – JTO Tarptautinis Teisingumo Teismas – Namibijos ir Vakarų Sacharos bylose taip pat nurodė, kad tautų laisvo apsisprendimo principas yra viena iš fundamentalių tarptautinės teisės normų (jus cogens) ir jos laikytis privalo visos valstybės.

Tokia tad buvo teorija – idealistinė it W. Wilsono svajonės apie taikią Europą. Praktikoje šios teorijos įgyvendinimas „apaugo“ gausybe saugiklių ir patikslinimų. Kokių tautų apsisprendimu labiausiai susirūpino tarptautinė bendruomenė? Ogi tų, kurios jau kelintą amžių kentė kolonizatorių priespaudą ir niekada neturėjo savo valstybės. Būtent ten ir nukrypo pokarinis tautų apsisprendimo principo smaigalys – pajudėjo juodasis žemynas (ir tuoj pat paskendo kruvinuose konfliktuose). Kitos tautos, įskaitant ir tuo metu okupuotas Baltijos tautas, apie savo apsisprendimą galėjo tik pasvajoti. Kodėl? Todėl, kad tautų apsisprendimo principo stabdis ir atsvara buvo valstybių teritorinio vientisumo principas, įtvirtintas toje pačioje JTO Chartijoje, Principų deklaracijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Tai reiškia, kad tautų apsisprendimo principas nieku būdu neturi būti suprantamas ir pasitelkiamas kaip įrankis kėsintis į valstybių teritorinį vientisumą, jei pastarosios laikosi tautų apsisprendimo ir lygybės principo, atstovauja visiems savo gyventojams nepriklausomai nuo jų rasės, spalvos ar pažiūrų. Tad, būkite malonūs, pirmiausia tenkinkitės vidinio apsisprendimo teise.

Remiantis šiais principais, vienai tautai atsiskirti nuo jau susiformavusios valstybės buvo nelengva. Ir tarptautinė praktika iki šiol žino vos keletą sėkmingų atsiskyrimo pavyzdžių. Visi – gana prieštaringi. Bangladešas – jo „atsiskyrimą“ nuo Pakistano labai efektyviai pagreitino esminė karinė Indijos parama. Singapūras – vos realizavęs savo teisę į apsisprendimą kaip buvusi kolonija, įstojo į Malaizijos federaciją, o po dvejų metų pasitraukė ir iš jos. Vienas paskutinių pavyzdžių – Rytų Timoras, tarpininkaujamas JTO galutinai išsilaisvinęs iš Indonezijos brutalios okupacijos 2002 metais. Galima sakyti – joms pasisekė, nes, pvz., tokia teisė buvo paneigta Biafrai (siekė atsiskirti nuo Nigerijos), Katangai (siekė atsiskirti nuo Demokratinės Kongo Respublikos) – remiantis teritorinio vientisumo argumentu.

1998 m. Kanados aukščiausiasis teismas sprendė klausimą dėl prancūzakalbio Kvebeko provincijos noro atsiskirti nuo Kanados ir priėjo prie kelių svarbių išvadų. Pirma, tarptautinė teisė neabejotinai garantuoja kiekvienai tautai vidinio apsisprendimo teisę. Antra, iki šiol neaišku, ar tarptautinė teisė leidžia vienašališką tautos atsiskyrimą nuo valstybės (vad. secesiją), jei pastaroji nesutinka, netgi jei tautai nesuteikiamos tinkamos vidinio apsisprendimo galimybės. Nelabai toli nukeliauta nuo Alandų salų, ar ne? Kita vertus... O kas būtų, jeigu iš tiesų kiekviena tauta užsinorėtų gyventi savo valstybėje? Ir, beje, o kas gi tai – tauta, turinti apsisprendimo teisę? Kaip ją apibrėžti?

Deja, aiškaus ir visus tenkinančio apibrėžimo tarptautinėje teisėje nerasime. Įvairūs autoriai išskiria keletą svarbių bruožų. Pirmiausia, be abejo, tautą apibūdina bendra religija, rasė, etniškumas, kultūra, istorija, kalba, gyvenamoji teritorija, net „bendra lemtis“ ar „tautos dvasia“. Antra, jos narių vidinis supratimas, kad jie priklauso vienai tautai. Tad tauta šiame kontekste – gana lanksti ir netgi šiek tiek dirbtinė sąvoka, ypač jeigu prabylama apie jos sinonimus – „teritorinį sociumą“ ar „politinę tautą“. Pasaulyje netrūksta kažkada „sukonstruotų“ tautų: pvz., mano jau minėti austrai ir dar neminėti moldavai. Negana to, tautą būtina atskirti nuo „tautinės mažumos“, t. y. – tautos dalies, gyvenančios kitos valstybės teritorijoje. Tautinės mažumos išorinio apsisprendimo teisės neturi – to neginčija niekas. Tačiau kur aiški raudona linija, leidžianti teigti, kad, pvz., Vilnijos lenkai – tik tautinė mažuma, o ne Vidurio Lietuvos lenkų tauta? Nejaugi tai – pasižiūrėjimas, ar toji tauta turi „savo“ tautinę valstybę? O kas yra tautinė valstybė XXI a. pradžioje? Bet grįžkime pagaliau prie Kosovo.

Apsisprendimo teisėtumo paieškos

Vertindami Kosovo albanų (save vadinančių kosovarais) teisę vienašališkai pasitraukti iš Serbijos ir įkurti savo valstybę turime atsakyti į aptartus tarptautinės teisės keliamus klausimus. Pirma, ar kosovarai laikytini tauta, o ne Serbijoje gyvenančia albanų tautine mažuma, antra, ar jiems sudarytos vidinio apsisprendimo sąlygos. Tik į pirmą klausimą atsakius teigiamai, o į antrą – neigiamai, mes galime kalbėti apie teisėtą stricto sensu tarptautinės teisės požiūriu Kosovo valstybės sukūrimą. Kodėl nekalbu apie tai, kad Kosovas – Serbijos kultūros ir religijos lopšys, arba, priešingai, kosovarai yra antikinių ilyrų genčių palikuonys? Todėl, kad šie klausimai gali būti vertinami tik kaip pagalbiniai įrankiai vertinant dabartinę padėtį (ji svarbiausia).

Atsakyti į pirmąjį klausimą nėra lengva. Paprastai, jeigu tauta turi savo valstybę, yra laikoma, kad ji savo apsisprendimo teisę įgyvendino, o kiti tos tautos atstovai, išsibarstę po gretimas valstybes, vadinami tautinėmis mažumomis. Kosovarai niekada neginčijo, kad jie yra albanai, o albanų valstybę mes lyg ir turime – Albaniją. Būtent šios pozicijos laikosi Rusija, Kinija ir kitos Kosovo nepriklausomybės priešininkės. Tačiau, jau minėjau, tautos samprata tarptautinėje teisėje nėra tokia jau tiesioginė (vėl prisiminkime „sukonstruotas“ tautas). Žvelgiant į sudėtingą Kosovo istoriją, matyti, kad Kosovo albanai seniai save suvokė kaip etnosą, pirmiausia aiškiai besiskiriančių nuo kitų buvusios Jugoslavijos etnosų – daugiausia slavų. Tačiau, pvz., pirmasis Kosovo albanų bandymas įgyvendinti apsisprendimo teisę fiksuotas 1912 m., kai Kosovas nusiuntė savo atstovus į Albanijos Nacionalinę Asamblėją, o ten šie balsavo už Albanijos ir Kosovo – kaip naujos valstybės – nepriklausomybę. Italijos okupantų sumanytas „Didžiosios Albanijos“ projektas Kosovą taip pat traktavo kaip Albanijos dalį. Tačiau būtent Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos periodu (1945–1990 m.) jugoslavai padarė taip, kad Kosovas Jugoslavijos kontekste būtų aiški teritorija su „skirtinga kultūra“. Apie tai byloja ir turėta ir vis stiprėjusi krašto autonomija nuo 1960 m. iki 1990-ųjų. Beje, tuo metu kosovarai aktyviai siekė respublikos statuso Jugoslavijos sudėtyje, nes pagal Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos konstituciją formaliai kraštas priklausė Serbijos Socialistinei Respublikai (analogišką statusą turėjo ir Vojvodinos sritis). 1990 m. padėčiai pablogėjus dėl diskriminacinės ir nacionalistinės Slobodano Miloševičiaus politikos, Kosovas pirmą kartą paskelbė nepriklausomybę, bet jos niekas nepripažino, išskyrus... Albaniją. Painu? Kaip matote, neaiškią tautos sąvokos „antklodę“ galime tampyti į abi puses beveik iki begalybės. Tačiau galima daryti bent vieną prielaidą: buvusios Jugoslavijos valstybės kontekste kosovarai buvo gana aiškus teritorinis ir kultūrinis etnosas, pasižymintis skirtinga istorija, kultūra, religija ir kt. Ir jo apsisprendimo teisės realizavimo siekiai, ypač Jugoslavijos laikotarpiu, vis dėlto buvo gerokai ryškesni nei paprastos tautinės mažumos.

Antrasis klausimas, atrodytų, yra jau ne vieną kartą atsakytas. Kosovarų istorija – tai nesibaigiančios serbų priespaudos istorija. Nuo pat Kosovo mūšio 1389 m., kai Balkanus nukariavo Osmanų imperija, Kosovo albanai jugoslavų buvo vertinami kaip atėjūnai, svetimi, turkų parankiniai, be to – musulmonai. Albanai tapdavo ir nacionalistinių sąmokslo teorijų, ir Vakarų valstybių racionalistinių sumetimų įkaitais. Jugoslavijos Karalystė, sukurta tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų, norėjo Kosovo albanus išstumti į Turkiją. Po Antrojo pasaulinio karo kosovarai autonomiją gavo tik 1960 m., ir tai – Serbijos, o ne Jugoslavijos sudėtyje. 1990 m. jie tapo Slobodano Miloševičiaus nacionalistinės retorikos ir politikos pagrindiniu objektu, ji 1998 m. išsiliejo į atvirą ginkluotą susidūrimą tarp Kosovo išlaisvinimo armijos ir Serbijos ginkluotųjų pajėgų. Tačiau laikyti kosovarus tik bejėgėmis aukomis taip pat nėra teisinga. Vos gavę progą, jie visada atsimokėdavo serbams ne ką menkesniu mastu. Ciniškai kalbant, Kosovo albanų ir serbų santykiai – įprastinės Balkanų tautų katilo tarpusavio pjautynės. Vis dėlto įvykiai, prasidėję nuo 1990 m. krašto autonomijos panaikinimo, tikrai kelia klausimų, ar iš kosovarų nebuvo atimta vidinio apsisprendimo teisė. Mat po 1990 m. buvo panaikintos Kosovo politinės institucijos, išformuota asamblėja (regioninis parlamentas) ir krašto vyriausybė. Didžiajai daliai Kosovo pramonės esant valstybės nuosavybe, darbuotojai albanai buvo įvairiai diskriminuojami, siekiant priversti palikti darbo vietas. Jugoslavijos pajėgos ir policija pakeitė iki tol daugiausia iš albanų sudarytas policijos pajėgas, išsklaidyta albanus protegavusi Kosovo komunistų partija. Kentė ne tik politinė, bet ir kultūrinė Kosovo autonomija. Nutrauktas vienintelio albanų kalba leidžiamo laikraščio leidimas, uždraustos televizijos ir radijo transliacijos albanų kalba. Iš albanų kalbos buvo atimtas oficialios kalbos statusas provincijoje, o iš Prištinos universiteto, laikyto albanų nacionalizmo židiniu, atleista daug dėstytojų, pašalinta studentų. Mokykloms albanų kalba buvo sudarytos daug prastenės veiklos sąlygos, o albanų mokiniai atskirti nuo serbų. Radikalėjant kosovarų pasipriešinimui (iš pradžių Ibrahimo Rugovos iniciatyva buvo pasirinkta „gandiška“ taikaus priešinimosi taktika) ir jam peraugus į atvirą ginkluotą kovą, serbų ginkluotosios pajėgos pradėjo etninį valymą. Šis buvo nutrauktas tik 1999 m., kai įsikišo NATO ir Kosovą pavertė Jungtinių Tautų protektoratu. Ar šių faktų užtenka, kad galėtume teigti, jog Kosovo gyventojų teisė į apsisprendimą buvo suvaržyta taip, kad jie įgijo teisę vienašališkai atsiskirti nuo juos engusios Serbijos pažeisdami pastarosios teritorinį vientisumą? Vėlgi – iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip. Tačiau tai vyko 1990–1999 metais, jau prabėgo 10 metų. Ar pasikeitusi padėtis nebyloja, kad tarptautinėmis pastangomis kosovarų vidinė apsisprendimo teisė buvo sutvarkyta? Šiuo periodu albanų Kosove tikrai niekas nepersekiojo, na, o serbus jie etniškai „pavalė“ – suvarė į anklavus. Galime prisiminti ir naujausius Tribunolo buvusiai Jugoslavijai buvusios vyriausiosios kaltintojos Carlos del Ponte pareiškimus dėl dabartinių Kosovo vadovų praeities darbelių... Serbija derybose dėl tolesnio Kosovo statuso kosovarams žadėjo faktinę nepriklausomybę, tik be pavadinimo. Kosovarai jos nepriėmė, ir net komentatoriai, nesimpatizuojantys serbams, pripažįsta – tikrų derybų dėl tolesnio Kosovo statuso taip ir nebuvo. Negana to, JTO Saugumo Taryba rezoliucijoje Nr. 1244 buvo patvirtinusi, kad Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas, o Saugumo Tarybos sprendimai, priimti pagal JTO Chartijos VII straipsnį, JTO nariams yra privalomi. Taigi, vertinant griežtai teisiškai, Kosovo nepriklausomybė ir parama jai kelia daug teisėtumo klausimų ir neduoda beveik nė vieno aiškaus atsakymo. Gal jį sugebės pateikti Tarptautinis Teisingumo Teismas, į kurį kreipimąsi dėl konsultacinės išvados rengiasi pateikti Serbija ir šį kreipimąsi, paskutinėmis žiniomis, sutiko paremti ne viena valstybė.

Kas bijo Kosovo(-os)?

Iš tiesų, perskaičius, ką parašiau, kyla eretiška mintis – tai ar Kosovas – tikrai tautų apsisprendimo teisės realizavimo pavyzdys? Ir jeigu taip – kodėl visos pripažintojos – JAV, ES ar Šveicarija – taip akcentuoja „išskirtinę padėtį“ ir nieku būdu nenori šio sprendimo pripažinti kaip precedento? Engiama tauta, ilgai kovojusi, sukūrė savo valstybę. Kas čia bloga? Kaip tik – gerai! Na, taip, Serbija neteko dalies teritorijos, būtų elgusis protingiau pastaruosius dvidešimtį metų – nebūtų praradusi. Viskas logiška, viskas gražu. Bet štai – precedento nenorima. Kodėl nenorima – aišku: bijoma separatistinių nuotaikų sustiprėjimo Baskijoje, Katalonijoje, Šekelių krašte, o kur dar amžina kurdų problema su dar 1920 m. pažadėtu Kurdistanu? Pasinaudos (jau naudojasi) ir Rusija, kad paspaustų savo „artimąjį užsienį“, ypač – Gruziją. Geriau pasidairius, tautų ar teritorinių etnosų, tikrai ar kiek tariamai engiamų ir siekiančių nepriklausomybės – netrūksta. Tad neišsisukinėkime: dvejopi standartai egzistuoja. Tik Kosovo aplinkybėms viskas taikoma lanksčiai, o kitoms – griežtinama. Neabejotina – separatistai ir jų rėmėjai visame pasaulyje norės remtis Kosovo precedentu. Ir tokios galimybės iš jų neatimsi. Kad ir ką sakytų iš aukštų tribūnų valstybių atstovai, Kosovo sececija – jau tarptautinės realybės faktas. Kita vertus, čia galima atsiminti ir išmintingą docento dr. Dainiaus Žalimo pastebėjimą – kol negalime suteikti nepriklausomybės visoms engiamoms tautoms, suteikime bent toms, kurioms galime. Padarykime gerą pradžią. Bet... Kur sustoti tokią pradžią padarius? Ir ar ji reiškia, kad, pvz., po 10 metų Kosovo Mitrovicos serbai, tarkim, visai užguiti kosovarų, turės teisę atsiskirti? Padėtis tikrai sudėtinga: tautinė valstybė, apie kurią dar pasvajoja ne tik skustagalviai, bet ir Romualdas Ozolas, nyksta. XXI a. vis labiau ima ryškėti „nuvalstybėjimo“ procesas, regionalizacija, ypač Europoje ar apskritai Vakarų civilizacijoje. Valstybių silpnėjimas tampa tarsi natūraliu reiškiniu ir gal nėra naivu į Kosovo atvejį baugiai žvelgti kaip į povestfalinės eros Pandoros bombą, įkastą į nacionalinių valstybių pamatus? Tačiau vyksta ir jungimosi procesų. Juk neprabėgs nė dešimt metų, ir Kosovas, ir Serbija greičiausiai pateks į Europos Sąjungą. Gal tai išspręs visas problemas? Bet ar galima tikėti, jog „konstrukcinis“ Europos Sąjungos piliečio mentalitetas pakeis nacionalinį? Dar vienas klausimas – kiek tikroviška Kosovo nepriklausomybė? Net ir Nepriklausomybės deklaracijoje mirga marga pritarimas tolesniam tarptautinių institucijų dalyvavimui ir nuorodos į JT derybininko Martti Ahtisaari planą. Tas pats atsispindi ir tik ką priimtoje Kosovo konstitucijoje – beje, labai gražioje, itin demokratiškoje (pvz., serbų kalba – viena iš dviejų oficialių, plačios bendruomenių teisės ir kt.). Ahtisaari plane numatyta rūpestinga Kosovo globa. Labai rūpestinga – tarptautinis civilinis atstovas turi teisę šalinti nuo valdžios Kosovo pareigūnus, jeigu jie pažeis šį planą. Tad nepriklausomas Kosovas prisipažįsta, kad jis priklausomas ir nėra pajėgus tvarkytis be tarptautinės paramos ir vadovavimo. Kitaip tariant: Kosovas – tai buvusios Jugoslavijos „suvaldymo“ eksperimentas Nr.2. Pirmasis – Bosnija ir Hercegovina. Ar jis išsprendė, ar tik „užkonservavo“ konfliktą – vieningos nuomonės nerasite, bet abejonių – labai daug. [INFO2]

INFO2: Tarptautinio civilinio atstovo (TCA) galios pagal Ahtisaari planą

TCA neturės tiesioginių galių Kosovui administruoti, tačiau turės stiprias „taisomąsias“ plano įgyvendinimo galias, įskaitant galimybę anuliuoti sprendimus ir įstatymus, priimtus Kosovo valdžios, pritarti arba pašalinti pareigūnus, kurių veiksmai neatitiks plano. Tarptautinio civilinio atstovo mandatas galios tol, kol Tarptautinė valdymo grupė nuspręs, kad Kosovas įgyvendino plano reikalavimus.

Kaip sakiau, nedarysiu griežtų, vienpusiškų išvadų. Tikiu, kad skaitytojai yra žmonės, kuriems nebūtina pasakyti, kad čia – juoda, o čia – balta. Tačiau... Norėtųsi tikėti, kad tarptautinės bendruomenės pastangomis Kosovas ir Balkanai pagaliau pasieks taikų sugyvenimą. Nors tikėjimas, žinoma, mažai ką turi bendra su teise.

Straipsniui panaudota medžiagos iš Hannumo Hursto, Antonio Cassese, Malcolmo N. Shaw ir Kelly J. Michael publikacijų ir mokslo darbų.