Užrašai iš kambario prie upės
Kadangi truputį iškeliavau toliau, tai vakarais rašysiuos įspūdžius. Sau ir ne sau (jeigu skaitysite) ;)



Skrydis kaip skrydis – didelis, dailus Lufthansos Boeingas, punktualumas ir tvarkingumas, pagaliau - dar vis duoda snacko, ne taip kaip FlyLOL. Stiuardesė, pamačiusi, kad nusisegiau laikrodį, norėdamas sutikslinti valandas, pasako vietinį laiką. Perskaitau pusę “Istorijų” ir visą “Lietuvos rytą” (nes pasodino ant sparninio išlipimo ir neleido po kojom laikyti kuprinės per kilimą ir nusileidimą).
Frankfurte išlipus iš lėktuvo, iš pradžių visai pamiršau, kad turiu bagažą. Po to atsiminiau ir ėmiau skuosti link „Baggage claim“. Einu einu, einu einu, einu ir einu – o nuorodų lentos vis nesibaigia, taip kokia gal 15 min. Pagaliau nukreipė kažkur žemyn per eskalatorių ir pamačiau bagažo juostas. Po kiek laiko atvažiavo mano mažutis lagaminiukas. Valio. Tada ėmiau ieškoti traukinių stoties. Truputį pavaikščiojęs – radau. Nuėjau į informaciją – ten man pasiūlo porą maršrutų, tik tiek, kad vienas traukinys jau išvažiuoja 15:17, o kitas – 15:20, o dabar yra maždaug 15:05. Pasirodo, tiesioginio nėra, reiks važiuoti pro Manheimą su persėdimu. Be to, pasirodo, kad bilietą reikia pirkti kitur. Beperkant maždaug suprantu sistemą, bet persėdimui skirtos penkios minutės nuteikia mąsliai. Imu brangesnį bilietą (23,50), kad greičiau nuvykčiau. Surandu long-distance traukinius, pakeliui suvalgau sūrainį su dešrele. S3 pasirodo greitaeigis traukinys. Tačiau prastai pasirenku vagoną – paskutinį 2 klasės šalia 1 klasės ir šalia restorano. Vietų nėra. Pusvalandį tenka atstovėti tambūre, šalia juodžio, kažkuo primenančio Morgana Freemaną. Taigi, komforto neišbandau, o grūstis per bufetą į kitus 2 klasės vagonus pasikuklinu, turbūt be reikalo. Išlipu Manheime ir kaip įkirptas lekiu iš 4 kelio į 9. Kad būtų dar smagiau, stojant traukiniui kažkodėl praneša, kad traukinys į Heidelbergą ant 10 platformos, nors pas mane parašytas 9 kelias. Nusprendžiu pasitikėti bilietu – neapsirinku. Nors traukinio dar nėra, jis atvyksta minutė į minutę. Įsėdu, susirandu kur atsisėsti, priešais dailią mergaitę, bet staiga šalia be ceremonijų kliosteli dvi storos senos turkės. Ir taip tikrai be ceremonijų – kaip Vilniaus troleibusų bobos, įspraudžia mane į kampą. 20 minučių ir aš – jau Heidelberge. Temsta. Nusprendžiu iš karto nusipirkti bilietą atgal – kažkas Ljte užsiminė, kad taip – pigiau. Nusiperku. O bet tačiau – nieko pigesnio, netgi euru brangiau.

Bandau susigaudyti Heidelberge pagal googlemapsus. Nugrybauju beveik iš karto. Miestas nemažas, stebėtinai tamsus ir pustuštis, nors dar tik penkios. Visaip klausinėdamasis, visaip vingiuodamas, spėliodamas, bei padedamas gerų žmonių nusigaunu iki Bismarkplatz. Tada pradedu ieškoti Bismarkstrasse. Tai, ką rodo žemėlapis, visiškai nesuprantu. Klausiu kelių žmonių, suku ratus, bėgioju iš vienos aikštės pusės į kitą. O faktas, kad kažkur čia, kažkur netoli. Tiesą sakant, su gatvių lentelėmis čia irgi ne persikai – anaiptol ne visur. Plius tie googlemapsai... Šiaip ne taip išsiaiškinu vienos iš gatvių pavadinimą ir pagaliau susigaudau, kad visgi ten, kur ėjau, ir kur diedas parodė, kad reikia eiti visai kitur, ir yra Bismarkstrasse. Nuskuodžiu ir pagaliau pamatau savo hotelį, bet beveik apeinu ratu, kol surandu duris. Hotelis toks nelabai didelis, namas turbūt XX a. pradžios, tiesiai ant Neckaro upės kranto (googlemapsai rodo vidurį gatvės!) Nepanašus į prabangų, bet lyg ir ne skylė. Užlipu girgždančiais laiptais, tikru raktu atrakinu kambarį. Jis toks nedidukas, gana tvarkingas, jeigu atmesti kiek papelijusias plytelių siūles duše ir ištrauktus vonių užkimšimo įrenginius (ką, ir pas juos kažkas trauko lauk, kaip mūsų Algiukas?). Dairausi interneto lizdo, bet jo nėra. Pasirodo, ir žadėtas wirelessas pirmame aukšte – mokamas... Ką gi, gal bus bibliotekoje (kaip matote – yra). Konsjeržas pasako, kad 9 val. mieste kažkur bus įdegama eglutė, todėl pasidėjęs daiktus išbėgu patikrinti miesto ir pavakarieniauti. Vakarieniaujau Asia Snacks labai skaniai ir visiškai ne vokiškai: bambuko ūglių ir vištienos sriuba bei kepti ryžiai su vištiena (6 eur). Tikrai labai skanu! Tada šiaušiu per Haupstrasse – centrinę gatvę. Žmonių pilna, skveruose – Kalėdinė mugė, visur tik Gluchtweino kvapas, dešrelės, vafliai, šokoladas ir kitos skrandžio nelaimės. O aš ieškausi paprasčiausio geriamojo vandens. Bet nėra kur jo rasti – nieko panašaus į grocerry ar kiosk.. Užtat Gluchtweino – nors tvenkinį tvenk. Bet nenoriu Gluhtweino, noriu vandens! Įgimtas skūpumas neleidžia pirkti mažyčio buteliuko už 2 eur. Tolumoje sušmėžuoja pilis, reikės grįžti kurią dieną ramiau apžiūrėti. O dabar skuodžiu pro prekystalius (labai gražios visokios Kalėdų žvaigždės), pereinu visą maršrutą ir grįžtu atgal. Pagaliau randu vieną parduotuvėlę, kur nusiperku visą pusantro litro (vandens!) ir dar obuolinę bandelę. Grįžtu į viešbutį, žiūriu „V for Vendetta“, dar per CNN apie genocidus kažką (taip, tai mano mėgstami filmai prieš miegą) ir einu miegot – kadangi dabar turiu normalesnį žemėlapį, yra vilties susigaudyti ir surasti institutą lengviau, nei ieškojau viešbučio. Ryte bus galima ražymuisi išeiti į balkoną ir pažvelgti į upę! Cha, būtų kas pasakęs, kad tas rytas toks žvarbus, o ir vanduo vonioje šiltas atbėga po kiek ilgiau nei 5 minučių atsukimo. Beveik kaip Kedruose... ;)

B.b.d?