Sine me de me
Kadangi ne savo valia buvau T. Baranausko forumuose įtrauktas į diskusiją dėl V. Landsbergio, A. Nikžentaičio ir T. Baranausko apsižodžiavimų apie Lietuvos okupaciją - aneksiją (mielieji ljtininkai, jeigu jau norite mane cituoti ar įvelti, praneškite apie tai, a?) ir dokumentų rinkinį Lietuva - SSRS 1939 - 1940 m. Tiesą sakant, man susidarė įspūdis, kad nei vienas šios diskusijos atstovas, pradėdami ją ir plėtodami taip ir nerado reikalo įsiklausyti vieni į kitus, nes galiausiai paaiškėjo, kad viskas prasidėjo nuo paprasčiausio nesusikalbėjimo ir pozicijų neišsiaiškinimo, o pozicijos ne tokios jau tolimos kaip norėta įteigti.
T. Baranauskas iš viso šito reikalo bandė išjoti ant balto arklio, A. Nikžentaitis daugiau lyg ir nebeatsikirtinėjo, gal vis dėlto supratęs, kad įlindo ne į savo daržą. Tačiau ši diskusija turėjo visas blogiausias tautinės diskusijos savybes: abiejų pusių aroganciją, vis neišeinantį iš mados kaltinimą palankumu priešams ir t.t. Vis dėlto, T. Baranauską galima gerbti dėl to, kad susirado Lauri Mälksoo monografiją „Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS byla“. Tikrai kapitalus veikalas. Tačiau, šaltiniai - tai dar ne viskas. Reikia išmanyti terminus, žargoną, pagaliau, turėti bendrą supratimą, kas gi yra toji tarptautinė teisė, jeigu taip norisi ja operuoti.
Taigi, T. Baranauskas savo rašiniuose prirašė taip pat labai įdomių teiginių. Pvz.: "1949 m. Ženevos konvencijose buvo galutinai atmesta galimybė okupantui teisėtai aneksuoti okupuotą teritoriją, tad pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę aneksija apskritai negali užbaigti okupacijos." Pirmiausia, 1949 m. Ženevos konvencijos skirtos ne aneksijos klausimams, tai viena. Antra, 4-oji Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos, kuri ir numato okupacijos teisės principus, taip pat nesprendžia aneksijos klausimų, nes jos tikslas - civilių apsauga. Kitaip tariant, šios konvencijos reguliuoja visai kitą sritį.
Ją (okupaciją - mano past.) gali užbaigti tiktai teisėta aneksija, kuri dar buvo teoriškai įmanoma XX a. I pusėje. Tuo remdamiesi Rusijos teisininkai siekia įrodyti, kad Baltijos valstybių aneksija buvo teisėta ir todėl šios valstybės 1940–1990 m. laikotarpiu negali būti traktuojamos kaip okupuotos šalys.
Pirmiausia, Rusijos teisininkai (arba konkrečiai - Černyčenko) argumentuoja kiek kitaip.
1) Baltijos valstybių SSRS neokupavo, nes okupacija esanti neįmanoma be karo (šią tezę, beje, akivaizdžiai paneigia minėta L. Mälksoo studija); 2) „Iki Antrojo pasaulinio karo ne bet kokia aneksija buvo vertinama kaip neteisėta ir niekinė. Tai susiję su tuo, kad principas, draudžiantis naudoti jėgą arba grasinimą ją panaudoti, tapęs vienu iš pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės principų, buvo pirmą kartą įtvirtintas 1945 m. JTO Statute“;
Taigi, čia mes matome du atsietus teiginius: okupacijos neįmanomumą be karo ir aneksijos teisėtumą dėl to, kad ją neva dar leido tarptautinė teisė, ypač jeigu jėga nebuvo naudota, o ja tik buvo pagrasinta ir su kuria LR vyriausybė sutiko. Be abejo, šie Černyčenkos teiginiai neatlaiko kritikos ir gilesnės tuometinės tarptautinės teisės analizės, net atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybių okupacija nebuvo įprastinė occupatio bellica. Tačiau ir pas Černyčenko mes nerasime, kad menamas aneksijos teisėtumas yra okupacijos pateisinimas, ne, Černyčenko iš viso neigia okupaciją kaip juridinį faktą (Beje, rusiškai "meždunarodnoje obyčnoje pravo" liet. verčiamas "tarptautinė paprotinė teisė", o ne "bendroji tarptautinė teisė" (kaip kad naudojama T. Baranausko rašinyje). Taigi, net jeigu A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius iš tiesų iškėlė koncepciją, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. baigėsi (būtent baigėsi) okupacija ir prasidėjo aneksija, ši koncepcija nėra ta, kurios laikosi kai kurie (o gal - "oficialūs") rusų mokslininkai.
Vis dėlto, 1940 m. rugpjūčio 3 d. paminėjimas rinkinio pavadinime, mano manymu, ir sukėlė visą tą "diskusijų" laviną. O diskutuoti, tiesą sakant, čia net nelabai buvo/yra dėl ko. Ir man visiškai nesuprantama, kodėl asmenys, pritariantys, kad 1940 m. birželio 15 d. prasideda okupacija, taip nerimauja, kad akcentuojama ir aneksija? Mes turime du juridinius faktus: okupaciją ir aneksiją. Jie vienas kito nenaikina, jie vienas kitą papildo. Tačiau kai staiga (dabar nepamenu, kuris asmuo, įsiliejęs į diskusiją (V. Valiušaitis?)) iškeliamas klausimas - tai kas ten suiminėjo žmones tarp dviejų datų, negi Lietuvos Respublika, atsakymas yra akivaizdus: ne, okupantai ir jų kolaborantai (kurie dygo kaip grybai po lietaus - įdomumo dėlei pasižiūrėkite, kaip augo tuo metu LKP gretos, net koktu)! Ir nei Č. Laurinavičius, nei A. Nikžentaitis, mano supratimu to neneigia. Lietuvos Respublika okupuota nuo 1940 m. birželio 15 d. Tačiau būtent rugpjūčio 3 d. specialiu juridiniu faktu - aneksija - Lietuvos Respublika prijungiama prie SSRS, t.y. neteisėtai aneksuojama. Taigi, SSRS požiūriu ji nustoja egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos Respublika jau nebegali vykdyti savo funkcijų, nes ji - okupuota ir aneksuota, bet ji niekur neišnyksta, nes iš neteisėtumo nesiranda teisė (ex injuria jus non oritur) (pvz., Izraelis irgi bandė aneksuoti okupuotą Rytų Jeruzalę - tarptautinėje teisėje toji aneksija nepripažįstama, kaip ir su Baltijos valstybėmis). SSRS įvykdyta aneksija - formalus aktas. Ir būtent todėl jį mini ir M. Riomeris. Nes teisininkui žodis "formalus" reiškia pagal teisines procedūras, o ne perkeltinę prasmę, kaip, kiek supratau, atrodo T. Baranauskui (pas mus paplitęs posakis "formalus požiūris" yra iš esmės žodžio "formalus" prasmės išvertimas išvirkščiai).
Taigi, mano manymu, nėra jokios tragedijos anei išdavystės, kad rinkinys baigiamas rugpjūčio 3 d. ir kad ten minima Lietuvos Respublika. Tai nieku būdu nesuponuoja teiginių, kad okupacija ar aneksija buvo teisėta.
Todėl, kaip sakiau, visas šis ginčas yra tik elementaraus nesusikalbėjimo rezultatas.
Atsiprašau, jeigu nieko nesupratote, atsigaudinėju po temperatūros. Pagaliau - ir dalykai pakankamai sudėtingi.
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
maumaz) wrote,
