Entry tags:

rašinėjimai, teisė, verslo klasė

maumaz@versloklasė: Kosovo mazgas
Publikuota žurnale "Verslo klasė", 2008 m. gegužės mėn.

Teisės požiūriu rimčiausias, bet tuo pačiu ir sausiausias mano rašinys šiam leidiniui. Beje, orientuotas ne teisininkams. Tiesa, garga nesugebėjo jo perskaityti ;)

JUSTINAS ŽILINSKAS

KOSOVO MAZGAS

Kai Aleksandras Makedonietis atkeliavo į Frygiją, jam parodė bene painiausią galvosūkį antikiniame pasaulyje – Gordijo mazgą. Orakulas išpranašavo, kad tas, kas išnarplios mazgą, valdys visą pasaulį. Karštakošis vaikinas, sušukęs: „O koks skirtumas, kaip aš jį atrišiu!“, čiaukštelėjo kardu. Tą pačią naktį Frygijos dangų užgriuvo žaibai ir audra – patys dievai žavėjosi būsimo pasaulio valdovo ryžtu.

Žvelgiant į tai, kaip bandoma spręsti Kosovo (arba Kosovos – taip šalį vadina albanai) problemą, dažnai atrodo, kad JAV ir Europos Sąjunga pagaliau nusprendė mostelėti tuo lemiamu Aleksandro kardu. Dešimt metų trypčiojus pagaliau buvo apsispręsta: Kosovo nepriklausomybei – žalia šviesa. Tačiau ten, kur smogia kardas, visada girdėti ne tik susižavėjimo kupinų šūksnių: „Koks žibantis plienas! Koks ryžtingas smūgis!“, bet ir pasipiktinimo, pasibaisėjimo: „Kas jums leido? Kodėl gadinate virvę? Aha, bepigu mojuoti kardu, kai kito rankoje tik aplūžęs ietkotis! Palaukit, atsiras ir jūsų kardui akmenukas!“

Kad ir kur, kad ir ką kalbėtum apie Kosovą – ramiai aptarti nepavyks. Viena pusė šauks, kad serbai, tie „Balkanų rusai“, vykdė genocidą ir kūrė panslavistinę „Didžiąją Serbiją“. Antroji pusė replikuos, kad tai albanai ir jų Kosovo išlaisvinimo armija svajojo apie fašistinę „Didžiąją Albaniją“, todėl suvarė Kosovo serbus į porą anklavų ir degino jų šimtametes cerkves. Vieni sakys, kad Kosovas – tai serbų tautos lopšys, jų tautinis pasididžiavimas – tarsi Vilnius Lietuvai. Kiti atkirs, kad Kosovas Serbijai jau seniai teisėtai nepriklausė, kad albanai ten senesni gyventojai, o pagaliau serbai patys kalti, kad taip ilgai engė albanus – tegul dabar raško savo „politikos“ vaisius. Galų gale būtinai bus prisiminta, kad ir be kosovarų yra teritorinių etnosų, tautinių judėjimų, norinčių pabėgti iš valstybių, kurioms formaliai priklauso. O jeigu dar ir panžemaitiškai nusiteikę veikėjai, paskatinti Ch. L. Pichelio „istorinio“ veikalo „Žemaitija“, atsibustų? Kas būtų? Be to – jeigu Kosovas, tai kodėl ne Čečėnija? Kodėl ne Tibetas? Kurdistanas? Ir taip toliau... O kai pabendrauji, tegul ir internete, su pačiais kosovarais ar serbais? Kuo tikėti? Ką užjausti? Į kieno pusę stoti? Kas turėtų lemti poziciją – tarptautinė teisė, istorija, geopolitiniai interesai?

Šiame rašinyje aš nesistengsiu pateikti parengtų atsakymų. Jų paprasčiausiai nėra. Mano tikslas – pažvelgti į įvairius niuansus. Narplioti Kosovo klausimo neįmanoma neaptarus tautų apsisprendimo teisės doktrinos ir su ja susijusių tarptautinės teisės principų. Iki šiol lietuviškose diskusijose apie Kosovą jie arba labai primityvinami, arba iš viso ignoruojami (neretai motyvuojant, kad reikia tiesiog palaikyti mūsų geopolitinius sąjungininkus). Todėl ir pradėsiu nuo nedidelės šio klausimo apybraižos. [INFO1]

INFO1:

Rašant apie tautų apsisprendimo teisę lietuvių kalba kyla sunkumų dėl terminijos. Mat mes neskiriame angliškų žodžių „nation“ ir „peoples“, abu juos verčiame „tauta“. Tačiau prasmės turėtų būti šiek tiek skirtingos. Tautų apsisprendimo teisės kontekste (angl. right to self-determination of peoples) paprastai (nors ne visada) žodis „nation“ reiškia tautą-valstybę. „Peoples“ – tiesiog tam tikrais ilgalaikiais teritoriniais, etniniais, socialiniais ir kultūriniais ryšiais susietą žmonių grupę.

Tautų apsisprendimo teisė: quod licet Iovi?

Tautų apsisprendimo teisės aušra – JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. ir Didžioji Prancūzijos Revoliucija 1789 m., metusi iššūkį Liudviko XIV ir kitų absoliutų maksimai „Valstybė – tai aš“ (pranc. L‘etat c‘est mo). Būtent JAV nepriklausomybės deklaracijoje ir nuskambėjo: mes, Jungtinių Amerikos Valstijų tauta, nusprendžiame atsiskirti nuo Anglijos karūnos. Mes, tauta, turime teisę keisti valdžią, jeigu ji nevykdo savo pareigų ar piktnaudžiauja galia. Per XIX amžių imperijų Europoje galutinai išsikristalizavo nacionalinės (tautinės) valstybės idėja, nuvilnijo „tautų pavasaris“, apie jį rašė net Maironis: „Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, / Pavasaris eina Karpatų kalnais, / O Lietuvai mūsų nei žodžio, nei rašto / Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.“

Tolesnei, jau XX a. tautų apsisprendimo teisės plėtrai ir vėl daug nuveikė amerikietis – JAV prezidentas Woodrow Wilsonas. 1918 m., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, jis pristatė vadinamuosius 14 punktų – planą, kaip turėtų atrodyti naujoji pokarinė Europa. Jis rašė: „...tautiniai siekiai turi būti gerbiami; tautos dabar gali valdyti bei būti valdomos tik jų pačių sutikimu [...] Tai – imperatyvus principas, jį valstybės veikėjai nuo šiol ignoruos savo pačių rizika. [...] Visi konkretūs tautiniai siekiai bus sutinkami su didžiausiu pritarimu, koks įmanomas, nesugrįžtant prie senų ar neįvedant naujų nesantaikos bei antagonizmo elementų, nes jie, tikėtina, laikui bėgant, sugriautų taiką Europoje, o galiausiai – ir visame pasaulyje.“ Rusijos bolševikų vadas Leninas, Rusijos imperiją taikliai pavadinęs „tautų kalėjimu“, taip pat akcentavo tautų apsisprendimo principą – tačiau pirmiausia kaip priemonę plėsti revoliucijos ugnį, t. y. – tautos apsisprendimą nusimesti „buržujų jungą“ ir kurti komunistines diktatūras. Vėliau šią koncepciją labai taikliai pakomentavo profesorius Vytautas Landsbergis, jis palygino: jeigu Rusijos imperija buvo tautų kalėjimas, tai SSRS – tautų skerdykla.

Tačiau idealistiniai W. Wilsono samprotavimai netruko atsimušti į tvirtą europinės realpolitik skydą. Pokarinis pasaulis buvo ciniškai pertvarkytas tik pagal kai kurių tautų tautinius siekius, tiksliau – pagal nugalėtojų padiktuotą „Versalio sistemą“. Štai lenkams, lietuviams, suomiams, pietų slavams, čekams ir slovakams buvo leista realizuoti savo teisę į apsisprendimą. O iš austrų „tautą“ sukūrė per prievartą. Buvusiai Osmanų imperijai priklausiusias teritorijas Artimuosiuose Rytuose „perbraižė“ taip, kad Palestinoje dar dabar klajoja legenda apie „Churchillio žagsulį“, kai šiam projektuojant teritorijų padalinimą slystelėjo pieštukas.

Teisiniu požiūriu tuometinę kontroversišką tautų apsisprendimo teisės būklę bene aiškiausiai atskleidė vadinamoji Alandų salų byla. Šios nedidelės salos, gyvenamos švedų, po Pirmojo pasaulinio atiteko naujai Suomijos valstybei. Salų gyventojų nesužavėjo perspektyva mūvėti „Nokia“ kaliošų, todėl užsimanė sąjungos su Švedija. Suomiai griežtai reagavo į šias ambicijas ir ginčas galiausiai nukeliavo iki Jungtinių Tautų Organizacijos pirmtako – Tautų Lygos (Sąjungos). Sudarius dvi komisijas, ištyrus padėtį ir tuometinės tarptautinės teisės šaltinius, buvo padaryta išvada: „Pozityvi (t. y. – tuo metu galiojanti – J.Ž.) tarptautinė teisė nepripažįsta tautinių grupių teisės paprastu valios pareiškimu atsiskirti nuo valstybės, kurios dalį jos sudaro. Kalbant apskritai, suteikimas arba atsisakymas suteikti daliai šalies gyventojų teisės nulemti jos politinį likimą plebiscitu ar kokiu kitu metodu yra išimtinai valstybės suvereniteto požymis.“ Taigi – padarė iš vokiečio čekoslovaką, iš albano – jugoslavą ar iš kurdo – iranietį, ir būkit malonūs, kol nesulauksite „motininės valstybės“ palaiminimo – jokių apsisprendimų. Nes kitoje išvadoje nurodyta: „Pripažinti kalbinėms ar religinėms mažumoms [...] teisę atsiskirti [...] vien dėl to, kad jos to nori [...], reikštų sugriauti valstybėje tvarką bei stabilumą ir duoti kelią anarchijai tarptautiniame gyvenime; tai [...] nesuderinama su pačia valstybe kaip teritoriniu ir politiniu vienetu.“ Kita vertus, toje pačioje byloje buvo akcentuota, kad Suomija privalo suteikti garantijas Alandų salų gyventojams kaip tautinei mažumai – gerbti jų kalbą, kultūrą, papročius, sudaryti politinio atstovavimo sąlygas (tikriausiai žinote, kad Suomijoje iki šiol antroji valstybinė kalba – švedų).

Antrasis pasaulinis karas krauju paplovė Versalio sistemą ir jos sukurtą europinę architektūrą. Beje, ir Hitleris, ir Stalinas mėgo remtis tautų apsisprendimo principu. Pirmasis – vienydamas „žydų pramonininkų“ parklupdytą ir sudarkytą Vokietiją, antrasis – tankais suburdamas delegacijas, parvežančias Stalino saulę toms „apsisprendusioms“ tautoms, kurioms „į laisvę [...] Leninas nušvietė kelią“.

Vis dėlto tautų apsisprendimo teisės principinės nuostatos bent formaliai užmirštos nebuvo. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Chartijoje I skyriaus 1 straipsnio 2 paragrafe įrašoma, kad vienas iš organizacijos tikslų – „plėtoti draugiškus tautų santykius, grindžiamus tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principu, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių visuotinei taikai stiprinti“. 1960 m. JTO Generalinė Asamblėja patvirtino deklaraciją „Dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms“ – pabrėžiama šių tautų apsisprendimo teisė. 1966 m. priimtuose Tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose yra vienodas straipsnis, jis nurodo, kad visos tautos turi teisę į apsisprendimą, o valstybės privalo skatinti šios teisės realizavimą ir gerbti šią teisę. 1970 m. JTO Generalinė Asamblėja patvirtina „Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus valstybių santykius ir jų bendradarbiavimą pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Chartiją“. Tarp šių principų – ir tautų apsisprendimo principas, taip pat pabrėžiama, kad visos tautos turi teisę laisvai apsispręsti, be išorinio poveikio, dėl savo politinio statuso ir siekti savo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi, o kiekviena valstybė turi gerbti tautų apsisprendimo teisę ir susilaikyti nuo bet kokios prievartos, kuri atimtų šią teisę.

Remiantis šiuo dokumentu, tautos apsisprendimas gali pasireikšti siekiu sukurti savo valstybę (vadinamoji išorinio apsisprendimo teisė) arba gyventi drauge su kitomis tautomis valstybėje ar siekti autonomijos (vadinamoji vidinio apsisprendimo teisė). 1977 m. priėmus Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos Pirmą papildomą protokolą dėl ginkluoto konflikto aukų apsaugos, netiesiogiai buvo patvirtinta kolonizatorių, svetimšalių ar rasistinių režimų engiamų tautų, siekiančių įgyvendinti apsisprendimą, teisė naudoti ginkluotą jėgą pripažinus tokias tautas teisėta ginkluoto konflikto šalimi. Aukščiausioji tarptautinio teisingumo institucija – JTO Tarptautinis Teisingumo Teismas – Namibijos ir Vakarų Sacharos bylose taip pat nurodė, kad tautų laisvo apsisprendimo principas yra viena iš fundamentalių tarptautinės teisės normų (jus cogens) ir jos laikytis privalo visos valstybės.

Tokia tad buvo teorija – idealistinė it W. Wilsono svajonės apie taikią Europą. Praktikoje šios teorijos įgyvendinimas „apaugo“ gausybe saugiklių ir patikslinimų. Kokių tautų apsisprendimu labiausiai susirūpino tarptautinė bendruomenė? Ogi tų, kurios jau kelintą amžių kentė kolonizatorių priespaudą ir niekada neturėjo savo valstybės. Būtent ten ir nukrypo pokarinis tautų apsisprendimo principo smaigalys – pajudėjo juodasis žemynas (ir tuoj pat paskendo kruvinuose konfliktuose). Kitos tautos, įskaitant ir tuo metu okupuotas Baltijos tautas, apie savo apsisprendimą galėjo tik pasvajoti. Kodėl? Todėl, kad tautų apsisprendimo principo stabdis ir atsvara buvo valstybių teritorinio vientisumo principas, įtvirtintas toje pačioje JTO Chartijoje, Principų deklaracijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Tai reiškia, kad tautų apsisprendimo principas nieku būdu neturi būti suprantamas ir pasitelkiamas kaip įrankis kėsintis į valstybių teritorinį vientisumą, jei pastarosios laikosi tautų apsisprendimo ir lygybės principo, atstovauja visiems savo gyventojams nepriklausomai nuo jų rasės, spalvos ar pažiūrų. Tad, būkite malonūs, pirmiausia tenkinkitės vidinio apsisprendimo teise.

Remiantis šiais principais, vienai tautai atsiskirti nuo jau susiformavusios valstybės buvo nelengva. Ir tarptautinė praktika iki šiol žino vos keletą sėkmingų atsiskyrimo pavyzdžių. Visi – gana prieštaringi. Bangladešas – jo „atsiskyrimą“ nuo Pakistano labai efektyviai pagreitino esminė karinė Indijos parama. Singapūras – vos realizavęs savo teisę į apsisprendimą kaip buvusi kolonija, įstojo į Malaizijos federaciją, o po dvejų metų pasitraukė ir iš jos. Vienas paskutinių pavyzdžių – Rytų Timoras, tarpininkaujamas JTO galutinai išsilaisvinęs iš Indonezijos brutalios okupacijos 2002 metais. Galima sakyti – joms pasisekė, nes, pvz., tokia teisė buvo paneigta Biafrai (siekė atsiskirti nuo Nigerijos), Katangai (siekė atsiskirti nuo Demokratinės Kongo Respublikos) – remiantis teritorinio vientisumo argumentu.

1998 m. Kanados aukščiausiasis teismas sprendė klausimą dėl prancūzakalbio Kvebeko provincijos noro atsiskirti nuo Kanados ir priėjo prie kelių svarbių išvadų. Pirma, tarptautinė teisė neabejotinai garantuoja kiekvienai tautai vidinio apsisprendimo teisę. Antra, iki šiol neaišku, ar tarptautinė teisė leidžia vienašališką tautos atsiskyrimą nuo valstybės (vad. secesiją), jei pastaroji nesutinka, netgi jei tautai nesuteikiamos tinkamos vidinio apsisprendimo galimybės. Nelabai toli nukeliauta nuo Alandų salų, ar ne? Kita vertus... O kas būtų, jeigu iš tiesų kiekviena tauta užsinorėtų gyventi savo valstybėje? Ir, beje, o kas gi tai – tauta, turinti apsisprendimo teisę? Kaip ją apibrėžti?

Deja, aiškaus ir visus tenkinančio apibrėžimo tarptautinėje teisėje nerasime. Įvairūs autoriai išskiria keletą svarbių bruožų. Pirmiausia, be abejo, tautą apibūdina bendra religija, rasė, etniškumas, kultūra, istorija, kalba, gyvenamoji teritorija, net „bendra lemtis“ ar „tautos dvasia“. Antra, jos narių vidinis supratimas, kad jie priklauso vienai tautai. Tad tauta šiame kontekste – gana lanksti ir netgi šiek tiek dirbtinė sąvoka, ypač jeigu prabylama apie jos sinonimus – „teritorinį sociumą“ ar „politinę tautą“. Pasaulyje netrūksta kažkada „sukonstruotų“ tautų: pvz., mano jau minėti austrai ir dar neminėti moldavai. Negana to, tautą būtina atskirti nuo „tautinės mažumos“, t. y. – tautos dalies, gyvenančios kitos valstybės teritorijoje. Tautinės mažumos išorinio apsisprendimo teisės neturi – to neginčija niekas. Tačiau kur aiški raudona linija, leidžianti teigti, kad, pvz., Vilnijos lenkai – tik tautinė mažuma, o ne Vidurio Lietuvos lenkų tauta? Nejaugi tai – pasižiūrėjimas, ar toji tauta turi „savo“ tautinę valstybę? O kas yra tautinė valstybė XXI a. pradžioje? Bet grįžkime pagaliau prie Kosovo.

Apsisprendimo teisėtumo paieškos

Vertindami Kosovo albanų (save vadinančių kosovarais) teisę vienašališkai pasitraukti iš Serbijos ir įkurti savo valstybę turime atsakyti į aptartus tarptautinės teisės keliamus klausimus. Pirma, ar kosovarai laikytini tauta, o ne Serbijoje gyvenančia albanų tautine mažuma, antra, ar jiems sudarytos vidinio apsisprendimo sąlygos. Tik į pirmą klausimą atsakius teigiamai, o į antrą – neigiamai, mes galime kalbėti apie teisėtą stricto sensu tarptautinės teisės požiūriu Kosovo valstybės sukūrimą. Kodėl nekalbu apie tai, kad Kosovas – Serbijos kultūros ir religijos lopšys, arba, priešingai, kosovarai yra antikinių ilyrų genčių palikuonys? Todėl, kad šie klausimai gali būti vertinami tik kaip pagalbiniai įrankiai vertinant dabartinę padėtį (ji svarbiausia).

Atsakyti į pirmąjį klausimą nėra lengva. Paprastai, jeigu tauta turi savo valstybę, yra laikoma, kad ji savo apsisprendimo teisę įgyvendino, o kiti tos tautos atstovai, išsibarstę po gretimas valstybes, vadinami tautinėmis mažumomis. Kosovarai niekada neginčijo, kad jie yra albanai, o albanų valstybę mes lyg ir turime – Albaniją. Būtent šios pozicijos laikosi Rusija, Kinija ir kitos Kosovo nepriklausomybės priešininkės. Tačiau, jau minėjau, tautos samprata tarptautinėje teisėje nėra tokia jau tiesioginė (vėl prisiminkime „sukonstruotas“ tautas). Žvelgiant į sudėtingą Kosovo istoriją, matyti, kad Kosovo albanai seniai save suvokė kaip etnosą, pirmiausia aiškiai besiskiriančių nuo kitų buvusios Jugoslavijos etnosų – daugiausia slavų. Tačiau, pvz., pirmasis Kosovo albanų bandymas įgyvendinti apsisprendimo teisę fiksuotas 1912 m., kai Kosovas nusiuntė savo atstovus į Albanijos Nacionalinę Asamblėją, o ten šie balsavo už Albanijos ir Kosovo – kaip naujos valstybės – nepriklausomybę. Italijos okupantų sumanytas „Didžiosios Albanijos“ projektas Kosovą taip pat traktavo kaip Albanijos dalį. Tačiau būtent Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos periodu (1945–1990 m.) jugoslavai padarė taip, kad Kosovas Jugoslavijos kontekste būtų aiški teritorija su „skirtinga kultūra“. Apie tai byloja ir turėta ir vis stiprėjusi krašto autonomija nuo 1960 m. iki 1990-ųjų. Beje, tuo metu kosovarai aktyviai siekė respublikos statuso Jugoslavijos sudėtyje, nes pagal Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos konstituciją formaliai kraštas priklausė Serbijos Socialistinei Respublikai (analogišką statusą turėjo ir Vojvodinos sritis). 1990 m. padėčiai pablogėjus dėl diskriminacinės ir nacionalistinės Slobodano Miloševičiaus politikos, Kosovas pirmą kartą paskelbė nepriklausomybę, bet jos niekas nepripažino, išskyrus... Albaniją. Painu? Kaip matote, neaiškią tautos sąvokos „antklodę“ galime tampyti į abi puses beveik iki begalybės. Tačiau galima daryti bent vieną prielaidą: buvusios Jugoslavijos valstybės kontekste kosovarai buvo gana aiškus teritorinis ir kultūrinis etnosas, pasižymintis skirtinga istorija, kultūra, religija ir kt. Ir jo apsisprendimo teisės realizavimo siekiai, ypač Jugoslavijos laikotarpiu, vis dėlto buvo gerokai ryškesni nei paprastos tautinės mažumos.

Antrasis klausimas, atrodytų, yra jau ne vieną kartą atsakytas. Kosovarų istorija – tai nesibaigiančios serbų priespaudos istorija. Nuo pat Kosovo mūšio 1389 m., kai Balkanus nukariavo Osmanų imperija, Kosovo albanai jugoslavų buvo vertinami kaip atėjūnai, svetimi, turkų parankiniai, be to – musulmonai. Albanai tapdavo ir nacionalistinių sąmokslo teorijų, ir Vakarų valstybių racionalistinių sumetimų įkaitais. Jugoslavijos Karalystė, sukurta tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų, norėjo Kosovo albanus išstumti į Turkiją. Po Antrojo pasaulinio karo kosovarai autonomiją gavo tik 1960 m., ir tai – Serbijos, o ne Jugoslavijos sudėtyje. 1990 m. jie tapo Slobodano Miloševičiaus nacionalistinės retorikos ir politikos pagrindiniu objektu, ji 1998 m. išsiliejo į atvirą ginkluotą susidūrimą tarp Kosovo išlaisvinimo armijos ir Serbijos ginkluotųjų pajėgų. Tačiau laikyti kosovarus tik bejėgėmis aukomis taip pat nėra teisinga. Vos gavę progą, jie visada atsimokėdavo serbams ne ką menkesniu mastu. Ciniškai kalbant, Kosovo albanų ir serbų santykiai – įprastinės Balkanų tautų katilo tarpusavio pjautynės. Vis dėlto įvykiai, prasidėję nuo 1990 m. krašto autonomijos panaikinimo, tikrai kelia klausimų, ar iš kosovarų nebuvo atimta vidinio apsisprendimo teisė. Mat po 1990 m. buvo panaikintos Kosovo politinės institucijos, išformuota asamblėja (regioninis parlamentas) ir krašto vyriausybė. Didžiajai daliai Kosovo pramonės esant valstybės nuosavybe, darbuotojai albanai buvo įvairiai diskriminuojami, siekiant priversti palikti darbo vietas. Jugoslavijos pajėgos ir policija pakeitė iki tol daugiausia iš albanų sudarytas policijos pajėgas, išsklaidyta albanus protegavusi Kosovo komunistų partija. Kentė ne tik politinė, bet ir kultūrinė Kosovo autonomija. Nutrauktas vienintelio albanų kalba leidžiamo laikraščio leidimas, uždraustos televizijos ir radijo transliacijos albanų kalba. Iš albanų kalbos buvo atimtas oficialios kalbos statusas provincijoje, o iš Prištinos universiteto, laikyto albanų nacionalizmo židiniu, atleista daug dėstytojų, pašalinta studentų. Mokykloms albanų kalba buvo sudarytos daug prastenės veiklos sąlygos, o albanų mokiniai atskirti nuo serbų. Radikalėjant kosovarų pasipriešinimui (iš pradžių Ibrahimo Rugovos iniciatyva buvo pasirinkta „gandiška“ taikaus priešinimosi taktika) ir jam peraugus į atvirą ginkluotą kovą, serbų ginkluotosios pajėgos pradėjo etninį valymą. Šis buvo nutrauktas tik 1999 m., kai įsikišo NATO ir Kosovą pavertė Jungtinių Tautų protektoratu. Ar šių faktų užtenka, kad galėtume teigti, jog Kosovo gyventojų teisė į apsisprendimą buvo suvaržyta taip, kad jie įgijo teisę vienašališkai atsiskirti nuo juos engusios Serbijos pažeisdami pastarosios teritorinį vientisumą? Vėlgi – iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip. Tačiau tai vyko 1990–1999 metais, jau prabėgo 10 metų. Ar pasikeitusi padėtis nebyloja, kad tarptautinėmis pastangomis kosovarų vidinė apsisprendimo teisė buvo sutvarkyta? Šiuo periodu albanų Kosove tikrai niekas nepersekiojo, na, o serbus jie etniškai „pavalė“ – suvarė į anklavus. Galime prisiminti ir naujausius Tribunolo buvusiai Jugoslavijai buvusios vyriausiosios kaltintojos Carlos del Ponte pareiškimus dėl dabartinių Kosovo vadovų praeities darbelių... Serbija derybose dėl tolesnio Kosovo statuso kosovarams žadėjo faktinę nepriklausomybę, tik be pavadinimo. Kosovarai jos nepriėmė, ir net komentatoriai, nesimpatizuojantys serbams, pripažįsta – tikrų derybų dėl tolesnio Kosovo statuso taip ir nebuvo. Negana to, JTO Saugumo Taryba rezoliucijoje Nr. 1244 buvo patvirtinusi, kad Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas, o Saugumo Tarybos sprendimai, priimti pagal JTO Chartijos VII straipsnį, JTO nariams yra privalomi. Taigi, vertinant griežtai teisiškai, Kosovo nepriklausomybė ir parama jai kelia daug teisėtumo klausimų ir neduoda beveik nė vieno aiškaus atsakymo. Gal jį sugebės pateikti Tarptautinis Teisingumo Teismas, į kurį kreipimąsi dėl konsultacinės išvados rengiasi pateikti Serbija ir šį kreipimąsi, paskutinėmis žiniomis, sutiko paremti ne viena valstybė.

Kas bijo Kosovo(-os)?

Iš tiesų, perskaičius, ką parašiau, kyla eretiška mintis – tai ar Kosovas – tikrai tautų apsisprendimo teisės realizavimo pavyzdys? Ir jeigu taip – kodėl visos pripažintojos – JAV, ES ar Šveicarija – taip akcentuoja „išskirtinę padėtį“ ir nieku būdu nenori šio sprendimo pripažinti kaip precedento? Engiama tauta, ilgai kovojusi, sukūrė savo valstybę. Kas čia bloga? Kaip tik – gerai! Na, taip, Serbija neteko dalies teritorijos, būtų elgusis protingiau pastaruosius dvidešimtį metų – nebūtų praradusi. Viskas logiška, viskas gražu. Bet štai – precedento nenorima. Kodėl nenorima – aišku: bijoma separatistinių nuotaikų sustiprėjimo Baskijoje, Katalonijoje, Šekelių krašte, o kur dar amžina kurdų problema su dar 1920 m. pažadėtu Kurdistanu? Pasinaudos (jau naudojasi) ir Rusija, kad paspaustų savo „artimąjį užsienį“, ypač – Gruziją. Geriau pasidairius, tautų ar teritorinių etnosų, tikrai ar kiek tariamai engiamų ir siekiančių nepriklausomybės – netrūksta. Tad neišsisukinėkime: dvejopi standartai egzistuoja. Tik Kosovo aplinkybėms viskas taikoma lanksčiai, o kitoms – griežtinama. Neabejotina – separatistai ir jų rėmėjai visame pasaulyje norės remtis Kosovo precedentu. Ir tokios galimybės iš jų neatimsi. Kad ir ką sakytų iš aukštų tribūnų valstybių atstovai, Kosovo sececija – jau tarptautinės realybės faktas. Kita vertus, čia galima atsiminti ir išmintingą docento dr. Dainiaus Žalimo pastebėjimą – kol negalime suteikti nepriklausomybės visoms engiamoms tautoms, suteikime bent toms, kurioms galime. Padarykime gerą pradžią. Bet... Kur sustoti tokią pradžią padarius? Ir ar ji reiškia, kad, pvz., po 10 metų Kosovo Mitrovicos serbai, tarkim, visai užguiti kosovarų, turės teisę atsiskirti? Padėtis tikrai sudėtinga: tautinė valstybė, apie kurią dar pasvajoja ne tik skustagalviai, bet ir Romualdas Ozolas, nyksta. XXI a. vis labiau ima ryškėti „nuvalstybėjimo“ procesas, regionalizacija, ypač Europoje ar apskritai Vakarų civilizacijoje. Valstybių silpnėjimas tampa tarsi natūraliu reiškiniu ir gal nėra naivu į Kosovo atvejį baugiai žvelgti kaip į povestfalinės eros Pandoros bombą, įkastą į nacionalinių valstybių pamatus? Tačiau vyksta ir jungimosi procesų. Juk neprabėgs nė dešimt metų, ir Kosovas, ir Serbija greičiausiai pateks į Europos Sąjungą. Gal tai išspręs visas problemas? Bet ar galima tikėti, jog „konstrukcinis“ Europos Sąjungos piliečio mentalitetas pakeis nacionalinį? Dar vienas klausimas – kiek tikroviška Kosovo nepriklausomybė? Net ir Nepriklausomybės deklaracijoje mirga marga pritarimas tolesniam tarptautinių institucijų dalyvavimui ir nuorodos į JT derybininko Martti Ahtisaari planą. Tas pats atsispindi ir tik ką priimtoje Kosovo konstitucijoje – beje, labai gražioje, itin demokratiškoje (pvz., serbų kalba – viena iš dviejų oficialių, plačios bendruomenių teisės ir kt.). Ahtisaari plane numatyta rūpestinga Kosovo globa. Labai rūpestinga – tarptautinis civilinis atstovas turi teisę šalinti nuo valdžios Kosovo pareigūnus, jeigu jie pažeis šį planą. Tad nepriklausomas Kosovas prisipažįsta, kad jis priklausomas ir nėra pajėgus tvarkytis be tarptautinės paramos ir vadovavimo. Kitaip tariant: Kosovas – tai buvusios Jugoslavijos „suvaldymo“ eksperimentas Nr.2. Pirmasis – Bosnija ir Hercegovina. Ar jis išsprendė, ar tik „užkonservavo“ konfliktą – vieningos nuomonės nerasite, bet abejonių – labai daug. [INFO2]

INFO2: Tarptautinio civilinio atstovo (TCA) galios pagal Ahtisaari planą

TCA neturės tiesioginių galių Kosovui administruoti, tačiau turės stiprias „taisomąsias“ plano įgyvendinimo galias, įskaitant galimybę anuliuoti sprendimus ir įstatymus, priimtus Kosovo valdžios, pritarti arba pašalinti pareigūnus, kurių veiksmai neatitiks plano. Tarptautinio civilinio atstovo mandatas galios tol, kol Tarptautinė valdymo grupė nuspręs, kad Kosovas įgyvendino plano reikalavimus.

Kaip sakiau, nedarysiu griežtų, vienpusiškų išvadų. Tikiu, kad skaitytojai yra žmonės, kuriems nebūtina pasakyti, kad čia – juoda, o čia – balta. Tačiau... Norėtųsi tikėti, kad tarptautinės bendruomenės pastangomis Kosovas ir Balkanai pagaliau pasieks taikų sugyvenimą. Nors tikėjimas, žinoma, mažai ką turi bendra su teise.

Straipsniui panaudota medžiagos iš Hannumo Hursto, Antonio Cassese, Malcolmo N. Shaw ir Kelly J. Michael publikacijų ir mokslo darbų.

• Mini Sitemap:

• Post to Journal
• Downloads

• LJ Gift Shop
• Safety Tips

• Support & FAQs
• Be a Support Volunteer

• Feedback & Contact Us
• Report Abuse

• Site News
• More... (Full Sitemap)