Entry tags:

kgbvaikai, rašinėjimai

KGB vaikai (17)
Na, kaip ir sulaukėte (kas laukėte). Manau, kad dabar tikrai turėtume pajudėti į priekį. Tiesa, dar ne šiame gabaliuke :)

Ankstesnės dalys

6(1).

- Sėsk, - Aurimas pats prisitraukė kėdę. Aš kol kas stovėjau, nes nakties siurprizai tęsėsi.

Nebežinojau, ką manyti – vos įžengus į aptriušusią nuovadą, galvojau, kad būsiu įkišta į kokią nors baisią skylę, vadinamą kamera. Bet Aurimą sustabdė budėtojas, ir toliau eskortavo tik vyrukas, kuris protokolavo. Taip ir nesužinojau jo vardo, bet netrukus buvo šūktelta „palauk!“




Priėjęs Aurimas jį pasivedė į šoną ir kažką pusbalsiu nurodė. Protokoluotojas gūžtelėjo pečiais, apsisuko ir nuėjo sau. Mes kaip tik stovėjome šalia laiptų – kaip man rodės, areštinė turėjo būti apačioje, bet Aurimas griežtai paliepė: „Lipk aukštyn“. Tuo metu paklusau dar negalvodama, kad čia vėl kažkas ne taip, bet kai priėjome prie paprasčiausio kabineto...

- Nematau gulto, - paniekinamai leptelėjau ir „atsidariau“ šilumos pokyčiams. Nuo vyro tuoj pat tvokstelėjo pirmuoju įspūdžiu – gašlus piktas kiauliaakis. Tačiau štai jo rūstis atlėgo, iš po surauktų antakių blykstelėjo žvilgsnis.

- Gulto tau neprireiks, - atsiliepė, - kol atvyks kauniečiai, tave pasaugosiu.

- Kauniečiai?!

- Kavos gersi?

- Kokie kauniečiai?! – perbėgo šiurpas.

- Tie patys, - jis pažvelgė į prišnerkštą puoduką ir susiraukė, - sėsk nesimaivius, - pakartojo, - aš išplausiu tau puodelį. Tik nedaryk nesąmonių, - ir dramblota eisena nulingavo prie durų. Ne, nebuvau tokia narsi, kad mėginčiau bėgti iš nuovados. Tik ką reiškė „tie patys“? Plikis? Teodoras? Pasistiebusi it gervė apžiūrėjau ant policininko stalo sukrautas krūvas popierių: gal ten ką nors pamatysiu? Ne, tik protokolai, raštai...

Aurimas ilgai neužtruko. Pamatęs, kad vis dar stoviu, nusišiepė:

- Teisingai, dar prisisėdėsi...

- Kokie kauniečiai? – pakartojau, tarsi užstrigęs patefonas.

Policininkas užvertė akis aukštyn, visu kuo rodydamas, kad jam bendrauti su manimi – didžiulė kančia. Neatsakydamas įjungė arbatinuką, iškratė į šiukšlių dėžę keletą nuorūkų iš peleninės, tada vėl prisėdo:

- Mes gi tau viešbutyje sakėm – tyrimą daro Kaunas. Ne mes. Jie ir atvažiuoja tavęs pasiimti, nors pradžioje rašė pavedimą, durneliai...

- Jie mane išsiveš?!

- Tai ne, paliks man. Žinai ką, tu geriau išgerk kavos, parūkyk, jei rūkai, ir patylėk.

- Iš Kauno atvažiuoja policininkai?

- Tai ne, blia, cirkas atvažiuoja! – pratrūko Aurimas. – Ko tu čia visko klausinėji? Sėsk ir džiaukis, kad neįkišom kameron. Tavo laimė, kad turi kažkokių didelių užtarėjų!

- Kokių užtarėjų?!

- Chi chi... – staiga sukikeno, vėl neatsakydamas. Man juoktis visai nesinorėjo. Kaune šauta į dėdę-tėvą Vladą, Kaune ta manęs nekenčianti kalė, Kaune... Ne, dabar nuo Kauno man norėjosi laikytis kuo atokiau.

- Aurimai, paklausykit... Jūs net neįsivaizduojate, kaip man svarbu viską tiksliai žinoti!

Jis dėbtelėjo.

- Prie tavęs lindo, ar ne? – paklausė nei šio, nei to.

- Kas? – apstulbau.

- Tas diedas.

- Koks dar diedas?.. Konsjeržė?

- Kas? – dabar perklausė jau jis.

- Nesupratau jūsų klausimo, - pamėginau grįžti į pradžią.

- Žinai, mano puskę vienas toks išprievartavo. Na, tipo – kaimynas, solidus, turtingas, visas draugiškas, vsio takoe... O ta – dura, manė, kad gali tuštinti jo, tipo įsimylėjusio į padjiezdo gražuolę, piniginę ir neduoti... – ėmiau suprasti, ką jis norėjo pasakyti, bet kol kas nesikišau. Sako, kad žmonių, kai jie staiga ima pasakoti tau beveik paslaptis, nereikia nutraukinėti – nepagarbu. Ir labai suerzina.

- Nu nėjo po juo pasikasti, per geras stogas... Bet sužinojau, kur tačkę tvarkosi. O ten – mano korešas dirbo. Įpjovėm stabdžių žarnelę. Pisosi į stulpą, - vyrukas ėmė visai nebesirinkti žodžių, - dabar jau metai, kaip invalido vežimėlyje.

Jis prisidegė cigaretę ir godžiai įtraukė. Tik tada ištiesė pakelį man:

- Juk rūkai?

Dviem pirštais paėmiau cigaretę, bet neskubėjau mėgautis. Kažkas jo pasakojime buvo ne taip, pala, ko jis iš manęs norėjo?

- Jeigu tai buvo bandymas gauti iš manęs prisipažinimą, tau nepavyko, - ištariau. Šalčio gūsis - jo mažos akutės staiga užsidegė pagieža:

- Žinai, kas mane labiausiai užpisa, tokiose, kaip tu?! – užriko, ir nelaukęs atsakymo tęsė. – Ogi tai, kad jūs vaidinate kietas. Vaidinate, vaidinate, vaidinate, vaidinate... Ir prisivaidinate... O tada – traukite, traukite iš to šūdo, į kurį pačios įlipote!

- Jūs klystate, - ištariau kaip begalėdama šalčiau, – aš nieko nešoviau. Ir niekas prie manęs nelindo.

Jis nusiviepė ir nunarino galvą. Dabar jo šiluma atrodė lyg skylėtas audinys – taip jausdavosi, kai žmonės būdavo pavargę ir išsisėmę. Man jo net pagailo – toks nuvarytas sarginis šuo: piktas, nelaimingas, nusivylęs...

- Tai tu rūkysi, ar ne? – pasidomėjo atsitiesdamas, spragtelėdamas žiebtuvėliu. Pasilenkiau prisidegti. Tą pat akimirką jis čiupo mane už riešo, truktelėjo per stalą artyn ir iššnypštė tiesiai į veidą:

- Žinai, o aš tau galėčiau dabar padaryti tą patį! Ką ir tas diedas! Ir lygiai taip pat niekas nesužinotų, ir viskas būtų uždengta! Tik pistiko tu neturėtum, nes mentai nemėto savo ginklų. kur papuola.

- Paleisk, – sucipau, - paleisk!

Bet jis tik dar stipriau spaudė riešą ir tęsė:

- Gerai, dabar tave išsuks. Bet vieną kartą užsirausi – žiauriai užsirausi. Pataikysi ant kokio perverto...

- Paleisk! – laisva ranka sučiupusi peleninę, užsimojau jam trenkti per galvą. Bet pagavo ir kitą ranką:

- Paklausyk, kekšyte, aš gi tau tik gero noriu! Ne babkės pasaulyje svarbiausia, supranti, višta tu? Ne babkės!

- Paleisk! – spiegiau, - skauda!

- O jeigu nepaleisiu, kas tada? Kas tave gelbės? Kas?!

Išpylė prakaitas ir netikėtai suvokiau, kad nuo Aurimo sklinda ne šaltis, ne grėsmė, o šiluma, simpatija, užuojauta. O jis baubė:

- Kas atbėgs? Kas ištrauks? Kas uždengs? Kas?!?

- Paleisk, – ramiai paprašiau, - Aurimai, pa-leisk.

Jis stipriai pastūmė mane atgal. Gerai, kad už nugaros būta kėdės – nuslydusi per stalą įdribau tiesiai į ją...

Aurimas tylėjo, godžiai traukė cigaretę, retkarčiais nervingai daužydamas ją į peleninės kraštą, kol beliko visai trumputė nuorūka. Tylėjau. O ką galėjau daryti? Sakyti – aš ne kekšė! Nekalta auka! Gink mane! Užstok! Jis juk buvo pats paprasčiausias mentas... Geros širdies, pavargęs, viskuo nusivylęs mentas, kuriam turbūt visos gražesnės moterys – kurvos, net ne kekšės. O gal man kaip kokiai Sharon Stone, praskėsti kojas, užsidegti cigaretę ir sakyti: „tai jeigu jau taip, eikš...“ „Greitukas“ nuovadoje ketvirtą ryto... Net pasipurčiau iš pasišlykštėjimo. Pažvelgiau į riešus – paraudę, po kelių valandų bus gražios mėlynės. Bjauriai sudžeržgė telefonas. Jis pakėlė – „Butnorius. Taip.“

- Čia tavęs. Eime, - atsistojo.

Aš irgi atsistojau. Pasiryžau:

- Aš – ne kekšė. Ir niekas prie manęs nelindo. Ir į nieką aš nešoviau. Nes negalėjau šauti, nes nemoku šauti, ir tuo metu buvau visai kitur.

- Papasakosi Kaune, - jis numojo ranka, tarsi vydamas įkyrią širšę, - eik.

- Palau...

- Eik, - taip stumtelėjo link durų, kad net kluptelėjau, ir tik sugriebusi rankeną išlaikiau pusiausvyrą. Pasidingojo - „Ar tik ne taip budeliai varydavo aukas ant ešafoto?“. Ir tada sumojau – Vilius tai nežino, kad mane vėl išveža!

- Man reikia paskambinti! – pašokau.

- Ką?!

Čiupau jį už rankų:

- Aurimai, dėl Dievo meilės! Dar minutę – man reikia paskambinti broliui! Būtinai! Kitaip jis nežinos, kur aš! Suprask! Suprask!..

Jis susiraukė. Šiluma stipriai supulsavo, pajutau – tuoj vėl pratrūks. Tuoj vėl išplūs. Susigūžiau, pasirengdama atremti. Bet vyrukas tik nusipurtė mano rankas ir suburbėjo:

- Užrašyk man jo numerį, ryt paskambinsiu... – ištiesė tušinuką ir lapelį, išplėštą iš nedidelio bloknoto.

Čia pat, lapelį prispaudusi ant kabineto durų, virpančiais pirštais pakeverzojau numerį. Savo braižo nebepažinau. Jis sulankstė lapelį keturlinką ir įsikišo į viršutinę uniforminio švarko kišenę. Iki ryto turbūt pamirš...

- Sek iš paskos, - nurodė. Eilinį kartą - tarytum turėčiau pasirinkimą.

* * *

Kieme, prie įprastinio policijos žiguliuko suporuotais žibintais, laukė dviese. Išvydusi, kad jie uniformuoti, net su palengvėjimu atsidusau. Žvilgtelėjau į veidus – bet nelabai ką galėjau įžiūrėti, mat stovėjo tiesiai po žibintu ir veidai slėpėsi šešėliuose. Šilumos patyrinėti nelabai spėjau, mat Aurimas, sustojęs per porą žingsnių, apsidairė ieškodamas manęs. Suradęs tiesiog stumtelėjo į priekį – tarsi kokį lagaminą. Nespėjau net pasipiktinti. Vienas iš kauniškių švilptelėjo:

- Šita? – nusistebėjo. – O antrankiai kur?

Aurimas nudelbė jį priešišku žvilgsniu iš po surauktų antakių.

- Pisulkas turite? – paklausė.

- Che che, - sukikeno pašnekovas, - tau tipo neskambino?

- Tai ir neklausk, kur antrankiai, - atšovė Aurimas, - vežkitės. Ir jau norėjo nueiti, bet aš jį pagavau už rankovės, priverčiau atsigręžti ir pasakiau, žvelgdama tiesiai:

- Ačiū.

Jis vėl nusipurtė mano ranką, apsigręžė ir nuėjo. Žingsniuodamas dar keletą kartų brūkštelėjo delnu sau per uniformos rankovę, kurią buvau sučiupusi, tarsi norėtų nusivalyti. Keista, bet pajutau, jog akyse ima kauptis apmaudo ašaros. Bet jas tuoj pakeitė pyktis ant savęs – ko aš čia dabar išgyvenu dėl kažkokio mento išsigalvojimų? Atsisukau į kauniškius, dabar jau galėjau geriau juos matyti – beveik vienodo ūgio, bet tuo panašumas ir baigėsi. Mat vieno iš jų, nežiūrint skusto pakaušio, veidas buvo tarsi vaiko ar merginos – švelnių, taisyklingų bruožų. Su lūpų kampe smilkstančia cigarete jis atrodė ne kaip policininkas, o kaip iš mokyklos parūkyti išsprukęs paauglys. Smulkus sudėjimas dar labiau stiprino šį įspūdį. Bet jo šiluma atrodė tarsi pjūklo dantys – ji sklido griežtais, trumpais pliūpsniais. Ir žvelgė jis į mane neabejingai, nors ir nesiseilėjo kaip koks senas gašlūnas. Antrasis, tas, kuris kalbėjo su Aurimu, buvo gerokai vyresnis, gal jau link keturiasdešimties, neabejotinai didžiavosi tankiais jūrų vėplio ūsais bei ryškėjančiu „autoritetu“. Tokie vyrai man visada atrodydavo labai juokingi ir patys tikriausi policininkai. Net šyptelėjau – bet nuo ūsočiaus, kaip tik tuo momentu įdėmiai apžiūrinčio mane, dvelktelėjo lengvas priešiškumo šaltukas. Dar vienas gražių moterų nekentėjas...

- Vadinas, taip, - tarė jis dar juokingesniu nei išvaizda gana spigiu balsu, - tuoj važiuosim, rūpesčių nepridarysi?

- Nepridarysiu, - atsakiau, eidama pirmyn ir tiesdama ranką susipažinimui:

- Rasa.

Ūsočius žengė atgal ir pažvelgė į mane tarsi būčiau nusileidusi iš Marso. Rankos nepadavė, tik tarė:

- Viršila Juozas Martinkus.

- Jaunesnysis policininkas Mantas Storyla, - paskubėjo prisistatyti ir jaunuolis. Nieko neišmaniau policijos laipsniuose, bet bent jau pagal ženklus man jie pasirodė žemesni nei Aurimo ir kompanijos, ką gi, dar geriau. „Vienas – nulis mano naudai“, - beveik džiugiai pagalvojau. Dabar jau aš ne kokia nors konvojuojama, aš – tiesiog bendrakeleivė.

- Kur man sėsti? – daug nelaukusi toliau neleidau man nurodinėti.

- Žinoma, kad į galą! – net suprunkštė iš pasipiktinimo viršila Juozas. Kiek pastebėjau, Mantą šis nurodymas nuvylė, matyt, jis vairavo ir mielai būtų norėjęs turėti mane šalia. Bet neprasižiojo, tik piktai sumindė nuorūką. Daug nelaukdama lengvu žingsniu nuėjau prie mašinos.

- Viskas, varom, - pasigirdo Juozo nurodymas.

Trinktelėjau durelėmis ir ėmiau patogiau taisytis – bet argi tai įmanoma „šikuliuke“? Ačiū Dievui, bent kelionė atrodė būsianti gana rami...

Nors policininkai pasileido „Radiocentrą“, kuris tuoj turėjo raginti kitus keltis, bet užsnūdau dar neišvažiavus iš Savanorių prospekto. Ir sapnavau kažkokią nepjautą pievą, žydinčią visais žolynais, kvepiančią pačiomis gaivališkiausiomis vasaros akimirkomis - tarsi būtų Jonines. Ir bėgau per tą pievą nuoga, tik bėgau ne džiaugsmingai – mane vijosi didelis, juodas vilkšunis. Jo piktas lojimas aidėjo tai kairėje, tai dešinėje, kartais net girdėjau lekavimą už nugaros, o kitą akimirką rodės, kad jis jau užbėgęs iš priekio ir atkerta man kelią. Ir tada atėjo mintis – o ko aš nuo jo bėgu, jeigu galiu skristi? Stryktelėjau į orą ir suplakiau rankomis – nuplaukiau virš laukų, kilau vis aukščiau, apačioje mačiau sutrikusį, apstulbusį vilkšunį, uostinėjantį pėdsakus ir nieko nerandantį. Staiga jis užvertė galvą į dangų ir sustūgo ne prasčiau už geležinį vilką.

- Ką tu čia dirbi? Išjunk! – negailestingai išplėšė iš sapno piktas riktelėjimas. Ne vilkšunis kaukė, o staugė automobilio sirena. Mantas skubiai taukštelėjo per kažkokį mygtuką ir garsas dingo.

- Atsiprašau, - sumurmėjo.

- Ką tu čia – žaisti susigalvojai? – niurzgė Juozas. – Kam įjungei? Kelias gi tuščias!

- Sakau gi, netyčia, - atžariu tonu atsikirtinėjo jaunylis.

- Nu tai žiūrėk, ką darai! Kitą kartą į stulpą netyčia pataikysi!

Apsidairiusi mėginau suprasti, kiek jau nuvažiavome, bet automagistralė buvo tamsi ir beveik tuščia. Vėlyvo rudens naktis net nesiruošė brėkšti. Nusprendusi, kad greičiausiai dar neprivažiavome Elektrėnų, vėl nugrimzdau į palaimingą snaudulį.

Antrą kartą pabudau jau po ilgos pertraukos, ir ką sapnavau – neatsiminiau. Bet pabudau nuo ryškių pro langą tvieskiančių šviesų. Pasimarkščius supratau, jog stovime degalinėje.

- Senukas nuvarė šokoladuko, - pašaipiai pakomentavo Mantas, pastebėjęs, kad aš atsibudau.

- Jau Kaunas?

- Aha, jau.

- O laiko kiek?

- Pusė septynių.

Jis atsisuko į mane ir ištiesė pusiau nugertą mineralinio buteliuką:

- Gal nori?

Paėmiau ir godžiai prarijau keletą gurkšnių. Vaikinukas visą laiką įžūliai spoksojo, nenuleisdamas akių. Jo šiluma ėmė lygėti ir intensyvėti, būtų buvusi nuodėmė to neišnaudoti...

- O gal žinai, kur mane vežate? – paklausiau atiduodama gėrimą.

- Nurodyta pristatyti į klinikas.

- Pas ką?

- A nežinau, - sakė, kad tave pasitiks.

„Oi, kaip aš norėčiau žinoti, kas“, - užsimerkiau. - „Bet jeigu klinikos – tai matyt visgi pasirūpino dėdė-tėvas, o greičiausiai - Teodoras. Turbūt valio...“

- Gerai... – atsikvėpiau atsilošdama.

- Koks tavo telefonas? – staiga paklausė vyrukas. Cha, atrodo, ne aš viena čia norėjau čiupti jautį už ragų!

- Nokia, - apsimečiau nesupratusi klausimo.

- Obana! Turi mobiliaką! – jo akys išsiplėtė. Tpfu, vyrai. Tik ką norėjo mano, mano telefono numerio, bet užteko išgirsti apie „mobiliaką“ ir visas susižavėjimas išdulkėjo...

- Tai tu labiau norėtum pakviesti mane į pasimatymą, ar apžiūrėti mano mobiliaką? – šyptelėjau nors ir nuvargusia šypsena, bet bent jau stengiausi, kad ji būtų truputį vylinga. Vaikinukas beveik nesutriko:

- Vienas kitam netrukdo!

- Žinai ką... Gal kada kitą kartą.... Man dabar ne iki pasimatymų...

Manto akys blykstelėjo, šilumą tarsi nupūtė ir pro perkreiptų lūpų kampą jis iškošė:

- Kurva... – ir vėl šitas žodis ar jo įvairios variacijos.

- Snarglys, - nelikau skolinga, - suknistas mentas! – dar pridėjau.

- Aš tave! – jis lenkėsi link manęs, bet tuo metu terkštelėjo automobilio durelių rankena – grįžo „senukas“. Jis arba nepastebėjo mūsų malonaus apsižodžiavimo, arba nesiteikė atkreipti viršiliško dėmesio. Vėl nurodęs „varom“ užsiėmė snikerio išsipakavimu.

Mantas į pavarų svirties perjungimą ir akceleratoriaus spaudimą turbūt sudėjo visą man skirtą pyktį. Jo šiluma vėl šokinėjo nervingais šuorais, kaip ir riaumojantis žiguliukas. Mintyse turbūt buvau dar papildomai išplūsta, bet, savo laimei, minčių aš negirdėjau. Juozas neiškentė:

- Vairuok kaip žmogus, – užriko ant porininko, - čia tau ne ralis!