šokiai
zalias_bebras sunervino. Ne, ne sunervino, o tiesiog pajudino vieną pomėgį, kuris vis dar laukia savo valandos. Viskas prasidėjo nuo to, kad, būdamas jaunas ir jaunas, visiškai nemokėjau šokti. Be to - gėdijausi, man rodės, kad visi, bjaurybės, žiūri į mane ir aptarinėja, kaip aš nemoku šokti ir klaikiai atrodau (panašiai kaip ir pirmus kartus atrodė, jog pardavėjos, kai perku sargiukus, būtinai pašaipiai nužvelgs ir pasakys: "aha, žinom, ką tuoj veiksi") Na, ir šiaip buvau (esu) nekoordinuotas, kerėpla. Todėl eiti pas Petreikį mokytis šokti man buvo didžiulis žingsnis per savo kompleksus. Nors atlankėme (taip, su snegole) tik tris ciklus (iki "Mažosios bronzos"), vis tiek buvo be galo smagu. Ir vos tik paauga kuris vaikas, vis svajojame bent penktadieniais vakarais pasišokti (mat tada gali (ar bent jau galėjo) ateiti kiekvienas norintis). Na, o iš tų šviesių brangių laikų... Labiausiai man patinka standartas (lotynams nemoku to marembo, t.y. judinti subinės aka klubų). Baisiai smagu kvikstepas, labai malonu fokstrotas (tas, kurį pradeda mokyti kartu su bronza, pirmoji versija truputį per mažai svinguojanti). Tada - lėtas valsas, nes Vienos valsą vis dar buvo sunku daryti atgalinį sukinį. Tango? Su tango labai keista - pradžioje, pačios paprasčiausios figūros sekėsi neblogai, o štai vėliau, tas trižingsnis su išėjimu į promenadą ir sukiniu jau sudėtinga. Dabar jau, žinoma, iš viso pasimiršo. Kaip ir "tikrasis" fokstrotas :( Pasadoblis - jis mažai buvo mokomas ir labai jau toks "solo" reikalas, tad nelabai kas ten ir galėjo būti.
Iš lotynų - smagiausia čia-čia-čia, malonu ir rumba, tik reikia nepamiršti, kad žingsniai turi būti mažučiukai. O štai su samba draugauti sunku, bet jeigu kada nors ir ją šokti prasimušiu, bus dar didesnis žingsnis pirmyn. Džaivas - labai smagu, bet mano džaivas dažniau primena polkutę, nes, kaip sakiau, netalentingas marembui. Beje, su snegole "išradome" supaprastintą džaivo variantą - "tinginių džaivą" (vieto tram-pa-pam darom tik tram-pam).
Tai štai tokia nostalgija. Ir dar ten be galo skanus pyragas. Reikės sugrįžti, tikrai tikrai. Juk tuo pačiu - ir geras sportas. Ir prisiminimai tokie šviesūs - turbūt mažai kas taip sujungia žmones kaip šokis. Žinau, ką sakau ;)