Kronikos kasdienės
Apie žolę, XIX amžių, blogus žmones, citroenus ir 007.


(1). Paskutinį kartą šįmet pjoviau žolę. Vejos užmigdymas, ar kaip bepavadinsi - tarsi pasmerktąjį prieš ilgą įkalinimo laiką nuskutu. Rudenio žolė gležna, padžiūvusi, ir nebekvepia taip svaigiai, kaip vasarą. O kiek minčių kyla, monotoniškai stumdant vejapjovę, tik labai greitai jau jos išsilaksto - nespėji sugaudyti, nes, žiūrėk, jau perpildei rinktuvą, ten neįvažiuoji, stuktelėjai, kur nereikia, "prasukai" ratus per minkštą žemę.
(2). Vakarais ir automobilyje (ar lakstant pėsčiomis) dažnai gyvenu XIX a. pradžioje. Mat mp3 grotuvėlyje sukasi L. Tolstojaus "Karas ir taika" (Napoleono karai ir Rusija), o vakarais vis po vieną valandą stebime Ričardo Šarpo nuotykius (Napoleono karai ir D. Britanija bei Ispanija). Tolstojaus stilių jaukinausi ilgokai (taip, mokykloje man jo skaityti neteko - dėl tam rusų k. mokytojos preferencijų), nors iš esmės pamėgau tik vieną - veikėjų portretų kūrimą. Na, o Šarpiada - tai nesibaigiantis malonumas - kodėl negalima kurti daugiau būtent tokių, pagaulių, nekvailų, gal vos vos sąlyginių, bet vis tiek puikių serialų. Ypač mėgaujuosi dialogais (nulis holivudinių nesąmonių, nulis!), vaidyba (ir pats Seanas Beanas, ir visi kiti, gaila, kad Brianui Coxui tik dvi serijas davė...) ir netipiškomis, bet tikrai patraukliomis moterimis. Štai ir pagalvojau - būtų szhamanas taip kvailai ir bjauriai išerzinęs Gedą (nežinojo, kad "raunasi" ant gryno žemaičio?) tais laikais - gautų pirštine į fizionomiją ("Jūs išgama, mesje!") ir eitų vyrukai pasišaudyti ar pasifechtuoti. Tuo pačiu gal ir sekundantu pabūčiau... Gedui, žinoma.
(3). Turiu įprotį - jeigu žmonės prašo, aš stengiuosi jiems padėti. Vasaros pabaigoje mūsų soduose įstrigo vyrukai su leisgyviu "opeliu" - kažkoks diedas jiems užmokėju benzinu, kurio pusę sudarė vanduo. Atėjo prašyti pagalbos, domkrato. Nelabai man jie atrodė kupini dorybių, bet daviau. Po to, kai paaiškėjo, kad domkratas nepadės, tempiau juos iki Nemenčinės. Paprašė, kad palikčiau jiems tempimo virvę, prisiekinėjo visais šventaisiais atvežti "rytoj". Kartu su tėvu "padėjinėjom" kokias porą valandų. Virvės nesulaukiau iki šiol. Šiandien dar aptikau, kad ir domkrato detalę sulaužė, bet atiduodami nieko nepasakė.
(4). Paprastai aš savo citroenais skundžiuosi ir gal per mažai rašau, kokie jie yra smagūs ir kaip turi tam tikrų sąvybių, kurios yra firminės. Pagrindinė iš jų, žinoma, hidrodinaminė pakaba, kuri liaudyje labiausiai žinoma kaip galimybė "kilnotis". Kai radau, kad domkratas aplaužytas ir juo automobilio nepakelsiu, prisiminiau būdą, kaip vis dėlto pakeisti padangas. Mašina pakeliama į aukščiausią padėtį, tuomet po vienu šonu pakišamas domkratas ir/ar kita atrama, nuleidžiama į žemiausią - ir opa! Vieno šono ratai pakyla. Būtų ne << - tektų važiuoti į servisą ar pirkti naują domkratą. Dabar gal domkratą prikelsiu savomis jėgomis, bei esu ramus, kad man išvykus tolokai ir ilgokokam, namiškiai važinės saugiau.
(5). Šiandien per LTV - "Rytojus niekada nemiršta", mano kuklia nuomone, geriausias Pierce Brosnano etapo Bondianos filmas. Puiki Johnatahno Price'o media magnato - blogiečio rolė, labai kokybiški ir neperspausti spec.efektai, smagus siužetas ir BMW, koks BMW su nuotoliniu valdymu! Sank you for ze ride.