maumaz@versloklasė: Varšuvos sukilimas
Kadangi redaktorius leido, o šiandien - spalio 2-oji, kas netingi skaityti daug žodžių, galite susipažinti su tekstu apie Varšuvos sukilimą. Šią temą knebinėjau jau porą metų, nors tai anaiptol nereiškia, kad žinau viską ir nedarau klaidų. Pagaliau, 3000 žodžių yra labai nedaug tokiam reiškiniui aptarti, bet jeigu norėsite pasiskaityti daugiau - galėsiu duoti kad ir 800 psl.
Spausdintinė versija publikuota žurnale "Verslo klasė", 2007 m. spalis. Čia skelbiama versija šiek tiek skiriasi nuo spausdintos, nes nedaryta papildoma kalbos redakcija bei įterptas vienas kitas papildymas.

VARŠUVOS SUKILIMAS

...Šūviai ir sprogimai, drebinę ir trupinę Varšuvą ištisus du mėnesius, nutilo spalio 2 dieną. Vokiečių garnizono kareiviai ir karininkai su nuostaba žvelgė gatvėmis į nelaisvę žygiuojančius vyrus ir moteris: pakeltomis galvomis, išdidžius - taip ir nenugalėtus, „nepasifikuotus“. Šis paskutinis paradas, dar kartą įamžinęs lenkų sukilimų tradiciją, buvo Armijos Krajovos (Armia Krajowa - AK), vieno didžiausio ir stipriausio Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo judėjimų, gulbės giesmė. Deja, ją giedojo paukštis perlaužtu stuburu. Vokiečiai galėjo lengviau atsikvėpti - pirmoji Fiurerio užduotis buvo įvykdyta, dabar liko antroji – sunaikinti miestą iki pamatų. Sovietinė armija, stovinti vos už keliolikos kilometrų, kitame Vyslos krante, turbūt ir tam nesutrukdys.



Kelias į sukilimą

Vargu ar galima įsivaizduoti komplikuotesnę situaciją, nei Lenkijos 1944 metais. Šalis penktus metus kentė brutalią, tiesiog nežmonišką nacių okupaciją. Lenkijai Hitleris numatė vokiečių lebensraum (gyvybinės erdvės) ateitį, o „pusžmogiams“ lenkams – gamtos klaidos ar, geriausiu atveju, vergų likimą. Be to – nebeliko vilčių, kad vydami vokiečius pirmieji į Lenkiją įžengs Vakarų sąjungininkai: nuo 1939 m. atplėštų teritorijų vis garsiau dundėjo Sovietinės Armijos kanonada.

Kaip žinote, 1939 m. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino Lenkiją ir pergalę pažymėjo netgi bendru sovietinių – nacistinių nugalėtojų paradu Breste (beje, SSRS ir Rusija šią operaciją iki šiol vadina „Išvaduojamasis žygis“, mat buvo okupuotos ir netrukus aneksuotos Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijos, taip pat ir Vilniaus kraštas, danajų dovana sugrįžęs Lietuvai). 1941 m. atsiradus bendram priešui, SSRS, dar visai neseniai Lenkiją vadinusi „Versalio benkartu“, užmezgė diplomatinius santykius su vyriausybe išeivijoje vad. Sikorskio – Maiskio paktu. Gulago lageriuose ir Lubiankoje kalinti lenkų kareiviai ir karininkai buvo paleisti, pradėtos formuoti lenkiškos ginkluotosios pajėgos, kurių dalis (gen. Wladyslawo Anderso vadovaujamas „2-asis lenkų korpusas“) buvo evakuota ir kovojo Artimuosiuose Rytuose vadovaujami britų bei ypač pasižymėjo Monte Cassino operacijoje Italijoje.

Bet 1943-aisiais vokiečiai atrado Katynės žudynių aukas, kur į masinius kapus 1940 m. NKVD buvo suguldę apie puspenkto tūkstančio lenkų karininkijos (INFO1). Trečiojo Reicho propagandos vadas Josephas Goebbelsas apie tai apskelbė visam pasauliui. Stalinas, be abejo, pareiškė, jog tai – vokiečių falsifikacija, Vakarų „sąjungininkai“ nutylėjo – juk sąjungininkai… Bet argi galėjo nutylėti ir lenkai, sužinoję baisią savo tautiečių lemtį? Premjeras Stanisławas Mikołajczykas pareikalavo tyrimo. Įsižeidusi „nekaltoji“ SSRS diplomatinis santykius su emigracine vyriausybe Londone nutraukė ir ėmė organizuoti marionetinį komunistinį „Nacionalinio išsivadavimo komitetą“ (dar vadinamą „Liublino komitetu“). 1944 m., Sovietinei Armijai jau žengiant per buvusias Lenkijos žemes, signalų, kad gero laukti neteks, vis daugėjo.

Savotišku įspėjimu galėjo būti laikoma ir Armijos Krajowos – oficialių emigracinės vyriausybės ginkluotųjų pajėgų – fiasko operacijos „Aušros vartai“ („Ostra brama“ INFO2) metu (sudėtinė platesnės AK operacijos „Audra“ dalis, žr. žemiau). Kaip nesunku atspėti iš pavadinimo, ši operacija buvo skirta išvyti vokiečiams iš Vilniaus. Prie miesto priartėjus Raudonajai armijai, apie 12,5 tūkstančio AK partizanų pirmieji smogė vokiečiams. Deja, sovietai nepadėkojo AK kovotojams už pagalbą – į susitikimą su 3-iojo Baltarusijos fronto vadovybe pakviesti „akovcų“ vadai buvo suimti, NKVD pradėjo ir paprastų kovotojų gaudynes. Naujo priešo užklupti lenkų daliniai mėgino išsiskaidyti ir atsitraukti pro Rūdininkus link Bialystoko, bet pavyko nedaugeliui – sulaikytiems kovotojams buvo tik du pasirinkimai: stoti į sovietų suformuotą „Lenkų liaudies armiją“ (Vojsko Ludowe), vad. gen. Zygmunto Berlingo arba važiuoti į GULAG‘ą. Tiesą sakant, ne visų ir klãusė.

Tad bene vienintelė viltis, kurią lenkai dar galėjo turėti, buvo iš pažiūros tvirta Jungtinės Karalystės premjero Winstono Churchillio parama ir gražūs JAV prezidento F. D. Roosevelto žodžiai, pasakyti 1944 m. birželį premjerui Mikołajczykui - „jūsų šalis nenukentės“ (tas pats JAV prezidentas 1943 m. Teherane užtikrino „dėdę Džo“ (Staliną), kad JAV su SSRS dėl Lenkijos nekariaus, o lenkai patys pasirinks, kas jiems mielesni).

Taigi, 1944 m. birželio 22 d. Sovietinė armija pradėjo operaciją „Bagrationas“, išstumdama vokiečius iš Baltarusijos teritorijos, dalies Pabaltijo bei įžengdama į Lenkiją. Šios operacijos metu, nors ir patyrus didžiulių nuostolių, buvo suduotas mirtinas smūgis vokiečių armijų grupei „Centras“. Operacijai pabaigoje, jos dėka maršalo antpečius užsidėjusio Konstantino Rokosovskio 1-ojo Baltarusijos fronto pajėgos paskutinėmis liepos dienomis pasiekė Vyslą, už kurios jau buvo Lenkijos sostinė – Varšuva.

Sprendimas sukilti prieš vokiečius nebuvo užgimęs per vieną dieną. Lenkai tokius planus puoselėjo nuo 1942 metų – sąjungininkų pajėgoms (pageidautiną – Vakarų) artėjant prie Lenkijos, žemė turėjo suliepsnoti po okupantų kojomis. 1943 m., paaiškėjus, kad Lenkiją pirmieji pasieks sovietai, planas buvo pakeistas – jis numatė trijų stadijų sukilimą, pirmiausia – Rytuose (Vilnius, Lvivas), tuomet – tarp vad. Curzono linijos ir Vyslos, galiausiai – visuotinis sukilimas. Tačiau, kaip minėta, 1943 m. SSRS nutraukė diplomatinius santykius su Lenkijos vyriausybe išeivijoje. AK buvo nurodyta nesiimti skubių veiksmų, kol situacija neišaiškės, tačiau AK vadovybė okupuotoje Lenkijoje manė šiek tiek kitaip. 1944 m. vyriausiasis AK vadas generolas Tadeuszas Komorowskis (slapyvardė „Bór“) davė nurodymą pradėti operaciją „Audra“, kuri numatė dalinį bendradarbiavimą su sovietine armija, išvejant vokiečius ir atkuriant Lenkijos valdžią išvaduotose teritorijose. Kuo šis bendradarbiavimas baigėsi, rodė operacija „Aušros vartai“, tokia pati lemtis ištiko AK pastangas Lvove. Bet Varšuva!

1944 m. liepą Vyriausybei išeivijoje atėjo metas priimti lemiamą sprendimą – duoti nurodymą AK sukilti, išvyti vokiečius ir teisėtai vyriausybei Varšuvoje sutikti Sovietinę Armiją kaip pagalbininkę (vis dėlto, čia ne ginčytinas provincijos miestas Wilno – čia vieno iš Antihitlerinės koalicijos narių sostinė!) ar laukti, kol sovietai išties marionetinius Liublino komiteto čiuptuvus. Bet argi nerami, herojikos ir keršto kankintojams vokiečiams trokštanti lenko siela galėjo laukti?

Spręsti reikėjo greitai. Liepos 21 d. AK vadovybė Varšuvoje rekomendavo Londonui patvirtinti gen. Buro parengtą kovos už Varšuvą planą. Diskusijos kilo aršios, informacija apie NKVD siautėjimus nuginkluojant ir represuojant AK dar tik pradėjo plūsti. Planas buvo patvirtintas ir nuspręsta veikti keliais frontais – premjeras Mikołajczykas turėjo pamėginti susitarti Maskvoje, iš britų ir kitų Vakarų Sąjungininkų tikėtąsi besąlyginės paramos. Gen. Buras nustatė valandą „W“ (lenk. wybuch – sprogimas) -1944 m. rugpjūčio 1 d. 17 val. Nei vyriausybė, nei Boras nežinojo, jog vokiečiai dar rugpjūčio 28 d. yra nusprendę Varšuvą paversti tvirtove ir ruošiasi kontratakuoti sovietinę armiją.

Valanda „W“

1944 m. rugpjūčio 1 diena, kaip rašo daugelyje atsiminimų, buvo graži, šilta ir saulėta. Bet įtampa tvyrojo ore – vokiečiai nujautė, jog kažkas vyksta, o lenkai buvo kupini tylaus ryžto bei patriotizmo. Artėjo ilgai laukta atpildo valanda ir vyrai bei paaugliai (kai kurių sukilėlių amžius tebuvo vos 12 – 14 metų) patyliukais rinkosi į pozicijas, iš kurių turėjo pulti vokiečius. Pirmasis susirėmimas įvyko anksčiau nei nustatyta - dar 13:50 viena iš kovotojų kuopų Żoliborzo rajone susidūrė su vokiečių motorizuotu patruliu. 17 valandą, gatvėse dar tebevaikštant civiliams, tebevažinėjant tramvajams, ginklai prabilo visoje Varšuvoje. Sukilimas prasidėjo (INFO3).

Sukilėliai puolė apie 180 objektų. Nors ir nestokojantys entuziazmo bei narsos, AK kovotojai buvo prastai ginkluoti – maždaug 23 tūkstančiams aktyvių (INFO4) kovotojų teko apie 5 tūkst. vnt. įvairių lengvųjų ginklų, 25 tūkst. granatų ir vos 7 kulkosvaidžiai. Visiškai netikėtai užklupti vokiečių nepavyko – kaip minėjau, dėl įvairių aplinkybių kai kuriems sukilėliams teko anksčiau pradėti kovą, tačiau jau 16 val. Varšuvos regiono SS vadas gavo anoniminį pranešimą apie tai, kad 17 val. prasidės sukilimas (bylojama, kad puolimo laiką išdavė „nežinomo Luftwafės leitenanto“ meilužė lenkė). Po pirmosios paros kruvinų kautynių sukilėliams teko susitaikyti su liūdnu faktu, kad tiltus, oro uostus, traukinių stotis, pagrindinius karinius ir policijos objektus teks palikti vokiečiams. Vis dėlto, nemažai teritorijos bei objektų kairiajame Vyslos perėjo ir į sukilėlių rankas – dujos, elektra, vanduo, centrinis paštas, monetų kalykla, dangoraižis „Prudential“, buvo perkirstos svarbiausios miesto transporto arterijos. Sukilėliai kontroliavo Senamiestį, miesto centrą, Mokotovo, Wolos, Ohotos rajonus. Gatvėse iškilo barikados, pradėjo veikti radijo stotis „Žaibas“ („Blyskawica“), pradėtas leisti oficialus sukilimo leidinys „Informacinis biuletenis“. Sukilėliams pavyko užimti Waffen-SS sandėlį, pilną kariuomenės uniformų ir kitokių išteklių. SS šalmai buvo nudažyti raudonomis – baltomis juostomis, pritvirtintos kokardos su lenkiškais ereliais. Kaip prisimena vienas iš sukilimo dalyvių – „mums sakė, kad to reikia, kad mus saugotų Hagos konvencija“ (deja, vokiečiai buvo kitokios nuomonės).

Paaiškėjus, kad sukilimas bent iš dalies pavyko, perimtas miesto dalis užvaldė euforija: žmonės plūstelėjo į gatves, dainavo, visur plevėsavo nacionalinės vėliavos. Į vokiečių lėktuvų mėtomus lapelius su ultimatumo sukilėliams tekstu buvo atsakoma pašaipa ir nepadoriai gestais. Visiškas sostinės išlaisvinimas atrodė ranka pasiekiamas. Ne šiandien, tai rytoj nuo Vyslos vokiečius puls sovietai, ne šiandien, tai rytoj dangų užtemdys Vakarų Sąjungininkų aviacija, kuri ne tik suteiks paramą iš oro, bet ir parskraidins vaikinus, iki tol kovojusius už svetimas žemes Egipte, Italijoje… Pirmųjų dienų kovos pareikalavo 2 tūkst. sukilėlių gyvybių, vokiečių žuvo apie 500.

Tačiau rugpjūčio 2 d. Raudonosios armijos puolimas Varšuvos kryptimi baigėsi, sustojęs apie 20 km iki Varšuvos Pragos priemiesčio, dešiniajame Vyslos krante. Sukilėliams perimti Pragos nepavyko. Negana to - iš Varšuvos padangių pasitraukė lėktuvai su raudonomis žvaigždėmis. Netrukus juos pakeitė pikta lemiantys Ju-87 „Stuka“…

Baudėjai

Nors ir ne visai netikėtai, nors ir ne visai sėkmingai sukilėlių užklupti, vokiečiai įsiuto. Ir nors nežinoma tiksliai, ką apie sukilimą manė pats Hitleris, tačiau SS vado H. Himlerio įsakymas, išleistas rugpjūčio 3 d., buvo lakoniškas: visus miesto gyventojus išžudyti, belaisvių neimti, miestą sulyginti su žeme. Tiesa, vermachto 9-oji armija, gynusi Varšuvos sektorių ir turinti rimtai galvoti apie sovietų puolimo grėsmę, atsisakė sukilimo malšintojų rolės, nuduodama, kad SS miesto nesužiūrėjo, SS dabar tegul ir tvarkosi. Naciai į Varšuvą ėmė traukti baudėjų pajėgas.

Pirmiausia buvo permesti SS leitenanto generolo Heinrich Reinefartho vadovaujami SS ir policijos daliniai iš Poznanės, Oskaro Dirlewangerio baudžiamoji brigada su azerbaidžianiečių pėstininkų batalionu, SS RONA brigada, vadovaujama lenkų kilmės brigados vado Bronislavo Kaminskio, 572 ir 580 kazokų batalionai, Hermano Göeringo divizijos dalys ir kt. Baudėjų gretas vienijo svarbus bruožas: tai buvo nacių kolaborantai, kurie su lenkais turėjo senų sąskaitų: ypač rusai, ukrainiečiai (RONA), kazokai. Vadovauti sukilimo malšinimui buvo paskirtas SS generolas Erichas von dem Bachas, turėjęs daug „pacifikavimo“ patirties Rytų fronte ir, kaip dažnai būna aršiausių nacių atvejais, 1940 m. numetęs nuo savo pavardės pabaigą „Zelewski“, rodančią jo slavišką ar net lenkišką kilmę.

Baudėjai pradėjo kovą su tais, su kuriais mokėjo kovoti geriausiai: rugpjūčio 5 – 7 dienomis tiesiog pjovė miesto gyventojus, nesigailėdami nei moterų, nei mažų, nei senų. Wolos ir Ohotos rajonuose buvo išžudyta mažiausiai 65 tūkst. civilių, o sužeistieji gyvi sudeginti ligoninėse. Rastas ir efektyvesnis civilių panaudojimo būdas: moterys buvo varomos baudėjų kolonų priekyje šiems šturmuojant barikadas. [INFO5]

Nežmoniškas nacių ir jų padėjėjų žiaurumas norimo rezultato nedavė – nors vokiečiams pavyko prasibrauti pro Wola rajoną ir visiškai apsupti senamiestį, kitur didesnių pergalių pasiekti nepavyko. Likę civiliai suprato, jog juos gali apsaugoti tik sukilėliai, tad parama kovotojams tik sustiprėjo. Erichas vom de Bachas, supratęs, bet anaiptol nepasibaisėjęs žiaurumais, patikslino pradinį įsakymą: šaudyti tik vyrus, visus kitus civilius varyti į specialią filtravimo stovyklą.

Rugpjūčio 7 – 16 dienomis sukilėliai pasiekė vienas iš paskutinių žymesnių pergalių: tankų ataką miesto centre pavyko ne tik atremti, bet ir sunaikinti 9 tankus, kitame rajone užgrobtais tankais užpulta koncentracijos stovykla „Žąsų ferma“, iš kurios išvaduoti apie 350 kalinių žydų, kurių dauguma prisidėjo prie sukilėlių, pagaliau pavyko užimti ir svarbų aukštuminį telegrafo pastatą „PASTA“. Ir…

Vieną iš tų naktų virš miesto praskrido pirmieji Sąjungininkų lėktuvai, numetę sukilėliams taip trūkstamų ginklų, medikamentų ir kitų mirtinai reikalingų išteklių. Vadinasi, jų nepaliko vienų? Jiems padės?!

„Sukilimo nėra“

Pradiniame sukilimo plane buvo numatyta, kad sukilimas truks daugiausiai savaitę. Tiek sukilėliai tikėjosi atsilaikyti iki sovietų pajėgų atėjimo ir to turėjo užtekti. Taigi, Sąjungininkų paramos reikėjo staigiai. Oficialiai Jungtinės Karalystės vyriausybė apie sukilimą buvo informuota rugpjūčio 3 d. (kai paaiškėjo pirmieji sukilimo rezultatai) ir paprašyta skubios paramos. W. Churchillis sureagavo sparčiai – pirmiausia, jis davė nurodymą rengti paramai Karališkąsias oro pajėgas (RAF), taip pat kreipėsi į Staliną su pranešimu, kad britai pradeda veikti ir tikisi to pačio iš sovietų. Stalino atsakymas buvo šis: „aš manau, kad informaciją, kurią jums suteikė lenkai yra labai išpūsta ir nepatikima. Armia Krajowa susideda iš kelių dalinių, neteisingai pavadintų divizijomis. Jie neturi ginklų, lėktuvų ar tankų. Aš neįsivaizduoju tokių dalinių, puolančių
Varšuvą“. Kaip bebūtų keista, Vakarų sąjungininkai nesuprato „paslėptos žinutės“ – jie taip pat nežinojo, kad rugpjūčio 2 dieną Stalinas davė įsakymą sustabdyti 1-ojo Baltarusijos fronto puolimą. Formalių priežasčių tam buvo – vokiečiai ruošėsi kontraatakai, o lenkai nebuvo informavę SSRS tiesiogiai apie sukilimą.

Premjeras Mykolaisczykas audiencijos Maskvoje pas Staliną laukė jau nuo liepos 30 d. Tačiau „generalisimas“ buvo per daug užsiėmęs – SSRS vyriausybė kaip tik užmezgė diplomatinius santykius su „Liublino komitetu“, o netgi kolega britų ambasadorius patarė padaryti visas sovietų prašomas nuolaidas (t.y. pripažinti rytinių teritorijų aneksavimą, Katynių žudynių tyrimo falsifikavimą, išguiti iš emigracinės vyriausybės „antisovietinius“ elementus). Premjerą galiausiai priėmė rugpjūčio 3 d., bet Stalinas, pasišaipęs, kad AK „ne su vokiečiais kovoja, o laksto po miškus“, nieko aiškaus nepažadėjo. Mykolajczikas bandė susitikti ir su Liublino komitetu, bet tėvynainiai jam pranešė, jog... „Varšuvoje sukilimo nėra“.

Keistas nerangumas buvo sukaustęs ir vakarų sąjungininkus – lenkai visai nesitikėjo, kad britų vyriausybinės institucijos ims vykdyti skirtingą politiką: kariškiai visaip stengėsi organizuoti pagalbą kovojančiam miestui, o Užsienio reikalų ministerija ėmė tam prieštarauti. Apie lenkų „avantiūrizmą“, „neatsakingumą“, nemeilę sovietams ėmė triūbyti ir žiniasklaida, ypač „kairieji intelektualai“ (pvz., E. Hobsbawmas, vėliau – žinomas istorikas) (INFO6). JAV tylėjo iš viso. Situacija panašėjo į tragiškus 1939-uosius.

Rugpjūčio 8 d. dovaną sukilėliams pateikė tėvynainiai iš Liublino komiteto. Lenkijos kompartijos centrinis komitetas išleido dekretą: „Boras išdavė sukilimą... Jis nori kapituliuoti! Todėl nuo šiol: 1) visi vadinamosios AK nurodymai neturi būti vykdomi; 2) visi vadinamosios AK karininkai turi būti areštuoti... Pasipriešinę – nušauti; 3) visi sukilėliai tuoj pat privalo pakeisti raudonai baltus raiščius raudonais...“ ir... Be abejo – „Tegyvuoja maršalas Stalinas! Tegyvuoja laisva socialistinė Lenkija!“

Tikrasis „paramos“ mastas pagaliau paaiškėjo tik rugpjūčio 18 d., kai SSRS ne tik atsisakė organizuoti sukilėliams paramą iš oro, bet ir pareiškė, kad ji neleis Sąjungininkų aviacijai, grįžtančiai iš Varšuvos, tūpti SSRS aerodromuose. JAV ambasadorius SSRS taip atraportavo Vašingtonui susitikimo Maskvoje rezultatus: „Sovietų vyriausybės atsisakymas [padėti Varšuvai] paremtas ne operaciniais sunkumais... bet negailestingais politiniais skaičiavimais“.

Vis dėlto, britai sukilėlių neišdavė – RAF tęsė skrydžius iš Italijos (vien atstumas iki Varšuvos buvo 1311 km), nors nuostoliai buvo milžiniški – vienai tonai numestų krovinių tekdavo vienas lėktuvas. Ilgai taip tęstis negalėjo.

Iki garbingos pabaigos

Nežiūrint į pradinius planus išsilaikyti keletą dienų, sukilimas tęsėsi. Trečią rugpjūčio savaitę vokiečiai atsigabeno naujus, baisius ginklus: sunkiąją Karlo Moserio 600 mm mortyrą, reaktyvinių raketų kompleksus „Wufrrehmen“, kuriuos sukilėliai pavadino „bliaunančiomis karvėmis“ ir nuotolines savaeiges minas – „Galijotus“. Miestą daužė šarvuoto traukinio pabūklai, „Štukų“ antskrydžiai, ištisi rajonai virto baugiais griuvėsiais. Kovos šiek tiek aprimdavo tik naktį – tuomet sukilėliai vėl atstatydavo barikadas, užminuodavo prieigas ir įsitvirtindavo naujose pozicijose (INFO7).

Sukilėliai ne tik kovojo – šiek tiek trapios laisvės pajutusi Varšuva norėjo gyventi ir kultūrinį gyvenimą: teatruose vyko premjeros, buvo rodomas kinas, veikė kavinės, bažnyčios lūžo nuo besimeldžiančių, buvo platinama spauda, sukilėliai spėjo išleisti net savo pašto ženklus. Ypač daug žmonių skubėjo tuoktis – nors labai dažnai šeimyninė laimė tetrukdavo keletą dienų ar valandų.

Rugsėjo 2 d. krito Senamiestis, likę kovotojai per nuotakyno labirintus atsitraukė į kitus miesto rajonus. Šio nekvapnaus, klaidaus kelio vokiečiai ilgokai neaptiko, bet netrukus ir jis tapo pavojingas. Rugsėjo 3 – 10 dienomis vokiečiai visą puolimą sukoncentravo siekdami nustumti sukilėlius nuo Vyslos (jie vis dar tikėjosi sovietų puolimo), puolė ir miesto centras. Iki rugsėjo 11 d. sukilėliai prarado daugumą turėtos strateginės teritorijos bei svarbių objektų: elektrinę, vandens saugyklą.

Rugsėjo 11 – 13 dienomis atsinaujino Raudonosios armijos puolimas. Sovietai nesiruošė forsuoti Vyslos en masse, tačiau į kairį krantą, Černiakovo (Czerniakow) rajoną pavyko persikelti 1600 sovietų kontroliuojamos gen. Berlingo 1-osios lenkų armijos karių. Ši laukiama parama atėjo per vėlai, velniškai per vėlai. Dar keli Berlingo armijos bandymai permesti papildomas pajėgas baigėsi visai tragiškai. Neilgai išsilaikė ir Černiakovo placdarmas: rugsėjo 23 d. išlikę kariai ir kovotojai buvo priversti trauktis į miesto centrą arba grįžti į dešinįjį Vyslos krantą. Černiakove pagautus sukilėlius vokiečiai išžudė, kairiajame Vyslos krante juos suėmė NKVD. Ironiška, bet iš Pragos priemesčio sovietų išmušti vermachto daliniai toliau atitraukiami nebuvo ir tik dar labiau sustiprino sukilimo malšintojų pajėgas.

Ir - tarsi sarkastiškas akordas - rugsėjo 18 d. Varšuvos dangus pajuodavo nuo 107 amerikiečių „Skraidančių tvirtovių“ B-17. Pagaliau buvo gautas leidimas iš SSRS pasinaudoti aerodromais Poltavoje (pirmą ir paskutinį kartą). Anot liudininkų, trumpam nutrūko kovos, vokiečiai ėmė pyškinti į parašiutus, bijodami desanto, o gatvėse pasigirdo šūksniai „grįžta mūsų berniukai!“ Deja, sukilėliams teko vos 20 procentų išmesto krovinio, visa kita krito į vokiečių kontroliuojamą teritoriją ir pastarieji savo prisiminimuose galėjo įrašyti: „jie mums primėtė ginklų, kuriuos prieš tai atėmė“.

Ir vis dėlto, nepaisant griuvėsių kalnų, kuriais virto Varšuvos gatvės, nepaisant vis siaurėjančių kovos anklavų, sukilėliai laikėsi. Derybos dėl kapituliacijos prasidėjo tik rugsėjo 28 d.

Kapituliacija

Nežinia, ar sužavėti priešo ryžto ir narsos, ar bijodami aiškiai gręsiančios būsimųjų nugalėtojų rūstybės, vokiečiai suteikė garbingą kapituliaciją. Sukilėliams buvo pripažintos karo belaisvių teisės, juos prižiūrėti galėjo tik vermachtas, o ne SS ar kolaborantų daliniai. AK vadas gen. Boras neieškojo atsitraukimo kelių – jis taip pat ėjo į vokiečių nelaisvę, kartu su 15 tūkst. paskutinių Varšuvos kovotojų. Ugnies nutraukimas įsigaliojo spalio 2 d., spalio 4 d. paskutinį pranešimą ištransliavo sukilėlių „Žaibo“ radijas. Iš miesto buvo prievarta evakuoti visi civiliai. Vokiečiai, iki galo vykdydami Hitlerio – Himlerio įsakymą, pradėjo metodišką miesto naikinimą: pirmiausia buvo išvežta viskas bent kiek vertingo, tuomet inžineriniai daliniai su vokišku uolumu susprogdino beveik visus pastatus (sugriauta 85 proc. Varšuvos).

Sausio 17 dieną, jau 1945 m., į apsnigtus griuvėsių kalnus įžengė Raudonoji armija ir gen. Berlingo daliniai. Kartu su jais – darbui ir gynybai pasiruošusi NKVD. Kaip pasakoja viena iš AK kovotojų, infiltruota į NKVD, dar tiltu žengiant į Varšuvą, jos viršininkas parodė šiurpų vaizdą ir tarė: „Žiūrėk, mergaite, žiūrėk, ką AK padarė – tiek daug sunaikinimo, šitiek daug mirties“.

Šmeižikai

Sukilimo kaštai buvo klaikūs: 15 tūkst. sukilėlių žuvo, 5 tūkst. buvo sužeisti, dar 15 tūkst. pateko į nelaisvę. Tačiau didžiausią kainą sumokėjo civiliai – vokiečiai jų išžudė apie 200 tūkst., dar 700 tūkst. buvo išvaryti iš miesto. Vokiečių ir jų padėjėjų taip pat žuvo nemažai – apie 16 tūkst., apie 9 tūkst. buvo sužeista.

Tačiau jeigu kas nors mano, jog Varšuvos sukilėlių kovos ir kančios pasibaigė sukilimu – klysta. Lenkijos komunistų partija ir NKVD nesnaudė – AK buvo per daug rimtas ir Lenkijoje remiamas priešininkas, kad jį būtų galima palikti ramybėje. Nemaža dalis sukilimo kovotojų, vadų, kuriems nepavyko arba kurie nenorėjo pasitraukti į Vakarus, buvo suimti, sušaudyti, įkalinti, išsiųsti į lagerius ir kitaip persekiojami; buvo ir tokių, kurie tęsė kovą su nauju priešu – nors AK netrukus po Varšuvos sukilimo buvo išformuota, jos pagrindu kūrėsi kitos pasipriešinimo struktūros ir įvairiais duomenimis, pokarinių kovų metu lenkai yra nukovę apie 17 000 NKVDistų ir jų vietinių kolaborantų.

Tačiau didžiausias išbandymas teko sukilimo atminčiai. Apie sukilimą, iki pat „Solidarumo“ triumfo, tebuvo galima kalbėti neigiama gaida. AK buvo vadinama prohitlerine organizacija, jos vadovai – išdavikais, Varšuvos sukilimas buvo specialiai painiojamas su Varšuvos geto sukilimu, o Katynės žudynės – su Khatynės žudynėmis [INFO8]. Kaip pastebi britų istorikas Normanas Daviesas, sovietai tiesiog negalėjo leisti, kad Lenkijoje dar būtų kokia nors kita kova prieš nacius, negu vykdant Stalino valią.

Net ir dabar, įvairiuose rusiškuose istorijos mėgėjų forumuose mėginant diskutuoti apie sukilimą, gali sulaukti ir pačių keisčiausių, pačių absurdiškiausių priekaištų Varšuvos sukilėliams. Pavyzdžiui – kad kapituliacijos derybų metu AK karininkai „šlėktos“ išsiderėjo teisę pasilikti kardus. Yra ir rimtesnių priekaištų – pvz., AK nepadėjo kovoti žydams Varšuvos geto sukilimo metu (1943 m.), apie tai yra net eilėraštis, kurio pagrindinė mintis maždaug tokia: „kai naikino getą, jūs džiaugėtės, kad ten dega blusos“. Bet jeigu pabandai pajudinti sovietų „paramos“ temą, užgriūna lavina pastebėjimų apie supuvusių vakarų propagandą ir melą, cituojami Raudonosios armijos karininkų pranešimai, kad parama oru kovojantiems Varšuvoje buvo teikiama iki pat spalio vidurio, (t.y. kai jau nebebuvo kam paramos priimti), bet galiausiai vis dėlto prieinama prie tos pačios išvados – Stalinui nereikėjo nepriklausomos Lenkijos, kodėl Raudonoji armija turėjo kovoti už priešišką valstybę ir pan.

Paralelės

Lietuvoje Varšuvos sukilimas taip pat nėra populiari tema. Pirmą kartą apie ją rimčiau susimąsčiau pačioje Varšuvoje – kai išvydau į bažnyčios sieną įmūrytą savaeigės minos „Galijotas“ vikšrą. Ironiška, kaip kažkada mūsų Abiejų Tautų Respublikoje sugyvenusių tautų keliai išsiskyrė XX amžiuje! Ironiška, kad netgi Antrojo Pasaulinio karo metu lietuvių tautos lūkesčiai ir lenkų tautos viltys atsidūrė skirtingose barikadų pusėse, ir Armijos Krajovos pavadinimas Lietuvoje sukelia daug neigiamų emocijų. Dar ironiškiau tai, kad Vilniaus krašto AK buvo bene vienintelis AK segmentas, vienu momentu bendradarbiavęs su vokiečiais! Ir vis dėlto – paralelių išliko. Pirmiausia, tie patys du priešai: vokiečiai ir sovietai. Taip pat – klausimas kautis ar laukti, kas bus? Patriotinis įkarštis, spjaunantis į grėsmę, nesėkmės tikimybes, už baimę stipresnė tėvynės meilė ir jausmas, kad kaunamasi už tiesą. Pagaliau – pažadai, veidmainiški pažadai ateiti, padėti, išvaduoti, jūs tik išsilaikykite iki Kalėdų, iki Velykų… Beje, lenkai net ir jų negavo. O vis dėlto – kovojo. Ir už tai nusipelno mūsų pagarbos.

INFO1: Kaip paaiškėjo vėliau, 1939 m. SSRS, skirtingais duomenimis, išžudė nuo 15 iki 22 tūkst. lenkų karininkų, policininkų, ir kitų „nacionalistų bei kontrrevoliucionierių“ ne tik Katynėje, bet ir Charkivo, Kalinino, Maskvos kalėjimuose.

INFO2: Operacija „Ostra Brama“ („Aušros vartai“): Liepos 7 d. AK partizanai, vad. gen. Aleksandro Krzyżanowskio, slapyvardė "Wilk", puolė Vilnių. Kovotojams pavyko užimti miesto centrą, gatvių mūšiai tęsėsi iki birželio 14 d., 15 d. į miestą įžengė ir Raudonoji Armija. Vokiečiai, nors miesto neišlaikė ir patyrė didelių nuostolių, bet vis dėlto sugebėjo atsitraukti nesutriuškinti.

INFO3: Štai kaip pirmąsias minutes aprašo vienas iš dalyvių, sukilimo metu tapęs pasiuntinuku 12-metis Kšyštofas: „žmogus, nešinas automatu, atbėgo pro rūsius ir paklausė: „ar čia yra vokiečių?..“ Visi ėmė giedoti Lenkijos himną, jaunuoliai rišosi ant rankų raudonai baltus raiščius, mano akyse jie virto kariuomene. Tai buvo nuostabi akimirka!“

INFO4: Iš viso Varšuvoje kovojo apie 47 tūkst. kovotojų, iš kurių didžioji dauguma priklausė AK. Bendras AK narių skaičius visoje Lenkijoje nacių okupacijos metais siekė 400 tūkst.

RONA: Russkaja Osvoboditel‘naja Nacional‘naja Armija – RONA , liet. Rusų nacionalinė išvaduojamoji armija – vienas iš pirmųjų nacionalinių karinių junginių, vadinamosios Lokoto Respublikos (1941–1943), nacių sutikimu įkurtos Briansko srityje, Baltarusijoje, ginkluotosios pajėgos, sukurtos kovoti su sovietų partizanais. Po Kursko kautynių 1943 m., vokiečiams bėgant iš SSRS, RONA buvo priskirta „Waffen-SS“ pajėgoms. Po Varšuvos sukilimo jos likučiai buvo prijungti prie generolo Vlasovo Rusų išvaduojamosios armijos.

INFO5 Sukilėliai vienu metu nusprendė apsaugoti savo ligoninę, pažymėdami ją raudonojo kryžiaus ženklu. Jau kito antskrydžio metu ji buvo subombarduota. Baudėjams, skirtingai nei tikėjosi uniformas ir šalmus dekoruojantys sukilėliai, nerūpėjo Ženevos anei Hagos konvencijos, numatančios ligoninių ir sužeistųjų apsaugą ar teisę į karo nelaisvę. Sukilėliai jiems buvo banditai – būtent šis žodis sutinkamas ir paprastų vokiečių kareivių dienoraščiuose.

INFO6: Bene vienintelis „kairiesiems intelektualams“ oponavo tikrąjį komunizmo veidą Ispanijos pilietiniame kare patyręs George‘as Orwellas, „Gyvulių ūkio“ ir antitotalitaristinės utopijos „1984“ autorius. Cituoju iš atminties: „Sakote, emigracinė Vyriausybė, neturinti paramos Lenkijoje, davė įsakymą sukilti? Tai kaip ta neturinti paramos vyriausybė sugebėjo priversti sukilti žmones Lenkijoje?“

INFO7: Nutikdavo ir tokių istorijų: pertraukos tarp barikados gynybos ir jos šturmo metu, lenkų sukilėlis aptiko, kad dar išlikusiame namo kambaryje yra fortepijonas. Jis sėdo prie klavišų ir sugrojo keletą Šopeno etiudų. Iš vokiečių pozicijų nuaidėjo susižavėję plojimai ir švilpimas. Po trumpos pertraukėlės minučių vėl atsinaujino kautynės.

INFO8: Khatynė – Baltarusijos kaimas, kurį vokiečiai sudegino kartu su 149 gyventojais. 1969 m. ten buvo pastatytas didžiulis memorialas hitlerizmo aukoms atminti. Pastatyti paminklą Katynės žudynių ir Varšuvos sukilimo aukoms pavyko tik sugriuvus sovietinei sistemai, tačiau Katynės žudynių neigimo atgaivinimas vėl vyksta visu smarkumu.

Besidomintiems daugiau: http://www.warsawuprising.com (bazinė informacija, laiko juosta, dalyvių liudijimai). Vaizdeliai - http://www.warsawuprising.com/photos.htm