arbata kaip ginklas
Mintį pametėjo gedas.

Taip, lietuviai kovojo su sovietiniais okupantais. CK sekretoriai kovodavo "viduje"*, vaikai - paišydami Gedimino stulpus ir dvigubus (Jogailaičių) kryžius, na, o kiti - atvira panieka rusų kalbai (šikslyvom!), bet ypač lietuvių nežmogiai ((c) szhaman) mėgo traukti per dantį turistus iš "plačiosios tėvynės", kuriems čia būdavo beveik "zagranica". Štai kokią teko girdėti istoriją:
Turistų grupę po Vilnių vedžiojantis ekskursijos vadovas užvedė į kavinę. Tuo metu tik ką buvo pasirodžiusi arbata mirkomais pakeliais. Turistai baisiai susidomėję mėgina išspręsti problemą, kaip čia ją gerti. Ekskursijos vadovas rodo pavyzdį: įsideda į burną maišelį, geria karštą vandenį ir užkanda cukraus gabaliuku. Visa eskursija seka pavyzdžiu, mokydamiesi eilinio "zagranicos" papročio, tikriausiai, atėjusio tiesiai iš Paryžiaus...
Vadovą paskui kažkas įskundė, teko aiškintis net KGB.

* - nors iš vieno buvusio partinio teko girdėti gan natūralią istoriją (ir ji nebuvo pasakota kontekste "koks aš patriotas", todėl beveik tikiu jos tikrumu) apie tai, kaip Varšuvoje juos pagal kailines kepures išvadino rusais, todėl jie tuoj pat kepures nusiėmė. Apskritai, lietuviškas kolaborantinis nacionalizmas, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, yra verta dėmesio tema.