KGB vaikai (13)
4(1). Kiti

Ankstesnės dalys - spausti tagą "rašinėjimai".

Taip, viešbutėlis „Žaliasis tiltas“ tikrai priminė tą apgailėtiną Žaliąjį tiltą: tokie pat seniai nedažyti turėklai, tik laiptų. Vietoje balvoniškų „socialistinio realizmo“ statulų – bjaurūs ryškiai žali foteliai, nutrinta kažkada buvusi žalsva kiliminė danga ir didžiulės keturkampės paradinių durų rankenos, tarsi nugvelbtos iš greta stūksančio „operhauzo“. Šveicoriaus, be abejo, nebuvo. Kaip ir nebuvo laikraščių spaudos stende (jie mėtėsi ant žurnalinio staliuko), kaip ir nebuvo barmeno už negausaus baro, kaip ir nebuvo jokio jausmo, kad manęs čia kas nors lauktų. Bet gal ir gerai – juk kartais laukia ir nelaukti laukėjai. Cha, kalambūras…
Ant plonos kojos stovinčioje peleninėje tebesmilko kažkieno palikta nuorūka ir jos dvokas sklaidėsi po visą patalpą. Tačiau ne pirmos jaunystės konsjeržė, sėdintis prie blausiai apšviesto „recepcijos“ stalo, į nemalonų kvapą nekreipė dėmesio. Jo kostiumas blizgėjo smulkiais žėručio atšvaitais – tačiau ši „prabanga“ manęs apgauti negalėjo – žinojau, kad tokius „blusynuose“ perkasi net ir mūsų televizijos „žvaigždės“ pasirodymams, jie irgi žmonės, jiems irgi reikia taupyti. Ryškiai raudona varlytė, turėjusi puošti kaklą, atrodė dar prasčiau negu ant Juozo Oleko, bet labiausiai vaizdą gadino plataus rėmelio akiniai su dideliais fotochrominiais stiklais. Taip, konsjeržė priminė kažkokį vabzdį – ir vos nenusikvatojau balsu, suvokusi, kad jis man primena… šūdmusę, atsiprašau, mėsinę musę. „Negražu taip apie žmogų…“ – subariau net savo mintis. Gal jis tiesiog geras, tylus ramus pensininkas, prisiduriantis nuobodoku darbu? Tebūnie tad „dėdė“, o ne…

Žvelgdamas pro storus stiklus, konsjeržė sumurmėjo:
- Pasą turėsite?
Tylėdama ištiesiau gerokai aptrintą dokumentą. „Dėdė“ kažkodėl ėmė jį vartyti, negana to – įknibo žiūrinėti įvairių pasienio tarnybų antspaudus, jų buvo nemažai. Taip jis kuitėsi gal penketą minučių. Neiškenčiau:
- Asmens kodas ir gyvenamoji vieta, kurių jums reikia – paskutiniuose puslapiuose.
- Žinau! – piktokai atsiliepė spigiu balsu, bet bent jau ėmė pildyti žurnalą, vedžiodamas mėlynu tušinuku. „Paltavi…“ – skiemenavo. Stebėdama, kaip į storą sąsiuvinį langeliais gula mano duomenys, staiga suvokiau, kad darau neatleistiną konspiracijos klaidą – registruojuosi savo pavarde! Bet… Neturiu pasirinkimo – paso gi būtinai reikia... Metas pagalvoti apie papildomus dokumentus? Kas juos galėtų parūpinti, gal Antonas? Ar tik nepasiilgai „sergėtojo“, Rasyt? Aišku, galėčiau įsiprašyti porai naktų pas kokią nors pažįstamą, bet labai jau nesinori į šitą paranojišką reikalą velti dar draugų – užtenka ir to, kad Vilių įvėliau. Gyveno sau vaikinas, be rūpesčių jokių - tikriausiai, ir štai: buldynkšt ant galvos niekada nematyta sesuo, kažkoks ruskis Antonas, dar velnias žino kas…

Pagaliau gavau raktą, taip pat buvo išcypčiotos instrukcijos dėl pusryčių. Palypėjau į trečią aukštą. Buvau nusiteikusi, kad kambarys manęs nenudžiugins – juk tai pigus viešbutis… Iš esmės numeris atkartojo dėdės Vlado „kalėjimą“ – tie patys poros dešimčių metų senumo baldai, ir taip nedidelę erdvę gniaužiantys tamsaus lako plokštėmis, raudona metalinė stalinė lempa, ir, kaip be jo - „Šilelis“, besipuikuojantis laiduku su mygtuku perjungti kanalams – distancinis! O juk girdėjau, kad čia ir užsieniečius apgyvendina – kaip jiems turėtų būti niūru - ir dar vėlyvą, šlapią rudenį. Bet man… Kas man, juk ne poilsiauti, ne grožėtis miestu ar viešbučiais atvažiavau, o galvoti, mąstyti, aiškintis, daryti. Kažką daryti. Mantos vežiausi nedaug, tad ją išskirstyti po spintą ir stalčius netrukau – planavau čia pabūti porą dienų, ne daugiau. Po kelionės visada mėgau nusiprausti, bet šįsyk dušas kažkodėl netraukė – gal dėl to, kad gyvatukas vonios kambaryje buvo vos drungnas, o viename kampe papelėjusia plytelių siūle aukštyn nuropojo voras. Girdama save už apdairumą, įlindau į švelnų, lengvos itališkos moheros ryškiai oranžinį megztinuką. Jeigu čia viskas taip pilka, aptriušę ir nemiela, tebūsiu aš pati saulytė. Hmmm… O juk „dėdė Vladas“ mane taip ir vadindavo – „Rasyte saulyte“, nors man taip norėjosi, kad tartų tvirtą ir gaivų – „Rasa“. Aš mėgau savo vardą – juk maža pasaulyje tobulesnių dalykų už rytinį andens lašą, blizgantį ant lapų. Ir jame tiek daug: skaidruma, gaivuma, gelmė, juokingi atspindžiai, vaivorykštė! Žvilgtelėjau pro langą – ne, vaivorykštės ten būti negalėjo. Ten tik į antrą pusę persirito diena, taip depresyviai slegianti pilku dangumi ir vis pratrūkstančia dulksna. Lapkritis…

Atsisėdau ant palangės, kur buvau numetusi rankinę. Goštauto gatvė ir žiedas smardinosi automobiliais, „Planetos“ sustojime grumdėsi žmonės, riogsojo „Lietuvos ryto“ reklama ant stogo priešais bet… Į mane niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio. Mane - tokią ryškią šitą blausų… hmmm… pavakarį. Nors mintis ir buvo visiškai absurdiška, bet nuotaika vėl subjuro. Akimirkai apie tai susimąsčiau ir…

Velnias, užsirūkiau! Kaip, kada suspėjau? Lyg būčiau pavėlavusi atsibusti – o greta jau voliojosi nuplėštas pakelio celofanas, tarp pirštų rūkstantis dūmelis priminė, kad trys mėnesiai kaip ir šuniui ant uodegos. Trys mėnesiai disciplinos, lomkių ir kitokios saviįtaigos! Ne, bet tai – neįtikėtina. Taip, žiebtuvėlį turėjau, bet jis buvo giliausioje rankinės kišenėje! O cigaretės, jos iš kur? „Gesink, gesink, išmesk!“ Nurodinėjau sau, gardžiai traukdama kitą dūmą. Na, gerai. Vieną. Vieną vienintelę… Štai, skubiai pabaigiau, sumaigiau, baigta. Virpančiais pirštais uždariau pakelį, sugniaužiau ir nunešiau į šiukšlių dėžę celofaną. Gera mergaitė, saldainiukas tau. Valinga mergaitė. Dabar vėl sukišk viską kuo giliausiai… Kuo giliausiai…
Puiku, kas toliau?

Toliau reikia grįžti prie to, nuo ko bėgi. Nuo to, apie ką tikiesi negalvoti žvelgdama į pilką miestą ir vilkdamasi patį ryškiausią megztinį. Nuo to, dėl ko čia ir atvažiavai, ir įlindai į šitą skylę, pavadintą „Žaliuoju tiltu“. Taigi, susiimk, paimk lapą popieriaus, balto, lyg aštuoniolikto amžiaus gražuolių veidai, lygaus, lyg nupoliruoto pačia geriausia dvidešimto amžiaus pabaigos kosmetika. Ir…

Prievartauk jį! Žalok vardais, faktais! Pjaustyk ryšių linijomis, bjaurok įtarimais… Tegul, tegul duoda tau pagaliau atsakymus, tegul pasimato paslapčių raktai. Vladas, Teodoras, profesorienė – koks tos kalės vardas? – tu, Vilius, jo tėvai, įtėviai, Antonas ir…
Aristidas Pakštas, Juozovič,
Daumantas Taraila, Vytautovič,
Asta Šiaučiūnytė, Tadovna,
Livija Koldūnaitė, cha, gera pavardė, Motiejevna…
Vida Makšalytė, Rimovna,
Otilija Radinskaitė, Gintovna,
Gonorata Senevjeva, Vasiljevna…
Ir dar devyniolika vardų pavardžių (be maniškės), iš kurių dvi lenkiškos, viena lyg ir žydiška, viena - rusiška. Mažai ką sakančių įtėvių pavardžių. Nieko, tikrai nieko nebūčiau įtarusi, jeigu matyčiau tik šį sąrašą, pavadintą „Obščij spisok“. Bet svarbiausia – štai čia.
Rasa Paltavičiūtė, Anatoljevna. Roditeli: Albertas Maslauskas, Juozovič, Rima Maslauskienė, Saulevna. Opekun: Anatolijus Paltavičius, Petrovič.
Ir…
Dalija Ragėnaitė, Mantovna. Roditeli: Andrius Vikaras, Stasovič, Milda Vikarienė, Augustovna. Opekun: Mantas Ragėnas, Silvestrovič.
Gerokai tikslesnis sąrašas. Bet tik vienas, tik antrasis lapas. Vos dvi pavardės. Matyt, įtėvis sąmoningai jį paliko. Ir dėl kurio, anot „dėdės Vlado“, man gresia labai dideli pavojai? Ar tas pats grėsė ir Dalijai Ragėnaitei, kartu su įtėviais žuvusiai autokatastrofoje 1991-aisiais? Ir jos tėvams – Andriui ir Mildai Vikarams, mirusiems vienas po kito per 1994-uosius? Šiurpoka, nors daryti išvadas apie siaubo filmą dar ankstoka... Tikėkimės.
Jetaus, aš vėl užsirūkiau! O tik pasiėmiau rankose pažaisti žiebtuvėlį. Rasele, o tau ne laikas pas priklausomybės ligų gydytoją? Kol dar nemokama?… Nes kai žmogus staiga taip nebejaučia, ką jis veikia…
Pabeldė į duris. Atsargiai, neryžtingai. Broliukas, kas gi daugiau – žingsnis pirmyn, du atgal. Įdomu, jis visą gyvenimą taip? Plačiau atvėriau langą, kad geriau išsivėduotų dūmai, ir sušukau: „įeik, neužrakinta“.

Neslėpdamas nustebimo, Vilius beveik smerkiančiai nužvelgė mano rankoje žioruojančią cigaretę. Kažkodėl tapo nejauku, tad greitai užgesinau peleninėje.
„Labas“, teištarė brolis ir nusisuko pasikabinti striukės. Su pilku dvieiliu kostiumu, gal ir ne pačiu brangiausiu (ką čia – vienu iš pigiųjų) jis atrodė šiek tiek griežtesnis ir solidesnis. Bet kaklaraištis…
Gerai, kai ateis gimtadienis – žinosiu, ką padovanoti, nes negaliu pakęsti pilkšvai melsvo „Thomas Phillips“ asortimento už 10 litų. Ir vis dėlto, kostiumuotas jis neatrodė toks apipešiotas, sutrikęs studenčiokas, kaip tą pirmąjį vakarą. Be to, jo ir šiluma buvo truputį pasikeitusi – lygesnė, labiau koncentruota, nebebuvo to prieš kelias dienas tokio ryškaus blaškymosi, erzinančio netvarkingo pulsavimo. Ir šildė jis vis dėlto maloniai. Man vėl nudiegė – tai vis dėlto, kaip šildys tėvai? Kada pasiryžti tam susitikimui? Laukiau, kol brolis prieis, gal apkabins, gal pakštels į skruostą, bet jis sustojo pusiaukelėje ir tiesiog įsistebeilijo į primargintus lapus.
- Kiek visko daug… - kilstelėjo antakius. Nuorūką kiauliškai švystelėjau pro langą. Nieko nėra bjauresnio, kaip nuorūkos kvapas, taip pat ir rūkančiam. Vilius patyliukais skaitė pavardes, bet staiga bakstelėjo pirštu ir atsigręžė į mane:
- Aš pažįstu Mantą Ragėną.
- Tikrai?
- Jis mokėsi atrodo metais aukštesnėje klasėje. Mes kartu dainavome chore
- Štai kaip. Jis buvo… Toks kaip visi?
- Ką aš žinau, - Vilius gūžtelėjo pečiais, - draugais nebuvome. Bet tiesiog apie jį būtų galima nesunkiai ką nors pasiaiškinti…
- O tu bent nujauti, ką reiktų aiškintis?
- Na, ar niekas nepastebėjo jo kokių nors keistenybių?
- Bet tu juk nepastebėjai.
- Na, ir kas?
- Tas, kad žmonės neskuba demonstruoti keistenybių, - kantriai paaiškinau, - keistenybė – dažnai labiau našta nei dovana. Aš ne kartą esu pagalvojusi, kad man būtų nepaprastai įdomu girdėti pasakojimus apie save, skaityti apie save ką nors parašytą, bet nejausti viso to, ką aš jaučiu. Beje, tu pasikeitęs.
- Pražilau, ar?
- Ne, sutvirtėjai.
- Nejaugi? Paskutinį kartą štanginėje buvau…
- Aš ne apie tai. Tiesiog tu kažkoks ramesnis. Santūresnis gal?
- Pasakyk tai mano bendradarbiams. Na, bet jeigu taip jauti…
- O tu – ne?
- Kas ne?
- Tu manęs tikrai nejauti? – vis dar sunku buvo patikėti, kad mano brolis – toks pat, kaip kiti. Kad „keistenybė“ šeimoje – tik mano.
Vilius atsisėdo. Kadangi aš vis dar buvau ant palangės, bene pirmą kartą pažvelgiau į jį iš viršaus. Buvo šiek tiek neįprasta.
- Kaip šilumos šaltinio – ne, - pagaliau atsakė, - kaip žmogų – gal šiek tiek. Bent jau vis mažiau galvoju, kad mane mulkini, - šyptelėjo.
Paršas! Tiksliau – nepatikli kiaulė.
- Gerai, - ne, aš nenurimsiu, - dabar padarykim eksperimentą, - jo akyse įsižiebė nuostaba, bet nespėjus jam paklausti, tęsiau:
- Gali užsimerkti? Bet tik sąžiningai. Netgi taip – nusisuk į sieną ir užsimerk. O tada pabandyk pasakyti, kurioje kambario vietoje aš esu.
- Chi chi, use the force, Luke, - sukrizeno jis.
- Ką?
- Žvaigždžių karai. Okei, nematei turbūt. Ten toks momentas yra. Gerai, eksperimentuojam. Dar ir ausis užsikišiu, kad nieko negirdėčiau…
Atsargiai nusileidau nuo palangės ir paėjau keletą žingsnių į šoną.
- Na? – viltingai paklausiau.
- Neturiu žalio supratimo, - prisipažino jis.
- Tikrai tikrai?
- Tikrai tikrai.
- O jeigu labai labai susikauptum?
Jis vėl suprunkštė, bet kai atsimerkė, akys nesišypsojo.
- Rasa, baikim, aš paprastas. Aš nejaučiu žmonių šilumos kaip nors ypatingai. Aš kartais net nejaučiu žmonių tada, kai kitiems jie atviri lyg dangus. Atleisk, bet taip yra. Ir – pasakysiu tau atvirai – abejoju, ar bent vienas iš mano – tavo tėvų toks. Beje, kaip sakiau – aš patikrinau, sesuo buvo gimusi, tėvai to net nebandė paneigti, tik sutriko. Pažadėjo vakare papasakoti daugiau.
- Ir apie mane pasakei?
- Ne, apie tave dar nė žodžio. Bet jiems tikrai nepaprastai smalsu, kas čia man skambina vidurnaktį, kodėl kelias dienas vaikštau kaip nesavas, grįžtu paryčiais ir užsidaręs kambaryje geriu konjaką. Aš to paprastai nedarau, bet ir aiškios legendos tam paaiškinti dar neturiu. Beje, tėvas kažkodėl įtarė, kad apie seserį man galėjo pasakyti kažkoks profesorius Ratkevičius. Jis ne tas pats tavo kauniškis profesorius?
- Tai bent… - buvo mano eilė apstulbti, - tik maniškis – Raškevičius, ne Ratkevičius. Viena raidė… Vladas Raškevičius. Būtent pas jį… hmm… viešėjau.
- Kuo toliau – tuo įdomiau. Ir Plikis jam dirba, ane? Ką nors dar papasakosi?
- O gal pirma tu?
Ir pagalvojau – vis dėlto, jis manimi vis tiek iki galo netiki. „Neviernas Tamošius“, kaip kad sako motina, tpfu, įmotė! Ir dabar aišku nori, kad aš pirma viską papasakočiau, kad jis galėtų palyginti, gal net nuspręsti, ko man nesakyti, kai man taip reikia viską, viską vienas kitam pasakyti. Nuo a iki z, nuo alfos iki omegos. Nes tik taip yra vilties ką nors padaryti…
- Viliau, gerai, aš papasakosiu. Bet tik būk draugas, nesugalvok pradėti savo atskiro žaidimo, juk tu sakei, kad man padėsi.
- Aš ir dabar sakau, kad tau padėsiu, - patvirtino jis, - aš apsisprendžiau. Tiesiog man trūksta laiko atkarpos, svarbios. Nes mano nuotykiai po to, kai Plikis tave išsivežė, buvo niekuo su mūsų istorija nesusiję – aš kviečiau policiją, ji mane išdurnino, nes mėginau kažką regzti, susipainiojau, neatsimindamas tavo tikrosios pavardės ir taip toliau… Aš nesiruošiu nieko nuo tavęs slėpti, aš kaip tik noriu kuo daugiau sužinoti ir kuo daugiau visko sugretinti. Bet sakau – judėkime chronologiškai, tarkim, kad mūsų centrinis herojus – Plikis. Aš paliktas ant ledo, tu važiuoji su juo į Kauną, kas toliau?
Be didelių pagražinimų, papasakojau jam viską, kas nutiko. Jis klausėsi labai įdėmiai, vis kažkodėl pažiūrėdamas į mano lapus. Pertraukė tik vieną kartą:
- Aha, tai Teodoras to Vlado sūnus. Palauk, o jis – normalus?
- Manau, kad taip.
- O jo motina?
- Nežinau tiksliai, bet greičiausiai, kad taip pat.
- Mhm… Vadinasi, tik tėvas. Palikuonims nepersiduoda iš kartos į kartą. Žinai, aš jau buvau sugalvojęs, kodėl jis pasivadino tavo „broliu“. Bet jeigu jis normalus, tada atkrenta.
Jo dažnai vartojamas „normalus“ man vis dėlto rėžė ausį. Aš ką – nenormali? O gal jo paprašyti, kad sakytų „ypatingas“? „Kitoks“? „Neįprastas?“ Nors, koks skirtumas, ką čia kabinėsiuosi prie žodžių. Bet mintis dėl Teodoro įdomi, nors…
- Ai, turbūt jis paprasčiausiai buvo gavęs iš tėvuko nurodymą tave nuraminti, jeigu netyčiomis apsireikštum. Na, kur gi žmogui bus saugiau, jeigu ne šeimoje… - suniekinau jo versiją ir pabaigiau tiesiog faktu, kad grįžusi radau iškratytus namus.
- Ir ką darei su perknistu butu? – parūpo jam.
- Nieko.
- Net mentų nekvietei?
- Ne. Tegul Vladas žino, kad suprantu, kieno tai darbas.
- M… O čia tu turbūt klysti…
- Kodėl?
- Okei, mano eilė.
Pasirengiau klausyti lygiai taip pat susikaupusi, kaip klausė jis. Savo dalį Vilius išdėstė gyvai, emocingai, su šūksniais, gestikuliavimais. Jo šiluma irgi atsigavo – vėl sutvinksėjo bangomis, ypač kai pasakojo apie įtemptas situacijas. Ne, visgi šis pojūtis turi daug gero – taip lengva įsijausti į kito pasakojimą, kad nejučiomis pagavau save įtemptai klausančią, ar nesuskambės telefonas!
- Tai va, matyt, Plikis nemelavo, jis tikrai sargybinis, - nepadaręs jokios didesnės pauzės po pasakojimo, perėjo prie svarstymų Vilius, - ir – esu beveik įsitikinęs šimtu procentu – jis dabar vėl tavęs ieško, nes tu dingai, nieko jiems nepasakiusi. Žinai, aš jų vietoje galvočiau taip: jeigu mano namuose buvo pasala, tai tikriausiai ir tavo namuose būta pasalos. Ir jeigu jie buvo nuvykę pažiūrėti, kaip atrodo tavo butas, kas labai tikėtina po to, ką Plikis turėjo jiems atraportuoti apie mano buto purtymą, jie garantuotai šoks aiškintis, ar anie tave pagrobė. Tad gal mums yra truputį laiko?
- Tai tu manai, kad mano butą krėtė ne Plikio chebra… - rimtas pagrindas sunerimti… - O tu nepagalvojai, kad čia gali būti taip pat ir apgaulė, - pratęsiau, – tarkim, Plikis visur apsimeta mūsų draugu, jis kietas, nenugalimas, su visais susitariantis, ir tik laukia momento, kai kuris nors iš mūsų palūš ir jam draugiškai ant peties išsilies.
- Na, nujausti žmones tavo specialybė… Tiesa, sakei gi, kad Plikis kažkoks dar kitoks. Tai bent chebrytė…
- Kitoks. Jis kažkaip blokuoja savo šilumą.
- Termosas? – pademonstravo fizikos žinias brolelis.
- Bet ką toliau darom? – nesureagavau į jo ironiją, pagaliau, Plikio ypatybės – įdomu, bet dabar yra svarbesnių dalykų.
- Į archyvus eiti nebeišeina. Vladas sakė, kad jie – sekami, - pratęsiau, - vadinasi, aš tikrai negaliu, tu irgi jau „apsišvietęs“.
- Į policiją – irgi. Uždarys į vasaros 5, - pastebėjo Vilius.
- Arba parduos „brigadiniams“…
- Na, tu gali visgi lipti prie Vlado. Kol kas jis čia atrodo mažiausias šunsnukis, be to, Plikis skriausti neleis, - visai rimtai pasiūlė idėją. Ak štai kokia tavo pagalba! Net pyktelėjau:
- Tada vieną dieną rasi mane nunuodytą. Ne, nesivaipyk, aš tau visai rimtai sakau – ta boba manęs nekenčia. Tu net neįsivaizduoji, kaip ji manęs nekenčia! Anot Teodoro – ji nekenčia ir Plikio kaip buvusio kgbisto, turbūt nekenčia ir Vlado su jo idėjomis, bet gi profesorius pinigą tai neša gerą! O namukas – nekuklus, patikėk, nekuklus. Be to… Praėjo tie laikai, kai aš tikėjau žmonių kilnumu. Aš vis tiek manau, kad jam reikia ne tiek manęs, kiek sąrašo. Gal irgi perduoti tiems patiems brigadiniams, tik už didesnę kainą
- Velnias, bet jeigu čia įsivelia brigadiniai – kokia jiems nauda? Kam jiems tie sąrašai? Apskritai – jie yra? Čia, tos pavardė ant lapų – jos tikros? Ir kodėl prie vienų yra tėvai, prie kitų nėra?
- Todėl, kad tai viskas, ką turiu – čia iš skirtingų sąrašų: pilnesnio ir bendro. Apie Daliją Ragėnaitę aš išsiaiškinau – ji žuvusi. Kitų dar nemėginau – be to, prie jų nėra tikrųjų tėvų, čia juk įtėvių pavardės…
- Bet žmones surasti tai galime…
- O tiesą sakant – kam mums jų?
- Na, sužinoti…
- Ką?
- Na, ryšius, dar…
Vilius nutilo ties puse sakinio ir susimąstė. Taip, brolau, štai čia šuo ir pakastas – mes nežinome, ką mes norėtume sužinoti. Ryšius… Kas iš tų ryšių? Mes net nežinome, ko mums reikia.
- Juk sakei, kad Vladas minėjo, jog kgbistai mokėjo nustatyti, kada gims tas toks vaikas. Nemanau, kad čia gali būti kažkas labai sudėtingo. Čia juk garantuotai yra paveldimumas, yra genetika, pameni šulytėje ten tuos A ir B? Kodėl mums to nepasiaiškinus? – klausiau jo ir netikėjau ausimis - tai bent naivumas…
- Viliau, bet ką tai duos, ką? Juk mes turime panosėje sąrašus!
- Na… Tada…
- Aha? – cha, pirštai visgi sustojo nebepaėmę cigaretės, nors pakelis ir atsidarė.
- Tada reikia juos įspėti, - brolis pažvelgė labai rimtai.
Tai buvo kas kita. Taip, tai logiška – jeigu ieškoma „tokių“, kodėl turėtų ieškoti tik manęs?
„Arba išgasdinti…“ – nutylėjau, bet užsikabinau už šios minties. Kartais visiems norisi pabūti kilniems, geriems, ar ne? Bet – ir vėl – ką mes jiems pasakysime? Pagaliau – negi tikimės, kad jie mums ką nors sakys?
- Tik atrodo, kad vienintelis paieškų šaltinis šįsyk bus telefonų knyga, - matyt, ir jis persvarstė savo pasiūlymo realumą.
- Visos Lietuvos knygos, - pridėjau mano manymu triuškinantį argumentą.
- Ne kas…
Aha, taigi, ir vėl tas pats klausimas – o kas toliau?
- Vis dėlto, aš bent apie Ragėną pamėginsiu ką nors sužinoti… - numykė Vilius. Saviapgaulė jam taip pat reikalinga, kaip ir man. O gal tikrai jis teisus – pulti į plačiai išskėstą „dėdės Vlado“ glėbį? Ar bent jau su juo pasikalbėti, padėkoti už viešnagę Kaune… Vilius dar kartą peržiūrėjo sąrašą.
- Tai tu jį moki mintinai?
- Argi tai - ne saugiausia?
- O originalai?
- Iki akimirkos, kurią nuspręsiu aš ir tik aš, jų niekas neras.
- Tuomet reikia sunaikinti ir šitą.
- Nesirūpink, sudeginsiu. Nori jau bėgti? – tikriausiai atspėjau mintis.
- Aha, jau beveik aštuonios, man reiktų eiti. Ką tu galvoji daryti?
- Nežinau. Gal ką nors paskaitysiu prieš migdama ar teliką pažiūrėsiu… Pavargau.
- O ryt būsi čia?
- Tikriausiai. Nors dar nežinau – gal reiktų man rimčiau pasislapstyti. Jei ką – pranešiu, tavo telefoną gi turiu…
- Aha. Na, gerai, aš eisiu.
- Viliau?
- Ką?
Įkvėpiau ir išbėriau:
- Na, pasakyk, kodėl, kodėl tu, po galais, manęs taip vengi? Kodėl tu man prisėdus arčiau atsitrauki, palinkus link tavęs - atsiloši? Vis dar netiki? Kas yra? Nematai, kad noriu, kad tu mane apkabintum, priglaustum, paglostytum, bent pasisveikindamas! – pratrūkau truputį netikėtai pati sau. – Suprask tu gi vieną sykį, kad aš susiradau brolį. Tikrą brolį, to pačio kraujo, tikriausiai tos pačios šilumos. O tu elgiesi kaip koks… Koks… Ar čia dėl tos cigaretės, į kurią pažiūrėjai tarsi… Tarsi… - aha, dabar jau man ima trūkti žodžių. Kuo toliau – tuo gražiau…
Jis vyptelėjo, bet staiga vėl surimtėjo:
- Cigaretės čia nekaltos, nors man nelabai patinka rūkantys žmonės… Aš gi tau sakiau – aš nepastabus. Nepastabus. Gerai – dabar pasakei, dabar galėsiu tave ir apkabinti, ir paglostyti. Tik… Brač, tau tai gerai – tu žinojai, kad ieškai brolio, tu jį radai ir tu jį matai kaip brolį, o aš… Velnias, pirmiausia aš tavyje matau fainą merginą. Kuri, po galais, yra sesuo, bet mano kūnas, jeigu išmesime smegenis, to nežino.
Klausiau išsižiojusi. Juk apie tokias vyriškos jausenos subtilybes net nebuvau pagalvojusi!
- Žodžiu, man reikia apsiprasti su tuo, kad tu esi sesuo. Tik sesuo. Aiškiau?
Tylėdama linktelėjau galvą.
- Na, tada iki, - jis pagaliau apkabino ir pakštelėjo į skruostą. – Ką įdomaus išgirsiu iš tėvų – pamėginsiu pranešti. Neturėtų būti sudėtinga?
- Tikrai ne… - patvirtinau.

Viliui išėjus, nusiprausiau ir atsiguliau. Vienas dalykas, kurį visada mėgau viešbučiuose – tai išplautą, išlygintą patalynę. Užsienyje vos vieną kartą panaudotą rankšluostį ant grindų mesdavau su didžiausiu džiaugsmu – žinojau, kad po room service apsilankymo jo vietoje kabės kitas – vėl švarus, vėl sausas. Deja, čia buvo ne užsienis ir patalynė, kaip ir visas interjeras, turbūt buvo nugulėta ne vieno svečio, tačiau vis tiek – švari, išlyginta, na, ir kas, kad vienas antklodės kampeliai šiek tiek apiręs. Tik lova, tiksliau – jos matracas… Galite vadinti mane princese ant žirnio, bet lova man turi būti patogi. Labai patogi. Ir kai į vieną mentį įsiremia piktoji spyruoklė, na, ir kas, kad už audinio ir parolono, tai labai erzina. Tačiau supratau – net jeigu pareikšiu pretenzijas „recepšinui“, niekas man lovos nepakeis, todėl tiesiog persikėliau galvūgalį į kitą pusę ir, nors nebemačiau lango su jau nušvitusiu Operos ir baleto teatru, buvo vis tiek geriau.

Gulėjau, žiūrėjau į baltas, truputį paskeldėjusias lubas, stengdamasi nebegalvoti apie sąrašus ar bet ką, kas su jais susiję. Nes kuo daugiau galvojau, tuo labiau nežinojau, ko griebtis ir nuo kurio galo tęsti. Tokios mintys visada žlugdo, dabar aš bandžiau su jomis susitaikyti, bandžiau jas stebėti plaukiančias pro šalį, skaičiuoti lyg avis, šokinėjančias per griovį, ir nebesigilinti. Gal padėjo tai, kad viešbutyje jaučiausi pakankamai saugi? Mano „keistenybė“ ir nuojautos nerodė jokių pavojaus ženklų, ir nors po vargšo merso gaisro aš į nuojautas ėmiau žvelgti blaiviau, netgi įtarti, kad kai kurias iš jų aš tiesiog išsigalvoju, tačiau pats ramybės pojūtis buvo be galo malonus. Pagaliau užsnūdau, taikiai it kūdikis. Nebepamenu, ką sapnavau, bet į sapną įsibrovė skambutis, iš pradžių, kaip įprasta, tapęs sapno dalimi, bet galiausiai – pažadinantis.

Pirmi Viliaus žodžiai buvo daug žadantys: „jeigu stovi, atsisėsk“. Man atsakius, kad jau guliu, jis tarė:
- Net nežinau, ką dabar daryti. Turiu tokią žinią, kurią galiu pasakyti labai trumpai ir papasakoti, kai vėl susitiksim, arba bandyti iš karto papasakoti plačiau.
- Gal trumpai… - paprašiau, vos sulaikydama žiovulį.
- Gerai. Trumpai – Teodoras tikrai tavo brolis.
Keista, bet toji žinia manęs kažkodėl nesukrėtė. Gal dėl to, kad jau ne kartą buvo atmesta kaip neįmanoma ir jai surasta bent keletas paaiškinimų.
- Kas tau taip sakė? – tik pasiteiravau.
- Tėvas.
- Jis pažįsta Vladą?
- Taip, bet čia dar ne viskas. Aš irgi esu tavo brolis.
- Viliau, baik čia žaisti detektyvą ir sakyk, ką tau sakė tėvas, - net šiek tiek pyktelėjau.
- Tą ir sakė, kad tu – Raškevičiaus dukra.
- Ką?! „Jis išprotėjo?!“
- Mano ir tavo motina – ta pati. Tėvai – skirtingi. Tokia istorija.
- Taip… Taip… - suvapėjau.
- Taip yra, - dar tyliai patvirtino jis. Nori plačiau?
Pajutau, kad burna išdžiūvusi, tarsi būčiau bėgusi krosą. Mintyse – visiška sumaištis, pojūčių, kuriuos pirmą kartą sukėlė „dėdės Vladas“ prisiminimas, visokie „taip“, „ne“, „galbūt“, „ką?“, „bet“, „nors“, „kaip?!“
- Pasakok… - išlemenau.
- Gal visgi ne. Daug kalbos.
- Tada atvažiuok.
Ragelyje buvo tylu.
- Labai prašau… - pridėjau. Juk puikiai žinojau, kad po tokios naujienos tikrai neužmigsiu. Jau dabar miegus pūste nupūtė. Prieš akis vis pakibdavo dailus, išpuoselėtas „dėdės Vlado“ veidas ar jo rankų atvaizdas. Bet…
- Gerai, - galiausiai apsisprendė brolis. – Nors man rodos, kad neprotinga taip dažnai pas tave važiuoti. Ypač jeigu mane kas nors seka.
- Labai prašau, atvažiuok, suprask, aš neužmigsiu, kol visko nepapasakosi! Viliau!
- Važiuoju.

Padėjau ragelį ir jausdama, kad visa virpu. Šiluma ir šaltis bangomis liejosi per kūną – pažinojau šį pojūtį, man dažnai taip nutikdavo, kai stipriai susijaudindavau – beje, tada ir mano nuojautos visai susipainiodavo. Prisiverčiau giliau kvėpuoti ir, vos vos aprimus, atsistojau. Kojos drebėjo. Dukra… Štai kaip… „Dėdė Vladas“, „Raselė saulytė“, tas kupinas rūpesčio žvilgsnis… Ir… Kodėl gi ne? Ar tai nepaaiškintų tų pojūčių bangos, kurie užplūsta jam esant šalia? Ir kodėl man joks, joks vyras iki šiol nebuvo šitiek mielas, brangus ir žavingas kaip „dėdė Vladas“? Bet… Sąrašuose tėvas įrašytas aiškiai, ir du kartus – Maslauskas. Ir jeigu tai susiję su genetika, nepaprastai svarbu, kad duomenys būtų tikslūs! Štirlicai klydo? Slėpė? O motina? Susmukau į kėdę prie stalo, beprasmišku žvilgsniu vėl varstydama susirašytas pavardes… Na, kodėl, kodėl negali kaip filme staiga pradėti pieštis įvairios rodyklytės – vynuogienojų ar kokios nors kitos formos, išryškėti simpatinio rašalo žymės, atskleidžiančios baisias paslaptis ir tiesas, kodėl?! Viliau, greičiau, greičiau pasirodyk ir pasakok, pasakok!

Koridoriuje nuaidėjo sunkūs kelių žmonių žingsniai. Nuo durų padvelkė vėsuma, tai privertė mobilizuotis akimirksniu. Jokių abejonių – einama prie mano kambario. Kas dabar? Nejaugi „brigadiniai“, kaip spėjo Vilius? Sąrašas? Karšligiškai suplėšiau į smulkiausius skutelius abu lapus ir nuleidau juos klozete. Tuo tarpu į duris pabeldė santūriai, bet griežtai. Jau galėjau neabejoti – jaučiau grėsmę, tik ji atrodė kažkokia ne visai aiškiai nukreipta į mane. Koks nors piktas patarnautojas? Bet atėjo keletas – juk girdėjau. Suspaudžiau rankoje mobilų, tarytum jis galėtų išgelbėti ir surinkau policijos numerį...