Entry tags:

rašinėjimai

KGB vaikai (12)
3(3). Savi

Suprantu, visa tai buvo seniai ir netiesa, galbūt pamiršote, kas dėjosi anksčiau. Ankstesnės dalies reziumė maždaug tokia: kažkokie pavojingi tipai iš Viliaus bando išsireikalauti "sąrašus", kuriuos jam galėjo perduoti Rasa. Vilius jokių sąrašų neturi, bet nusprendžia blefuoti, tikėdamasis laimėti kažkiek laiko Rasai, kurią prieš tai "pagrobė" Plikis. Bet blefe staiga sudalyvauja Plikis, kuris ištraukia Vilių iš labai didelių nemalonumų ir prisako daugiau nesikišti. Vilius to nepažada.

Ankstesnės dalys - nuo čia. Spausti ant tago "rašinėjimai"

Pažadino skambutis. Tiksliau – tėvas, stovintis su pižama prie lovos ir purtantis mane.

- Kas? Kur? – suvapėjau. Galva plyšo. Kiek prabėgo laiko nuo vidinių monologų pasibaigimo – neturėjau žalio supratimo.

- Tau skambina. Užmiestis… - tepasakė. Mieguistame veide vis tiek buvo regėti rūpestis – jis turbūt pirmą kartą ant mano darbo stalo matė gerokai nugertą brendžio butelį. „Užmiestis?!“ į sąmonę, kovojančią su alkoholine intoksikacija, pagaliau įsiveržė žodis. Stojausi taip staigiai, kad pasaulis aplink piktybiškai susvyravo, o galvoje sudžeržgė, lyg būčiau neteptas geležinis medkirtys. Velniai rautų – taigi nemaišiau! Bet ant tuščio skrandžio. Sukandęs dantis nusigavau iki telefono aparato. Įtariau, ko laukti…

- Viliau, tu? – ne, šito nelaukiau. O ji, nelaukdama mano atsakymo, skubėjo kalbėti toliau:

- Viliau, aš labai, labai atsiprašau, bet negalėjau tau paskambinti, iš manęs buvo paėmę mobilų, prie paprasto prieiti negalėjau…

- Nieko… Tau… viskas gerai? – šiaip ne taip suvarčiau liežuvį ir tik tada supratau, koks kvailas klausimas – jeigu žmogų pagrobė mano akyse, ji negalėjo paskambinti – vargu ar galėjo būti viskas gerai.

- Pusiau… Turėčiau labai daug ką tau papasakoti, bet dabar… Hmm… Na, trumpai – mane jie paleido, bet namai apversti aukštyn kojomis. Žinau, ko ieškojo, bet rasti jie negalėjo…

„O jeigu ją klauso!“

- Rasa, tu iš mobilaus? – protas vis labiau įsibėgėjo, skubėjau ją nutraukti, kol neleptelėjo ko nors nereikalingo. Žučkov bolše netu, bet kur garantijos?

- Taip, bet nesirūpink dėl mano pinigų, užteks.

- Pas mane jie irgi viską išvertė…

- Ką?!

- Jie buvo įsitikinę, kad tu man kažką perdavei. Todėl perkniso ir mano butą… Klausė ir telefoną. Bet mūsų draugužis Plikis vėl buvo pasirodęs, tik šįsyk jis mane, galima sakyti, išgelbėjo.

- Nuo… ko?

- Kažkokių labai nemalonių tipų, brigadinių matyt…

- Tu… Nejuokauji? – jos balse suskambo įtarumas. Taip, pats geriausias laikas įtarti juokavimus nežinia kelintą ryto valandą…

- Nejuokauju. Ir dar… Kas toks Teodoras?

- Teodoras? Ir jis buvo atvažiavęs?

- Ne… Aš mėginau tave susirasti per mobilų. Jis pakėlė ir pasakė, kad nesirūpinčiau, kad su tavimi – viskas gerai, ir…

- Ir?

- Kad jis – tavo brolis.

Ausinėje keletą sekundžių buvo tylu. Ką, neneigs?

- Nesamonė, - vėl prabilus, balsas buvo beveik neatpažįstamas.

Aš tylėjau. Juk pakartoti galėjau tik tą patį.

- Nesamonė, - dar kartą tarė ji. – Viliau, čia kažkokia visiška nesamonė! Taip būti negali.

- Tai jis ne tavo brolis?

- Ar tu išdurnėjai? Jeigu aš esu tavo sesuo, tai tu mano brolis. Arba tada išeina, kad Teodoras irgi tavo brolis, bet iš kur jis po velniais gali būti tavo brolis?!

- Tai tu buvai pagrobta?

- Buvau. Nors tas pagrobimas toks kažkoks… Su manim elgėsi kaip su kokia kilminga kaline. Ne, čia kažkas vis dar ne taip. Vladas kažką čia rezga, arba ta kalė…

- Koks Vladas?

- Profesorius toks kauniškis. Jis mane ir pagrobė. Plikis – tarsi jo bodygardas. Abu mane įtikinėja, kad jie mane saugo.

- Nuo ko?

- Viliau, ar tu gali atlėkti į Kauną – kad ir nuo ryto? Man čia vis tiek reikia kažką daryti – ar policiją iškviesti, ar kaip, aš dabar negaliu pajudėti. Viską ramiai pasipasakotume.

- Man ryt į darbą.

- Šūdas. Tai reikia tada man važiuoti… Gal po pietų kaip nors ir suspėčiau…

- Žinai… - giliai įkvėpiau, - man Plikis prisakė daugiau į šitą reikalą nesivelti.

Ji vėl nutilo kelioms akimirkoms. Pajutau kylantį jaudulį, įsitempiau – nujaučiau, kad tolimesnis sprendimas priklausys nuo kelių kitų akimirkų ir jos žodžių.

- Ir tu… nusprendei nebesivelti, ar ne? – balse buvo labai aiški viltis, kad aš pasakysiu „ne“. Bet aš tyčia delsiau ilgiau, nei įprasta. Kėliau savo vertę? Pradėjau mokytis psichologinių žaidimų? Norėjau, kad mano abejotinos pagalbos maldaute maldautų ta maža mergaičiutė, atkakliai vadinanti save seserimi?

- Ne… - pagaliau tariau. – Aš velsiuos.

- Nebijai?

- O kur ačiū? – išsprūdo vos ne savaime. Taip, aš tikėjausi bent jau padėkos!

- Ačiū, - atrodo, kad ji tai pasakė šypsodamasi, - aš irgi velsiuos, nors kai kam tai labai nepatinka. Viliau, mes juk kvaileliai, ar ne?

- Kodėl?!

- Mums abiems pasakyta nesikišti. Mus abu bando apsaugoti. O mes užuot saugojęsi…  

- Tokia apsauga man įtartina.

- Man – taip pat, - sutiko ji. - Kur ryt galėtume susitikti?

- Bet kur centre… Arba… Žinai ką, ramiausia bus mano darbe. Ten tikrai nebus pašalinių ausų, o jeigu ir Plikis atlėks iš paskos… Bet kokią pusė septynių, arba anksčiau, jeigu bendradarbiai išeis.

- Gerai. Pasakysi darbo telefoną?

Padiktavau.

- Tai iki ryt?

- Iki.

- Viliau?

- Ką?

- Ačiū.

- Nėr už ką.

- Už tai, kad esi.

- Baik tik…

- Baigiu. Labanakt.

 

Dar keletą akimirkų prastovėjau su pypsinčiu rageliu rankoje. Ar nebijau… Bijau. Nebijau. Bijau. Nebijau. Hmm, reiktų ramunės. Ar gali mane nužudyti? Už ką? Jie juk žino – aš nieko neturiu. Bet esu liudininkas. O liudininkus… Rytas už vakarą gudresnis, gal jam net galvos neskaudės. O tėvai? Kiek su jais pasidalinti, kiek dar ir juos įvelti?

 
„Em vienas!“ – bliaute užbliovė laikrodis – radijas, šiuo metu atliekantis žadintuvo funkciją. Muzika buvo gailestingesnė – trumpas klavišinių pasažas ir iškankintas balsas „I would do anything for love…“ Nejučiomis net šyptelėjau ir visiškai nustebęs suvokiau, kad galva šviesi, ir kad keltis visai nebus sunku. Bet tas jausmas truko tik mirksnį, tai yra tiek, kiek reikėjo energingai kilstelėti galvą nuo pagalvės. Kad tuoj pat vėl atgal padėčiau. Ir vis dėlto, pasirinkimo neturėjau – reikėjo ristis iš lovos, reikėjo praustis, reikėjo bendrauti su veidrodžiu ir neišsigąsti savo atvaizdo...

Virtuvėje pasitiko rūpestingas tėvo žvilgsnis, mama, kepanti kiaušinienę ir apie būsimą dieną balbatuojanti „Lietuvos radijo“ pirmoji programa. Žirmūnų gatvė jau tvino šviesų jūra, nuo skubančių trinksėjo laiptinės durys, skalijo iš rytinių pakakojimų parvedami šunys. Arbatos puodelis manęs jau laukė.

- Sėsk, tuoj iškeps, - tarė mama.

- Tepkis sviesto, berk druskos, – atitarė tėtis.

„kritulių tikimybė maža. Vilniuje oro temperatūra dieną iki penkių laipsnių šilumos, Kaune…“ – įsiterpė ir taisyklingas diktorės balsas.

- Kokios čia mergos tau vidurnakčiais skambinėja? – lyg ir bandė pajuokauti tėvas.

- Ai… - numykiau. Klausimo tikėjausi, nors ir ne iš karto.

- Aš tai maniau, kad ten tie vagys skambino… - virptelėjo mamos balsas. Laukiau, kol ji išdalins kiaušinienę ir pati atsisės. Taip, atsisės… Na, gerai, keletas kąsnių. Sukramtom, nurijam, užkandame sumuštiniu, skaičiuojam iki trijų…

- Tėveliai… - prabilau. Įdomu, kas dabar jų galvose? Gal „ir dabar jis tuoj pasakys, kad jo draugė laukiasi…?“ Velnias, rėžti iš karto, ar nors su nedideliu įvadu… Gal įvado reiktų, paskui dar…

- Aš suprantu, kad jums labai rūpi, kas man nutikę, kur buvau dingęs užvakar naktį, kodėl vakar… gėriau brendį ir kas man naktį skambino.

Tėvų veidai įsitempė. Taip, jiems rūpėjo, bet po kelių konfliktų prieš ketvertą – penketą metų aš išsikovojau pagarbą savo privatumui. Ir kartais būdavo netgi taip, kad kai pats norėdavau, kad tėvai paklaustų, pastebėtų, patartų, jie santūriai tylėdavo ir laukdavo, kol prabilsiu pirmas. Tėvas sriūbtelėjo ilgą gurkšnį iš puodelio ir ryžtingai pastatė ant stalo, tuo tarsi pasakydamas „kalbėk, aš pasiruošęs“.

- Bet pirmiausia man reikia, kad jūs atsakytumėte į vieną nepaprastai svarbų klausimą. Labai labai svarbų. Ir… nemeluotumėte, - paskutinį žodį ištariau kažkodėl nebežiūrėdamas į juos. Tiesos sakymas mūsų namuose buvo nepaprastai svarbus dalykas, o čia beveik mestelėjau prielaidą, kad man ji ne visada buvo sakoma.

- Na, ką tu… - apstulbusi išlemeno mama.

- Mama, tėti, - pažvelgiau į kiekvieną, - ar aš turėjau seserį?

- Ką? – tarsi nenugirdo tėvas. Mama tankiai sumirksėjo. Būtent į ją žvelgdamas pakartojau:

- Ar aš turėjau seserį. Jaunesnę. Berods pusantrų metų, kuri mirė vos gimus.

Tėvas atsikrekštė, mama ėmė rausti. Net tik – lūpos virpėjo, bet ji tramdėsi.

- Atsiprašau, kad… - pradėjau.

- Nieko, - atsiliepė tėvas, - nieko, Viliau, nieko.

Mamos skruostais nusirito ašaros.

- Rita… - tėvas prislinko arčiau kėdę ir apkabino motiną.

- Pala, - griežtai nurodė man, - valgyk.

Bet ką čia norėsi valgyti, jeigu dabar aišku, kad Rasa vis dėlto nemelavo. Tik ką daryti toliau? Pasakyti, kad Rasa – gyva, ar nesakyti? Pasakysiu – reikės viską pasakoti. Nesakysiu – reikės meluoti. Aš kažkaip nesitikėjau, kad teigiamas atsakymas bus toks akivaizdus. Tikėjausi pykčio, išsisukinėjimų, na, kaip įprasta su paslaptimis, o čia – staiga iš karto nukrenta ant galvos atsakymas. Ir ką dabar su tuo atsakymu veikti?!

- Kas tau apie tai pasakė? – štai ir klausimas, kuriam aš nepasiruošęs.

- Aš… Negaliu pasakyti. Dabar negaliu pasakyti, - patikslinau.

- Ratkevičius? – tariant pavardę tėvo balse suskambėjo vos ne nuožmumas.

- Kas tas Ratkevičius?

- Toks… Profesorius.

Profesorius… Kažkas girdėto… „Profesorius toks kauniškis…“ – prisiminiau Rasos žodžius. Bet laikrodis ant sienos negailestingai priminė, kad jau laikas skubėti link troleibuso, jeigu nenoriu pavėluoti. O pavėluoti nenorėjau – jeigu departamento direktorė Eugenija pastebės – gero nelauk.  Apstaugs ne prasčiau už babūną ir paskui dar mėnesį primins, jeigu iš karto neįkals papeikimo. Blogai, kai nelaimingi žmonės apdovanojami valdžia.

- Man jau reikia bėgti, - pasakiau stodamasis. 

- Bėk, - atitarė tėvas, - vakare galėsime pašnekėti. Mama, paskendusi tėčio glėbyje, veido nerodė, bet pirmiausia pabučiavau jos ramunėlių šampūnu kvepiančius plaukus ir tik tada spūstelėjau tėvo petį. Kad ir ką „kauniškis profesorius“ būtų pridaręs, tėvų išskirti jam nepavyko. Hmm, kodėl aš čia dabar galvoju apie skyrybas? Mintyse kažkas blykstelėjo, kažkoks kabliukas, už kurio užsikabinus rebusas galėjo pradėti spręstis. Bet kol kas tam nebuvo laiko –aš jau lėkiau žemyn laiptais, šokdamas per kelias pakopas ir tikėdamasis, kad šiandien Eugenija, aštuonios valandos nulis nulis minutės, delikačiai pabeldžianti į visus savo skyriaus kabinetus, nieko nepeš – pasitiksiu ją plačia piktybiška šypsena…

* * *

Viešbutis man visada buvo keista vieta - simbolizuojantis tikrą nepriklausomybę: nuo namų, nuo tėvų. Taip pat ir paslaptį – juk būtent viešbučiuose visose knygose ar filmuose dedasi pačios įdomybės: santykių aiškinimai, karšti neištikimybės seansai ir… paslaptingos mirtys. Po galais, aš ir vėl! Iš ministerijos išėjau truputį prieš šešias, ramiai nusileidau pro žiemai išjungtą Operhauzo fontaną ir perėjau į gatvės pusę, kur kadaise buvo viena iš labiausiai lankomų parduotuvių – „Gamta, medžioklė ir žūklė“. Ji kažkada įkūnydavo tiek daug svajonių: akvariumų žuvelės, medžiotojų šautuvai, spiningų kotai. Žinoma, jos nebebuvo. Kaip ir maisto parduotuvės greta. Tačiau kažkur ten turėjo būti viešbutis „Žalasis tiltas“. Tik kur? Kiek bežvalgiau – visur tik kažkokios bankų asociacijos ar kitų įstaigų lentelės. Niekas net neprimena viešbučio!

„Neskubėk, nesinervink…“ – priminiau sau. Kelintą kartą šiandien. Nes visą laiką sėdėjau lyg ant adatų. Mano leisgyvis „386“-as, tarsi pajutęs šeimininko nervingumą, irgi ėmė tokiu darytis – „Word“as lūžinėjo kas pusvalandį, diskeliai tapo nenuskaitomi, viskas, ko mėginau imtis, ėjo šuniui ant uodegos.  Telefoną buvau tiesiog okupavęs - prisitraukiau kuo arčiau savęs, o jeigu kuris bendradarbis mėgindavo šnektelėti ilgiau, lyg netyčiom imdavau tvarkyti popierius, išmėtytus aplink aparatą, stumdyti kėdes, virti arbatą... Net pietums išlėkiau vos penkiolikai minučių – laukiau. Rasa paskambino prieš tris ir iš karto pasiūlė pataisas planui – susitinkame ne mano darbe, o viešbutyje. Aš pasišaipiau, kad tai jau ima priminti Simenono detektyvus, bet mintyse teko sutikti, kad atsargumas – nepakenks. Sutarėme, kad susitiksime „Žaliajame tilte“. Štai ir jis. Taip, prabanga čia net įėjimas nedvelkė – nežinojau, ar sovietmečiu tai irgi buvo viešbutis, bet net dabar tai labiau priminė kažkokią įstaigą: tokios pačios stiklinės durys su keturkampėmis varinėmis rankenomis kaip ministerijoje, nudrengtas žalias kilimas ir žaliu dermantinu aptraukti foteliai. Recepcijoje sėdintis pusamžis dėdė nužvelgė mane įtariai, bet nieko nepaklausė. Gerai, kad laiptus užmačiau iš pirmo žvilgsnio – galėjau daug nesimaldamas po patalpas pakilti į trečia aukštą. Prieš belsdamas į duris – suvirpėjau. Visgi – viešbutis. Kas manęs laukia?