Istorija (11)
KGB vaikai

Ankstesnės dalys - nuo čia. Spausti ant tago "rašinėjimai"

Prašymas rusų kalbos žinovams: nesmerkti, jeigu darau klaidų ir netgi patarti, ką galima būtų pagerinti :)

3(2). Savi

Nemėgau Vėlinių. Sau buvau tvirtai nusprendęs – kai ateis laikas palikti testamentą, jame bus įrašyta trumpai ir aiškiai:

pelenai ir urna. Netgi urnos nebūtina – pelenai pavėjui. Iš tiesų – kodėl gi mano vargšu kūnu dar turėtų maitintis visokiausi kirminai, bakterijos, kodėl mano kaulus turėtų aptikti koks nors Hamletas, šluotelėmis ar ultragarsu šluostinėti archeologai, jais žaisti vaikiščiai? Iš dulkės į dulkę – juk taip pasakyta! Kodėl gi nepagreitinus to proceso, gal ir atvirkštinis vyks greičiau? Aš nenoriu, kad mano vaikai turėtų keistą pareigą kas metai lapkričio 1 dieną, dažniausiai per šaltį, lietų, šlapdribą, vėją keliauti į tas Rokantiškių, Karveliškių ar panašias kalvas. Sakoma – tada prisimenami mirusieji, tada jaučiamas ryšys tarp dabar esančių ir praeitin išėjusių. Skiedalai – ryšys jaučiamas, kai paimi į rankas nuotrauką, kai perskaitai laišką, kai paklausai istorijos, kai tėvas, darydamas kokį darbą, parodo gudrybę ir pasako: čia tavo senelis mane taip išmokė. Tai yra tikrasis ryšys. O visa kita – pakazūchė. Taip, nežiūrint to, kad brolio kapą lankydavome iš pradžių kartą per savaitę, vėliau – kas dvi, dar vėliau – kas mėnesį ar porą, ryšio su ta cinkuota dėže pusantro metro gylyje tikrai nejaučiau. Kai brolis buvo išsiųsta į Afganistaną, man buvo devyneri, kai grįžo „krovinyje – 200“ – tik ką suėjo vienuolika. Pamenu nedaug – klykiančią motiną ir perbalusį tėvą. Vėliau - metalinį griozdą namuose ant stalo (dabar žinau – Olandų laidojimo rūmai atsisakė priimti „afganą“), daug žmonių, aitrų kalijų ir chrizantemų kvapą. Dvi močiutes, leidžiančias pro pirštus rožinio karoliukus ir pusbalsiu („chruščiovkė“ juk!) giedančias „Sveika Marija, malonės pilnoji…“ „Močiute, o kaip Robertas prisikels, jeigu šičia užlituota?“ – paklausiau senelės, prisiminęs jos pasakojimus apie Paskutinio Teismo dieną ir tuo pačiu demonstruodamas inžinerinį išsilavinimą… O koks kūnas buvo karste turbūt net tėvai nematė – jis gi užlituotas. Vėliau vienas brolio draugas prasitarė – minosvaidžio sviedinys, ištaškė tris. Palaikus surinko ir paskirstė – daugiau mažiau po lygiai…

Tokios mintys tvinksėjo galvoje, laikrodžiui rodant be dešimties vienuoliktą, trypčiojant Katedros stotelėje, stebint krepšeliais, vazonėliais, žvakelėmis ginkluotą minią, šturmuojančią į Rokantiškes slenkančius specialius autobusų reisus. Tuo pačiu tai buvo ir šioks toks pabėgimas nuo baimės – avantiūristo baimės, kurio ėjimas gali žlugti tą pačią akimirką, arba bent jau laimėti kažkiek laiko. Kurį, tiesą sakant, visai neaišku, kur reikės dėti. Nes pokalbis su vaikinu, pasivadinusiu save Teodoru, ir dar Rasos broliu, nelabai pavyko. Vos išgirdęs tą „jos brolis“, nebežinojau, ką ir sakyti, tad tik kvailai pakartojau:
- Brolis?
- Taip. O kas čia skambina?
- Vilius, - nežinia kodėl, bet prisistačiau.
- Vilius? Iš Vilniaus? O šūdas… - nusikeikė.
Staiga perėjo beveik į šnabždesį:
- Žiūrėk, dabar aš nebegaliu kalbėti, bet su Rasa viskas tvarkoj, nesirūpink. Paskambinsiu, - ir nutraukė ryšį.
Stovėjau visai suglumęs su rageliu rankoje. Ne, grobikas, banditas taip nekalbėtų. Tame paskutiniame sakinyje buvo kažkas, kas vertė tikėti jį pasakiusiu žmogumi. Kažkokia intymumo, ar kaip tai bepavadinsi nuojauta, dalelė. To neišmoksi ir nesuvaidinsi. Net ir per telefoną. Bent jau taip man atrodė tą akimirką ir kažkodėl tas pojūtis buvo labai aiškus. Bet tada tai reikštų, kad Rasa nėra pagrobta! Tai taip pat reikštų, kad ji tikriausiai pažinojo Plikį geriau, nei sakė. Ir tai reiškia, kad ji visgi vedžiojo mane už nosies. Tik… Kas tada krėtė butą?

Apsidairiau – tarsi vėlininkų minioje galėtų būti kas nors, kas duotų atsakymą. Ir išsižiojau – visai netoli
sušmėžavo pažįstamas veidas. Plikis?! Jis aiškiai mane atpažino, tačiau parodė tai be jokio judesio – vien akimis. Tamsiomis, giliomis, hipnotizuojančiomis, tarsi smauglys Kaa banderlogus. Nors ne – palyginimas netikęs: vyriškis nekvietė manęs prieiti arčiau – atvirkščiai, supratęs, kad aš jį pastebėjau, tiesiog nusuko žvilgsnį ir daugiau į mane net nepažvelgė. Ir vilkėjo nebe lietpalčiu, o šilta juoda striuke su kailine apykakle. Toks vidutinio amžiaus verslininkas, kažkodėl išlipęs iš savo 600-ojo Merso ir dabar su paprasta liaudimi stypsantis autobusų stotelėje. Jis ką – laukia kol prieisiu arčiau? O gal…
- Lipk autobusan, - pasigirdo tylus nurodymas prie pat ausies.
Atsigręžiau. Iš po baltos kepurės, tautoje vadinamos „gandonke“ į mane žvelgė kiauliškai mažos akutės. Profesija „turginis reketininkas“, galima sakyti, buvo užrašyta ant snukio. Pervėrė šiurpas – iki šiol man su tokiais iš arti susidurti neteko. Negana to, buvau stipriai pastūmėtas link autobuso laiptelių. Akies krašteliu paieškojau Plikio – jis vis dar žiūrėjo link Katedros varpinės. Vadovauja operacijai?

Toli nesigrūdau, atsistojau gale, prie lango dešinėje ir pasidėjau ranką ant turėklo. „Ikarusai“ tuo ir patogūs. Nemalonus palydovas įsitaisė greta. Urgzdamas ir traškėdamas, autobusas nulingavo per akmenis, po kuriais turbūt iki šiol teka Šventaragio upelis. Jis tylėdamas šnopavo man kažkur ties ausim – matyt, puolė rudeninė sloga. O aš, naivuolis, tikėjausi bent kokio nors pokalbio „neutralioje“ aplinkoje, pavyzdžiui, kavinėje. Nors kodėl jie man turėtų ką nors aiškinti?
- Turi? – puse lūpų sumurmėjo tipas. Nesisekė net suprasti, ar tai jis man vakar skambino, ar ne.
Sulinksėjau.
- Duok čia.
- Dabar?
- Duok!
Neskubėdamas prasisegiau striukę, ištraukiau sulankstytus popierius. Mėšlas. Tikrai nieko nesužinosiu…
- Kur Rasa? Kas su ja? – griebiausi paskutinio šanso, prieš ištiesdamas lapus, kad išgaučiau bent ką nors. Na, bent žodį! Autobusas kaip tik pradėjo stabdyti stotelei prie Šv. Onos bažnyčios. Bet banditėlis staigiu judesiu tik išlupo popierius iš mano rankos ir pasisuko link išėjimo.
- Myša! Synok! – nuskardėjo per visą autobusą. Stiprus nežinia kaip čia atsiradusio Plikio apkabinimas vaikiną tiesiog stebuklingai apsuko ir vėl priplojo prie turėklo.
- Kak dela, dorogoj? – aš pirmą kartą mačiau jį besišypsantį, bet negalėčiau pasakyti, kad toji šypsena būtų maloni. Žinote, juk ir liūtai atrodo labai draugiški, kol nasrų neparodo. Plikio nutvertas tipelis, panašu, jautėsi visai prastai – galimas daiktas, dėl to, kad vyras, apkabinęs jį per pečius, prie šono dar kažką spaudė dešine ranka, paslėpta kišenėje. Kad galva ir akimis man rodoma atsiimti nukarusioje reketininko rankoje tebeesančius popierius, suvokiau ne iš karto. Bet pagaliau tai padariau ir dokumentų kopijas vėl susikišau į vidinę kišenę. Vaikinuko smilkiniai netruko išrasoti. O man teliko tik spėlioti – ar Plikio kišenėje peilis, ar pistoletas. Geru žodžiu tokio efekto turbūt nepasieksi…
- Slušaj, u tebia mobily ne naidet‘sia? Očen‘ nužno odnomu drugu zviaknut‘, bud‘ dobr, odolžy na zvonok?
Virpančia ranka tipelis ištraukė mobilų. Plikis jį įsimetė į kitą kišenę. Autobusas vėl ėmė stabdyti eiliniam sustojimui.
- Štož, - Plikis žvilgtelėjo į mane, bet kalbėjo vis dar anam:
- Spasibo, družok. Peredaj otcu privet. Uchodim, - šitai jau tikrai skirtas ir man. Nesuabejojau, iššokau iš paskos. Plikis, net negrįžtelėjęs į šalin nustumtus, pasipiktinusius keleivius, sparčiu žingsniu pasuko link laiptų kylančių į Bokšto gatvę. Neatsilikau.

Lėkė po dvi – tris pakopas iš karto, nė truputėlio nedusdamas. Viršuje aš jau alsavau giliai ir trūkčiojančiai, jis – net neįraudo. Treniruotas… Negana to, skuosdamas kaip įkirptas, dar spėjo spaudinėti iš to „reketininko“ atimtą mobilų. Labiausiai laukiau, kol šitas keistas, pasirodo, sąjungininkas, pagaliau ką nors pasakys. Bet panašu, kol kas jis net nesirengė aušinti burnos. Tačiau nevijo manęs ir šalin, tik kai ėmiau pastebimai lėtinti žingsnį, numetė:
- Ne otstavaj..
Rudas, man jau pažįstamas milžiniškas „Volvo“, labiau primenantis katafalką, nei automobilį, stovėjo truputį aukščiau už susikirtimą su Savičiaus gatve. Į mašiną įsėdau be papildomo kvietimo, šeimininkas ir neprieštaravo. Ir tik pagaliau pajudėjus iš vietos, jis prakalbo:
- I tak, Vilius, delo – žarennoe. I serjeznoe. Što tam za bumagi, ot Rasy?
- Ne, tai… Senelių žemės dokumentai. Blefavau, - patogiai atsilošiau. Buvo taip gera sėdėti, jaustis ramiai ir saugiai. Bent jau šią akimirką. Tačiau rusiškai vis tiek nesirengiau kalbėti – prisiminiau tą „zato ja vse ponimaju!“ Tegul ir panimajina toliau.
Jis kilstelėjo antakius, bet jokios pagyros už smegenų mitrumą neišgirdau. Ir anoks čia mitrumas…
- Kvartiru pereryli?
- Iš kur jūs žinote? – paklausiau ne tiek nustebęs, kiek iš gryno smalsumo.
- U menia svoi istočniki, - netikslino. - Mogli vziat‘ što nibud‘ važnoe?
- Nebent tai, ko aš pats nežinau ir nesuvokiu, kaip svarbaus. O jūs – nei Rasa, nei tamsta, atrodo, nelabai skubate padėti susivokti, - papriekaištavau.
- Negoriuj, vsemu svoe vremia.
- Ir dar jie bute prikišo blakių. Telefoną klauso. Ir, atrodo, ne tik telefoną. Tiesa, vakar telefoną išjungiau – nes Teodoras žadėjo paskambinti, o tada jie viską būtų girdėję…
„Na, pasakyk, pasakyk, kad protingai padariau!“
- Vot kak… - tik išspaudė jis.
- O Rasa? Kaip ji? Kur ją nuvežėte?
- S Rasoj vsio v poriadke. Izvini za nochnuju progulku – my ne dumali, što i za tebia vozmutsia.
„Brač, tai „ja“, tai „my“, o kas tie ja ir my – nieko aiškaus“.
- Kas? Kto vozmet‘sia, - pasitikslinau.
- Ser‘jeznie parni. Good fellas, - o, jis gal dar ir angliškai moka?
- You mean, mafia? Syndicate? Cosa nostra?
- Končaj vypendrivat‘sia, - nutraukė, - I skaži kak na ispovedi: peredala li Rasa tebe kakie nibud‘ bumagi. Spiski s familiami, što nibud‘ pochožee.
- Ne, jau sakiau. Rasa man nieko nedavė.
- Lušče by ty ne solgal, - jis nepakėlė balso. Bet gaidos pasikeitimas abejoti neleido – man tikrai geriau nemeluoti…
- Ir vis dėlto, - neatstojau, - kas tie jie? Ir ko jiems reikia iš Rasos, jūsų, manęs?
Plikis lyg ir šyptelėjo, o gal tiesiog prisimerkė dėl gautų į akis šoktelėjusios mašinos žibintų šviesos.
- Kak vy tam, litovcy, govorite – daūg žinosi, griajt pasiansi?
- Jūs manimi nepasitikite?
- Prosto netu vremeni dlia črezvyčajno dolgih objasnenyj. Primi vsio tak, kak est‘. Nado delo delat‘, a ne boltat‘.
Labai norėjau jam pasakyti – „v žopu vas i vaši dela“, bet neišdrįsau. Ir ką tai būtų pakeitę?
- Kur važiuojam? – burbtelėjau.
- K tebe.
Atsidusau. Tėvai, tikiuosi, jau bus išvažiavę į kapines. O aš taip ir liksiu neaplankęs brolio. Ką gi, pasidžiaugsiu bent tuo, kad ir neatgulsiu šalia.

Prie Petro ir Povilo žiedo teko stabtelėti – nors spūstis neprilygo nusidriekiančiom darbo dieną, bet įprastą laisvadienį tokių nebūdavo – nieko keisto, juk pro čia žmonės važiavo ir į Antakalnio kapines, ir į Rokantiškes. Įdėmiai stebėjau, ką Plikis darys – gal bandys kitas mašinas aplenkti, signalins, lįs kartu su troleibusu? Ne, jis kuo ramiausiai sustojo antroje juostoje ir tvarkingai laukė. Nebekalbinau – mačiau, kad iš šito žmogaus žodžių neišpeši, kai jis to nenori. Pasukus į Žirmūnų tiltą, nei iš šio, nei iš to pro debesis kyštelėjo saulė, bent trumpam vaikanti įprastinę Vėlinėms dangaus pilkumą. Vėlinėmis nedvelkė ir „M1 plius“ grojama Baccara dainelė "Cara mia". Nustebęs pastebėjau, kad Plikis lyg ir murma tekstą – bet greičiausiai tai buvo rusiškas variantas - „Ne bylo pečali, tol‘ko uchodilo leto“.

Kur aš gyvenu, jis net nepaklausė. Tačiau tikriausiai ne dėl žinių stokos nesuko į namo kiemą, o mašiną įvairavo prie buvusios „Birutės“, dabar – „SPAR“ parduotuvės, kurios antrame aukšte dar visai neseniai buvo ir, kaip ir dėsninga pagal pavadinimą, žlugo „Ekspresbankas“. Sustojome.
- Pokaži bumagi, - paliepė. Aha, visgi nepasitiki. Kreivai šypsodamasis ištraukiau iš kišenės popierius ir, tvarkingai išlankstęs, pakišau jam panosėn. Kopijų lapai buvo du: senelių žemės Utenos rajone žemėlapis ir kažkokia notaro patvirtinta sutartis, kuria kaimynas jam pardavė penkis hektarus miško. Jis permetė akimis dokumentų turinį, bet veidas, eilinį sykį, nerodė jokios suprantamesnės emocijos. Tik akyse kažkas blykstelėjo.
- Teper‘ poslušaj, - atsigręžė į mane, - kažet‘sia, my dopustili oplošnost‘. Daže ošybku.
- Kas tie my? – vėl neiškenčiau.
- Ne perebivaj. Delo v tom, što my vse predpologali, što ty imeeš kakie-to važnie bumagi. Po-povodu etih detei.
- Tris kartus jau sakiau, kad aš nieko neturiu!
- Ne perebivaj. Što polučilos‘ v itoge? Ty blefuesh s etimi kopijami, ja idu na vyručku, i vmesto togo, što by ty mog ujti iz igry v celosti i sochrannosti…
Nebuvo sunku suvokti, kur jis lenkia. Kai galva kelintą dieną dirba režimu: „kas“, „kodėl“, „su kuo“, „Qui bono?“ ir panašiai, ji labai greitai ima dėlioti ryšius ir logines grandines.
- Tie anie mano, kad aš vis dar turiu kažką svarbaus, dėl ko prireikė ir jūsų įsikišimo, ir dabar jau tikrai nuo manęs neatstos, - užbaigiau mintį, nuo kurios vėl tapo labai nejauku.
- Verno. I vse eto iz za togo, što ty včera otkliučil telefon.
- Aš gi sakau, jis buvo klausomas! – pasipiktinau. Dar jis čia mane kaltins – o kas man tada beliko daryti? - Nu i što s togo, što klausomas? Imenno tak oni i mogli uznat‘ što ti tut ne pričem.
- Aš ir dabar galiu būti ne pričem. Tiesiog reikia pasakyti jiems, kad popierius pasiėmėt jūs.
- Pozdno, golubčik. On videl, kak my ušli v meste. I, pover‘, to, što ja otnial u nego mobilu, eto liš‘ malen‘koe zamedlenie do sledueeščej ostanovki i taksofoną.
- Na, ir kas, kad nuėjome kartu? – nepasidaviau. – Jūs man bet kuriuo momentu galėjote duoti į snukį ir pasiimti tuos popierius.
- A eto, kstati, ne plochaja ideja, - velnias, na ir bjauri šypsena!
- Pošli.
- Kuda?
- K tebe. Roditeli ved‘ na kladbyšče, verno?
Na, taip, taip, tu viską žinai. Verno…

Ėjome vėl sparčiai. Jau iš tolėliau pastebėjau, kad prie namo laiptinės rūko kažkoks nematytas vyras, tikrai ne kaimynas. Jis buvo skustas trumpai, dėvėjo tamsiai mėlynas sportines kelnes ir juodą odinę striukę. Nereikėjo būti Šerloku Holmsu, kad suprastum, jog jis čia ne šiaip sau laiką stumia. Jau norėjau čiupti Plikį už skverno ir atkreipti jo dėmesį – juk kaip tik mano bute gali būti pasala, taigi, lendame jiems (ir kas tie, po velnių, jie? Ką čia iš viso gali veikti mafija?) tiesiai į rankas. Bet jis, rodės, apie tai net nesusimąstė. Apskritai, Plikis elgėsi visai kitaip, negu žmogus, kuris artinasi prie galimai pavojingos vietos. Bent jau man rodės, kad tokiu atveju reiktų pirmiausia iš toli apsidairyti, pasišniukštinėti įvairiausių ženklų, įsitikinti, kad saugu… Gi paslaptingasis pažįstamasis tik drąsiai, ramiai priėjo prie rūkančio tipelio ir paklausė:
- Ugnies neatsiras? – žinoma, rusiškai.
Užkalbintasis be žodžių spragtelėjo žiebtuvėliu. Plikis prisidegė, užsirūkė, bet į vidų eiti neskubėjo. Man teko stypsoti netoliese, vėl nesuprantant, ką čia jis dabar sugalvojo? Koks perekuro tikslas? Taip prabėgo gal pora minučių. Tipelis ėmė nervintis, trypčioti vietoje, vis dažniau kelti cigaretę prie lūpų ir vis pikčiau iš padilbų žvilgčioti į mus.
- Gražus oras kaip lapkričiui, ar ne? – Plikis atsirėmė į stulpą, laikantį stogelį virš įėjimo į laiptinę. Vyrukas nieko neatsakė, bet akivaizdu, jis nebuvo pratęs prie tokios ramybės, kokią demonstravo Plikis. Ir galiu prisiekti, jeigu apie orą paklausčiau aš, būčiau tą pat akimirką pasiųstas pasivaikščioti ant savo giminės pratęsimo įnagio. Bet mano kompaniono pasiųsti jis visgi nesiryžo. O gal jie pažįstami?
- Nu, - galiausiai išstenėjo.
Plikis įtraukė dar vieną dūmą, nukratė pelenus ir lyg tarp kitko paklausė:
- Kiek jūsų viršuje? Ir kas vyriausias?
- Ką? – stovįs ant šucherio – tuo turbūt jau neabejojo nei Plikis, nei aš – išpūtė akis.
- Aš tavęs rusiškai klausiu, kiek jūsų viršuje ir kas vyriausias?
- Aš…
- Trečią kartą nekartosiu, šeškės turi daryti, kas joms sakoma, o ne svarstyti - tardamas šiuos įžeidžius žodžius ir nenuleisdamas nuo vyruko gręžiančio žvilgsnio, Plikis perėmė cigaretę į kairę ranką, o dešinę įsikišo į kišenę. Pavėluotai pastebėjęs pasikeitimą, sargybinis įsitempė, cigaretė jo pirštuose išdavikiškai suvirpo. Aš, nukritusia į kulnus ir pašėlusiai kalančia širdimi, žengiau keletą žingsnių atgal. Betrūko čia dar susišaudymo. Bet iš striukės kišenės, įtemptai stebimas banditėlio akių, išniro ne ginklas, o mobilus, autobuse atimtas iš jo baltakepurio sėbro. Plikis ištiesė aparatą vyrukui ir nurodė:
- Paskambink ir pasakyk, kad Antonas nori pasikalbėti. Tik pasikalbėti.
Šit kaip… Antonas. Na, pagaliau sužinojau, koks jo vardas. Jeigu tai, žinoma, tikrasis vardas.
- Tuoj, - pažadėjo sargybinis, kuriam labai aiškiai palengvėjo, bet tik iki tol, kol jis vėl pastebėjo Plikio ranką kišenėje. Tipelis sumaigė mygtukus ir pusbalsiu trumpai nusakė, kad kažkoks tipas, vardu Antonas, nori pasikalbėti, ką daryti? Ir nepanašu, kad per daug nustebo, kai balsas iš ragelio liepė jam nieko nedaryti, o Antoną - praleisti.
Šis tuo tarpu pasisuko į mane ir tarė:
- Palauksi čia. Ir žiūrėk, jokių kvailysčių.
Linktelėjau. Kokios dar kvailystės – aš vos į kelnes neprileidau, žiūrėdamas, kaip jis traukia mobilų. Ne, po galais, trileriai, mafijos – ne man. Duokite mano burokus, rapsus ir kiaules. Kaštai, pajamų ir išlaidų balansai, verslo planai bent negrasina, nors jie ir labai, labai nuobodūs.

- Ugoščajsia, - apstulbęs pamačiau, kad sargybinis man tiesia „Marlboro“ pokelį.
- Ne, ačiū, nerūkau, ne kuriu, - papurčiau galvą. Mes stovėjome jau kokia penkiolika minučių, abu turbūt įtemptai klausydamiesi, ar nepasigirs trečiame aukšte dundesio, poškėjimų. Aš taip pat bandžiau nuspręsti, į kurią pusę geriau pasipustyti kojas, taip pat, kaip laimėti pirmąsias svarbias sekundes. Galiausiai nusprendžiau, kad šokčiau ir krisčiau čia pat, už kaimyno „Passato“, o paskui susirietęs ir prisidengęs kitais automobiliais skuosčiau link Žirmūnų gatvės. Iki „SPAR“o, ten – žmonės, išsigelbėjimas.
- Ty znaeš‘ Lysogo? – cha, atrodo, ne mane vieną kankina smalsumas.
- Ne očen‘, - prisipažinau. O gal kaip tik reikėjo sakyti – taip, jis mano druganas. Mano korešas. Cha, tu Lysogo nepažįsti? Tada tau kranty, jeigu prieš jį šokai… Na, bet jau pasakyta ir gudrauti per vėlu.
Kaip tik sudundėjo laiptinėje žingsniai. Netrukus išėjime pasirodė trise – Plikis ir dar du labai nemalonios išvaizdos tipai. Vienas iš jų – jaučio sprandu ir didele mėsinga nosimi, pamatęs mane išsiviepė. Ar tik šitas ir nebus tas paslaptingas vakar skambinęs „šunsnukis“? Bet man taip nieko ir nepasakė, tik tarsi šuniui pamojo sargybą ėjusiam vyrukui. Plikis tylomis stebėjo, kaip jie sulipa į netoliese stovintį baltą „golfą“ ir nuvažiuoja.
- Značit tak, - kreipėsi į mane. – Vse ulaženo, žučkov bol‘še netu. Možeš‘ spokojno vozvraščatsia domoj i zanimatsia svoimi delami.
- Spasibo, - ištariau nesimaivydamas. Baisu ir buvo pagalvoti, kas manęs laukė, jeigu ne Anton Lysyj ir jo autoritetas… Tokiais atvejais galima aukoti net šiek tiek tautinės savigarbos.
- Zamet‘, ja skazal – svoimi delami. Sleduščij raz na vyručku ne pridu. Usek?
Linktelėjau. Ko jau čia nesuprasti… Ir vis dėlto - nesusilaikiau:
- O Rasa? Kak ona, s nej dejstvitel‘no vse v poriadke? Vy možete eto garantirovat‘? Nu chot‘ dat‘ čestnoe slovo?
- I viso taki ty – durak, - tepakomentavo jis, apsisukdamas ir nueidamas. Nemalonu buvo pripažinti, bet panašu, kad jis – teisus. Na, bent jau iš dalies.

Buto nesujaukė. Iš tiesų, nelabai ir mačiau čia svetimųjų buvimo pėdsakų. Įdėmiai apžiūrėjau spyną – tarytum ir nebūtų liesta. Iššliaužiojau palei telefono laidus – niekur nieko. Žymes, kad vis dėlto svečių būta, radau vienintelėje vietoje – tualete. Kažkas tuštinosi, bet nuleidęs vandenį nepavalė klozeto. Pasišlykštėjęs šepečiu nubraukiau išmatų likučius ir išploviau jį po nuleidimo srove. Ir vis dėlto, nežiūrint to, kad banditų vizitas buvo toks, pavadinkime, apdairus ar kultūringas, jaučiausi šlykščiai. Bjaurumas kaupėsi kažkur lūpų kampučiuose ir grasino virsti pykinimu. Todėl grįžęs į virtuvę puoliau lakti vandenį, o paskui iš baro pasiėmiau butelį „Alitos“ brendžio, šaldytuve suradau sūrio ir visą šį gėrį nusitempiau į savo kambarį. Ne, nusigerti neplanavau. Norėjau tiesiog greičiau atsipalaiduoti, atsigauti, nusiraminti. Jaučiau, kad atslūgstant įtampai iš manęs lieka kažkoks drebutis, negana to, ėmė krėsti šiurpas, dar betrūksta, kad pradėčiau kalenti dantimis!

Pirmą porciją susipyliau vienu mauku. Užkandau gabalėliu sūrio. Po kelių akimirkų maloni šiluma ėmė plėstis, pamažu dilgčiodama ir sklisdama tolyn nuo skrandžio link rankų, kojų, drebutį versdama vata. Nelabai tvirtai atsistojau, susiradau kasetę su Soul Asylum albumu „Grave Dancers Union“. Hmmm… „Šokančių kapuose sąjunga“ ar „Kapų šokėjų sąjunga“? Kaip tik Vėlinėms… Gal žvakelę dar užsidegti? Prieš keletą metų jų hitas „Runaway Train“ buvo beprotiškai populiarus, o dar tas kilnus klipas su prapuolusiais vaikais… Bet man visada iš tos dainos labiausiai patiko šios eilutės: „Seems like you should be getting somewhere, somehow I‘m neither here nor there“. Taip ir jaučiausi – nei čia, nei ten. Galėjau suprasti tik viena – prisiliečiau prie kažkokios didelės paslapties. Ne tik didelės – pavojingos. Akivaizdžiai pavojingos – ką, ką būčiau daręs, jeigu ne Plikis? Ar būtų manimi tie banditai patikėję? Ir kas būtų nutikę, kol būtų patikėję? Atmušti kepenys? Nusvilinti padai? Protas patarė labai aiškiai – paleisk tą paslaptį, tegul ji nuvažiuoja kaip tas negrįžtantis traukinys, užmiršk Rasą, Plikį, istorijas apie nuslėptą sesę ir paslaptingomis savybėmis apdovanotus vaikus. Ne tavo nervams, ne tavo jėgoms, pagaliau – ne tavo protui, juk matai, juk pats matai – kiek buvo situacijų, visose susimovei, suskydai ir nieko, nieko nesugebėjai padaryti pats. Tave tik nešė ir traukė aplinkybės ir… geri žmonės. Bet lengva pasakyti – pamiršk...

Trumpa vėlinių diena baigėsi. Temo. Šviesos nedegiau, užteko ir žalių, raudonų muzikinio centro lempelių. Pokštelėjo reversas, pradėdamas groti antrą kasetė pusę. Siurbčiojau trečią taurę, kramčiau sūrį ir laukiau. Gal nušvitimo? Dabar visi Vilniaus kapai nušviesti švieselių – Rasose lenkai kruopščiai sudega po žvakę prie kiekvieno Želigovskio kareivio kapo ir, žinoma, Pilsudskio širdies. Lietuviai šviesų jūroje paskandina Jono Basanavičiaus, o Antakalnio kapinėse – Sausio 13-osios aukų kapus. Keistas dalykas toji atmintis – atrodytų, turėčiau atsiminti, kaip buvau persigandęs pirmą kartą susidūręs su Plikiu ar stebėdamas jo mažažodę dvikovą su duchu ant šucherio. Bet ne – kažkodėl tik atsimenu, kaip jis lengvai atspardė mano „chebrą“ ir kaip užtikrintai privertė visus daryti tai, ką jis liepia. Dar labai gailiuosi, kad negalėjau girdėti jo pokalbio su tais, kurie tykojo bute. Ir, žinote, kas keisčiausia – ogi atrodo, kad ir pats taip sugebėtum. Tik reikia truputį treniruotės, truputį psichologijos išmanymo ir šiek tiek drąsos bei įžūlumo. Atmintis neskuba gerbti pralaimėjusių - juk mes niekada nesimėgaujame silpnumo, gėdos, baimės atsiminimais. Visa tai negailestingai vejame šalin, na, nebent pasišaipome. Bet jeigu pabando šaipytis kitas, tada..!.. Atmintis aukština didvyrius, herojus, bet ji šykšti paprastoms aukoms – geriausiu atveju gali tik garantuoti žvakelę Vėlinių naktį. Ar vėjo Requiem*.

Dar girdėjau, kaip iš kapų grįžo tėvai, kaip jie šnekasi koridoriuje, vėliau – virtuvėje skimbčiojant indams. Savo „puotos“ pėdsakų slėpti neskubėjau. Bet nesiruošiau ir jiems lįsti į akis – žinojau, neišvengsiu priekaištų, kad dingau nuo pat ryto, kad nenuvykau prie brolio kapo, kad paniekinau jo atmintį. Ne, tiesiai taip nesakys, bet mintis bus iš esmės ši. Atleisk man, brolau. Juk tau, tiesą sakant, jokio skirtumo – buvau aš Rokantiškėse, ar ne. Ir tu, ir aš – tik aukos, iš kurių vienos likučiai uždaryti į cinkuotą dėžę, o kita – į savo paties baimes ir nepilnavertiškumą. Bet, žinai, aš dar turiu šansų kažką pakeisti, ko negalėčiau pasakyti apie tave…

Pažadino skambutis.

* Perfrazuota eilutė iš R Lileikio dainos „Diena“.