Istorija (10)
KGB vaikai

3(1). Savi

Ankstesnės dalys - nuo čia. Spausti ant tago "rašinėjimai"

- Veikė profesionalas, ieškojo tik pinigų arba brangenybių. O gal norėjo dar kartą sugrįžti, - porino jaunas policininkas, – jūs apsidraudę?
- Nežinau.

Aš iš tiesų nežinojau. Draudimo reikalus tvarkė tėvai. Tik kur jie prašapo?
- Tai jūs pats negalite nustatyti, kas dingo?
- Ne, - papurčiau galvą. – Bet kažkuris tuoj pasirodys, žinote, per visą miestą trenktis. Gal arbatos ar kavos? – pasiūliau.
- Ačiū, - nusišypsojo jo porininkė, - mes dirbame. Bet puodelio kavos… Neatsisakyčiau.
Hm, turbūt nemeluoja tie, kurie sako, kad policijos akademijoje visai fainos panos. Tik tos uniformos… Beruošdamas gėrimą, supratau dar vieną dalyką – per vakar ir šiandien kažkaip atbukau. Po dviejų valandų miego, darbo dienos, kurios metu pagrindinis užsiėmimas buvo kovoti su snauduliu, grįžęs ir radęs apiplėštą butą, sureagavau beveik automatu: pakėliau ragelį ir surinkau 02. Maždaug – še tau kad nori, dar vienas siurprizas…
- Ateikit į virtuvę, - pakviečiau.
Bet ramiai išgerti kavos neteko – pro praviras duris įpuolė supanikavę tėvai. Namai akimirksniu prisipildė nervingo šurmulio: ką pavogė? Ko nepavogė? Ką daryti?
Pasinaudodamas bendra sumaištimi ir palikęs juos aiškintis su tvarkos sergėtojais, pasieniais nušliaužiau į savo kambarį ir kritau ant sofos. Ne, ne miegoti – kažkur, pačiame minčių pakraštyje, kirbėjo keistumo nuojauta. Kažkas šiame apiplėšime buvo ne taip. Kažkas įtartino. Neįprasto. Ir man reikėjo akimirkos ramybės, kad pamėginčiau suprasti, kas. Kiek ko paimta aš dar tiksliai nežinojau, bet akivaizdu – nedaug. Perknista viskas labai kruopščiai. Tarkim, anot policininkų, ieškojo paslėptos valiutos, pinigų, brangenybių. Mano kambaryje išmėtytos, ir, tikriausiai, iškratytos visos knygos. Svetainėje taip pat knygų krūva, bet pereita tik per keletą lentynų. Bet ne per visas. Nejaugi mano kambaryje didesnė tikimybė rasti pinigų nei svetainėje, ar tiesiog nespėjo? Kas nors išbaidė? Išverstas ant žemės stalčių turinys. Ir vėl – tik mano kambaryje, svetainėje ar miegamajame jie tebuvo atidaryti. Gana keista, kad vagims labiau rūpi išversti mano konspektus, nei kruopščiau patikrinti tėvų miegamojo spintas. Oda pašiurpo – nuojauta ėmė virsti įsitikinimu: pradėta nuo mano kambario ir jam skirta daugiausia dėmesio. Ką aš taip galėjau sudominti?..
…Ką, ką… Plikio „chebrą“. Ką gi daugiau?
Velniai rautų, velniai rautų, velniai rautų!!! „Durak…“.

Prisipažinsiu – dieną į policiją dėl Rasos „pagrobimo“ nenuėjau. Juk nebūčiau galėjęs pasakyti nieko naujo, o pasakoti istoriją apie staiga atsiradusią seserį… Niekas neskubės manimi tikėti! Be to, pirmiausia apie tai reikia pakalbėti su tėvais ir tik su jais – kad istorija nepasirodytų tik didelis muilo burbulas. Ir iš viso – per dieną vijau šalin mintis apie vakarykščius nuotykius, nepamiršdamas ir gerokai įtartino Rasos pasitikėjimo Plikiu.

Bet dabar… Ką daryti dabar? Ne, vis tiek nieko neverta pradėti nepakalbėjus su tėvais. Tik… Ko jie ieškojo? Duomenų? Galbūt, bet - vargu. Ieškojo kažko kito, kažko, ką galėjau turėti būtent aš. Bet juk aš, po galais, nieko neturiu! Ir nieko iki vakar, iki pat vakar nežinojau. Net nenutuokiau. Vadinasi… Rasa kažką man turėjo perduoti. Arba jie tikisi, kad ji man kažką perdavė. Ką ji galėjo perduoti? Popierius, ji vakar turėjo krūvą popierių – berods, sakė, kad tai – mūsų giminės istorija. Mūsų… O čia ir ieškota popierių – štai, megztinių skyrius spintoje net neliestas. O popieriai pasakoja apie tuos nuslėptus vaikus, jeigu tikėti jos versija. Vargšai tėvukai, kai užgriūsiu juos su šitais klausimais… Velnias, bent Rasos telefoną turėčiau! Ė, taigi..!
- Viliau! – pasigirdo iš koridoriaus.
- Ateinu, - sušukau, kildamas nuo sofos.
- Kas tavo dingo? – tėvas, kaip visada tokiomis aplinkybėmis, jau susitvardė, nugalėjo susinervinimą ir veikė dalykiškai.
- Šimtą litų buvau po staline lempa pasidėjęs, nukniso, - pasakiau taip piktai, kaip tik mokėjau, nors tai ir buvo melas, – ar radote pirštų atspaudų?
- Radom, bet nieko gero. Dirbo su pirštinėmis, - atsiliepė vyrukas.
- Tai čia tikrai ne vaikai kokie buvo?.. - nustebo motina.
- Ne, čia tikrai buvo ne vaikai. Matote šitą markerį? – policininkas bedė pirštu į ant grindų besivoliojantį rašiklį. – Jeigu čia būtų buvę vaikai, jie visus blizgučius ir ryškesnius daiktus susirinktų.
- Tai ką toliau darysim? – rūpinosi tėvas.
- Važiuosim į nuovadą, rašysite pareiškimą… - paaiškino mergina.
- Čia mums dar pasisekė, - atrodo, tėtis beveik džiaugėsi, - tik mamai labai laikroduko gaila, pameni tą, kur parvežiau iš Prancūzijos?
Laikrodukas… Ne, čia jų būta ne dėl laikrodžio. Sakyti, ar nutylėti?
Vis dėlto – nutylėjau. Ir kaip gerai, kad man į nuovadą vykti nereikėjo. Aš pagaliau galėjau grįžti prie savo kavos ir apgalvoti, kaip kalbėti su tėvais, kai jie grįš. Tempti nebegalima – vis panašiau, kad kažkas tikrai nuslėpta. Tik kaip tą pokalbį padaryti mažiausiai skausmingą?

Bedėliojant mintis, suskambo telefonas. Kadangi aparatas stovėjo šalia, ant šaldytuvo, man tereikėjo ištiesti ranką.
- Alio.
- Labas vakaras, ar galėtumėte pakviesti Vilių? – suskambėjo moteriškas, gal net labiau mergaitiškas balsas. Jau norėjau sakyti: „Vilius klauso“, bet, raginamas keisto akimirksnio impulso, persigalvojau ir ištariau:
- Jo dabar nėra.
- O kada bus? – ne, balso savininkės tikrai nepažįstu. Ir tai - ne Rasa. Dar viena sesuo?
- Turėtų būti po dešimties minučių. Ką jam perduoti?
- Ačiū, nieko, aš tada dar perskambinsiu.
Tampu pagerbtas tarp merginų? Ieško manęs, bet balso nepažįsta. Ar bent jau manęs nepažįsta tiek, kad sugebėtų atskirti mano balsą nuo tėvo. Įtartina. Nagi, palauksim antro skambučio. Atsistojau, atitraukiau užuolaidas ir pažvelgiau į kiemą: štai kažkas parvažiavo namo ir dabar bandė pasistatyti automobilį, makodami ir taip jau rudens nukankintą žolę. Prie gretimo namo laiptinės trynėsi keletas paauglių, mirgėjo cigarečių žiburėliai. Eilinis darbo dienos vakaras. Kitiems. Žengęs žingsnį į dešinę atsisukau čiaupą, norėdamas prisipilti stiklinę šalto vandens. Tą pat akimirką sučirškė ir skambutis. Na, što den‘ griaduščij nam gotovit?!
- Alio! – pakėliau nelaukęs.
- O tu gudruolis, - atsisėsk ir paklausyk. Šįsyk balsas buvo vyriškas. Vėl siurprizas.
- Kas čia?
- Yra toks posakis: tylėjimas – auksas.
- Su kuo aš kalbu?!
- Tai štai. Gerai, kad šiandien tylėjai. Ir jeigu toliau tylėsi, būsi auksinis berniukas, kuriam nieko nenutiks.
- Kas jūs?!
- Ir taupyk vandenį.
Pypt-pypt.
Tuk-tuk-tuk, - atsiliepė širdis. „Prie ko čia vanduo?“ – sustingau, pažvelgęs į srovę, jau seniai perpildžiusią stiklinę. Pajutau, kad išmuša šaltas prakaitas. Kaip jis galėjo žinoti, ką aš veikiu? Kaip?! Nagi… „Šiandien tylėjai“… Nupirkti policininkai? Bet vanduo, vanduo?! Garsas! Žinoma, jog garsas – aišku, per ragelį gi puikiausiai girdisi, kad virtuvėje teka vanduo. Fu, o taip supanikavau… Čiupau stiklinę.
Skambutis!
- Alio… - ranka išdavikiškai virpėjo. Įtempiau raumenis – tarytum kitame laido gale galėtų pajausti, kas dedasi…
- Visai pamiršau priminti, - tai buvo tas pats balsas, - nepamiršk nuvažiuoti brolio aplankyti. Ryt juk Vėlinės. Liūdna jam ten. Vienam.
- Vienam? – išsprūdo beveik nevalingai. Ragelyje akimirką buvo tylu. Tada balsas vėl tarė:
- Rytoj 11 valandą tavęs lauks Katedros autobusų stotelėje. Atsinešk, kas tau nepriklauso, ir galėsime užmiršti apie šį reikalą.
- O jeigu ne? – išdrįsau.
- Cha cha, aš jau sakiau – tavo broliui ten tikriausiai liūdna, kompanijos trūksta.
Šįsyk grasinimas buvo beveik nemaskuojamas. Bet kol rinkau žodžius, kaip atsakyti, balsas užbaigė pokalbį:
- O dabar išgerk savo vandenį, kol neišmetei stiklinės ir iki rytdienos. Vienuoliktą.
Pypt-pypt. Kojos patapo tarsi vatinėmis ir prisipažinsiu – supanikavau. Bet tikrai nesiruošiu dabar dėl to gėdytis – juk man atvirai pagrasino susidorojimu. Dėl ko? „Kas man nepriklauso“? Bet aš juk nieko neturiu, tai kaip galėčiau kažką atiduoti?

Kaip suktis, ką daryti?! Policija? Kokia policija, jeigu jis žino, ką aš policijai sakiau, ir ko nesakiau? Bet stiklinė, iš kur jis galėjo žinoti apie stiklinę? Kad ją laikau rankoje? Kaip? Apsidairiau, tarsi virtuvėje galėtų būti atsakymas. Bet štai mano žvilgsnis per langą nulėkė iki lygiagretaus daugiabučio langų. Na, žinoma! Ten kur nors pasistačius žiūroną, galima kuo puikiausiai matyti, ką aš veikiu! Ak, štai kokie pigūs pokštai… Nors „savi“ tarp policininkų nieko gero nežada. Mėšlas. Galėtų dar kartą paskambinti, pasakyčiau, jog nieko neturiu. Iš tiesų. Brač, bet kaip lengva mane maustyti! – ėmiau siusti ant savęs.
- Šunsnukis! – pasakiau balsu. – Debilas, - pridėjau, labiau galvodamas apie save.
Ir po akimirkos - dzinnn! Atšokau nuo telefono, tarsi piktoji dvasia nuo kryžiaus. Ne, nekelsiu. Nors… Ką aš čia vėl prisigalvoju, gal tėvams ko nors reikia?
- Alio, - pasiryžau tik po kokio šešto skambučio. Dabar jau virpėjo ir mano balsas.
- Čia šunsnukis. Atrodo, kažko dar nori? Na? – balsas, balsas. Girdi, jis viską girdi, kaip, kodėl?
- Kaip jūs?
- Tai nori dar ko nors, ar ne?
- Aš… - apsilaižiau išdžiūvusias lūpas. Ir tada toptelėjo, kad turbūt ne veltui jie ieško sąrašų pas mane. Juk Rasa - jų rankose. Prieš akis radosi ne vieną kartą filmuose matytas vaizdas – bjaurus, prišnerkštas tamsus kambarys, kampe ant palaikio čiužinio sukniubusi mergina. Jos dar vakar buvęs dailus kūnas nusėtas mėlynėmis, drabužiai – sudraskyti, kruvini, veidas – ištinęs nuo sumušimų. Lėtai girgždėdamos prasiveria durys – už jų šviesos ruože stovi naujai egzekucijos stadijai pasiruošę prievartautojai… Argi aš galiu atmesti prielaidą, kad šituo ugnies nukreipimu į mane Rasa bando laimėti laiko? Prisišaukti pagalbą? Duoti žinią apie save?!
- Aš… pasirodysiu, - apsisprendžiau.
- Aš tuo net neabejoju, cha cha, viskas?
- Viskas…
Suzmekau ant kėdės. Labai gerai suvokiau, kuo man toks sprendimas gali baigtis – ypač kai – galėjau tik ką tuo įsitikinti, tai kompanijai vieni niekai pastatyti bute pasiklausymo aparatūrą. Ieškoti „blakių“? Na, surasiu – kas toliau? Vėl skambutis, kam man to reikia. Ko man reikia dabar – tai patarimo, pagalbos. Tik kas galėtų ją suteikti? Aišku, vis dar lieka kelias – einu tiesiai į policiją, viską išpasakoju ir tikiuosi, kad jie ko nors imsis. Bent paskelbs Rasos paiešką. Ir vis dėlto – kokia jos pavardė? Paltavičiūtė ar Paltanavičiūtė? Na, kodėl, kodėl aš nuolatos neatsimenu tokių svarbių detalių! Ryt 11 valanda. Pasius, jie tikrai pasius, kai sužinos, kad blefuoju. Vadinasi, visą laiką reikia stengtis likti tarp žmonių, likti viešumoje, nesileisti kur nors vedamam, vežamam ar panašiai. Ir toliau tempti laiką? Nieko tikro nežinant, nieko neturint…

Grįžau į savo kambarį. Ėmiau pamažu dėlioti atgal į vietas daiktus – knygas, popierius. Ir tada nušvito – pala, o kodėl man reiktų su savimi pasiimti kokius nors sąrašus? Maža ką man galėjo perduoti Rasa? Archyviniai dokumentai, kokia nors kopija… Cha, klaidinantis pėdsakas! Ne tokia jau ir prasta išeitis – apsimesti nieko netuokiančiu, išgąsdintu kvaileliu. O juk ir daug apsimetinėti nereikės! Tik popieriai – kuo čia būtų galima juos pakeisti? Tai turėtų būti kažkas bent iš pažiūros svarbaus. Archyvinio. Ar mes turime namuose ką nors archyvinio?

Atsidariau tėvų sekreterą, ėmiau vartyti aplankus. Štai – nuosavybės į senelių žemę atkūrimo dokumentai, lydimi įvairių senųjų archyvų žemėlapių, išrašų, patvirtinimų. Cha, atrodo gana patraukliai. Ir kopijų esama. Tik štai… Jeigu jie čia buvo ir patikrino sekretero turinį, idėja gali sužlugti tą pačią akimirką. Tik kad neturiu pasirinkimo. Na, nebent policija. O gal vis dėlto – policija ir nekišti galvos į pavojingus žaidimus? Pala, aš gi dar kažką buvau prieš tą skambutį sugalvojęs svarbaus… Na, žinoma, Kęsto telefonas! Į jį skambino Rasa, o mobiliakai gi rodo, kas skambino! Jeigu pakels – ji nė velnio nepagrobta…
Parbėgau į virtuvę ir jau norėjau čiupti ragelį, bet prisiminiau – „blakės“!

Ačiū Dievui, kaimynai buvo namie. Atsiprašinėdamas paprašiau, kad leistų paskambinti. Namie, aišku, jo nebuvo. Tada teko ir vėl atsiprašinėti, kad leistų paskambinti į mobilų. Kęstas atsiliepė, bet fone girdėjosi toks triukšmas, kad buvo aišku – vėl koks nors baras. Vis dėlto, išprašiau, kad jis nueitų į tylesnę vietą ir pasišnekėtume. Aišku, niurzgė: „tu žinok, man per dieną skambina po dvidešimt trisdešimt žmonių, čia gi tarnybinė mobilkė, manai, aš atrasiu, kuris tos panos numeris?“ „Atrasi – statau tau alaus. Be bajerio!“ – skatinau ir mintyse mačiau, kaip iš mano piniginės iškeliauja litukai kaimynams už telefoną, už Kęsto alų… Bet, vaikine, tu gi savą kailį gelbsti! Nelaikas gobšauti!.. Arba leidiesi maustomas nežinia kieno ir kodėl. Po antro skambučio, pagaliau gavau numerį. Visas virpėdamas, tarsi ruoščiausi kviesti į pirmą pasimatymą, lėtai susukau skaičius. Pypt… Pypt… Sujungė!
- Alio, - balsas vyriškas. Vyriškas! Eina šikt tas mulkis Kieša! Supainiojo?!
- Labas vakaras, aš skambinu Rasai, - vis dėlto pamėginau, - čia ne jos numeris?
- Numeris tas, bet Rasa dabar negali kalbėti, - atsakė, - perskambinkite… Rytoj.
Rytoj? Darosi įdomu...
- Atleiskite, o su kuo aš kalbu?
- Čia Teodoras, jos brolis. O skambina kas?
Brolis. Brolis?!?