Istorija (9)
KGB vaikai

2(5). Sergėtojas

Ankstesnės dalys -nuo čia. Paskui spausti ant tago "rašinėjimai".

- Rasa? – pasigirdo greta.
„Ką? Ir vėl…?“

Atsisukau vėl staigiai įsitempusi. Jau nuoširdžiai norėjau, kad siurprizai baigtųsi – jaučiau, jog artėja toji pavojinga riba, kai savitvarda, protas ir, be abejo, jausmai ima atsisakyti paklusti šeimininkui. Teodoras sėdėjo prie čia pat stovinčio tamsiai žalio antro „golfuko“ vairo. Jis buvo nuleidęs langą, ir, nors salone ir buvo tamsu, bet daugiau žmonių tarsi nesimatė. Ir nesijautė. Ačiū dievui - už vieną įkaušusį erelį blogiau gali būti tik du, trys, keturi… Viduje atlėgo, bet savo žodį paskubėjo tarti pyktis.
– Ko tau? Kuo dar pamojuosi?
- Durnai ten, - atsiliepė jis netikėtai taikiai. – Klausyk, aš… Atsiprašau. Pasikalbam, a?
- Man tik pokalbio vidurnaktį ir trūksta iki pilnos laimės… Žinai ką?
- Ką?
- Atšok.
Pradėjau sparčiai eiti. Buvo vėsoka, be to, kūnas tiesiog pats prašėsi energingesnio judesio. Bet Teodoras irgi neatsiliko - kostelėjo užvedamas variklis. Dar paspartinau žingsnį, bet jis, be abejonės, tuoj pat prisivijo. Sukandau dantis, kad nepulčiau jo tvatyti kumščiais. Nejaugi taip sunku suprasti „atšok?!“ Kaip dar aiškiau pasakyti? Stabtelėjau.
- Davaj aš tave pavežėsiu? – staiga jis pasisiūlė.
„Ką?!“ – apstulbau, bet tuoj pat atšoviau:
- Jau vienas vežė.
- Ne, aš rimtai – parvešiu tave namo. Tau juk toli!
Beveik suurzgiau:
- Teodorai, mane jau užtampė – supranti, užtampė - tavo tėvas, jo tarnai, tu, tavo motina. Todėl atstok, atstok, po velnių! Aišku? Nesirūpink, pareisiu!
- Nu kaip nori, - pagaliau jam dašilo!
- Labanakt, - mečiau per petį.
- Tiesiog dar norėjau pasakyti, kad neskubėtum tikėti viskuo, ką tėvas sako, - sušuko. „Ką?!“ Atsigręžiau.
- Jis truputį… tavo - vaikinas pasukiojo pirštą prie smilkinio, - bet nepavojingas.
- Mama liepė taip pasakyti? – nusiviepiau.
- Tu durna, - įsižeidė.
- Ir jam leidžia dirbti gydytoju?
- Taigi sakiau – nepavojingas! Bet jam tikrai kartais užplaukia – tos kalbos apie KGB, persekiojimą, bajorystę. Suranda naują tinkamą klausytoją – ir iš karto. O aš mačiau, kad tau visa tai atrodė labai įdomu. Man irgi pirmą kartą taip atrodė…
„Dėdė Vladas – šizikas? Kuo toliau – tuo įdomiau. Įdomu, jis čia pats šeimynėlei taip įteigė, ar profesorienė sugalvojo?“
- O dar ta ypatingo šilumos jutimo teorija! Nugi juokinga, ar ne? – stebėjosi Teodoras.
- Juokinga, - atsargiai sutikau. Nejaugi motinėlė ir sūnelis tikrai netiki? O kodėl gi ne? Kaip patikėsi, pats kitokiu būdamas. Tačiau…
– Bet kodėl tada mėtei pinigus ir supirkai man visus tuos rūbus? – įtariai paklausiau. Ir kodėl gi profesorienė į tai anksčiau neįsikišo?
- Cha cha, - nusižvengė jis, - babkės tėvo – kur nori, ten deda. Be to, mano pana beveik tokio pačio ūgio ir figūros kaip tu. Jai kaifas buvo pasiprekinti. Tad nesijaudink – neprapuls. Tik močia pasiuto grįžusi ir tai pamačiusi.
„Kai šalia nėra, tada močia?“
- Mhm… - numykiau. - Ne, nu tu baik – negi eisi vidury nakties per miestą? – staiga vėl atsiminė džentelmeno pareigas. - Nebijai?
- Neprapulsiu. Jau geriau viena per miestą, nei su girtu už vairo, - atkirtau.
- Nu, tai tada sėsk pati! Vairuoti gi moki, – ir nieko nelaukęs jis ėmė rabaždintis į keleivio sėdynę.
Atrodo, nejuokauja. Nieko sau…
- Ir ko gi tu čia toks geras? – susvyravau ir aš.
- Geras, geras, - suniurnėjo, - man juk tėvui kažką reikės pasakyti… Juk aš tipo tave globoti turėjau… Manai, lengva ten su jais? Vienas – to, kitas - ano. Sėsk nu!

Teodoras įžūliai stebeilijosi, kaip aš susitvarkysiu su jo „aparatu“ – ir tikriausiai godžiai laukė nenuovokios vairuotojos fiasko. Tačiau aš vilčių jam nesuteikiau – atsargiai pamėginusi sankabos „kabinimo“ momentą, švelniai pajudėjau iš vietos ir nuvairavau į dešinę gatvės pusę. Man, įpratusiai prie prabangaus, tylaus ir minkšto „Mersedeso“, Teodoro „golpukas“ pasirodė beveik „zaporožiečiu“ – grubus, kietas, triukšmingas. O dar jeigu duobės – tik žiūrėk, kad liežuvio nenusikąstum. Erzino stebėtinai aukštai iškeltas prietaisų skydelis, per kurį normaliai nesimatė mašinos priekio. Bet čia gal mano nedidelio ūgio nelaimės.
O miestas jau seniai ilsėjosi. Kad jam geriau būtų snausti, tamsą sklaidė tik vienas kitas gatvės žibintas ar naktinėjančių gyventojų langai. Tokių nebuvo daug. Važiavau atsargiai – mažiausiai norėjau kokios nors papildomos istorijos su „keliukais“. Greičiau namo, į vonią, į lovą.
Teodoras sėdėjo užtilęs. Krestelėjus per keletą duobių jo veidą iškreipė grimasos – gal vaikinui bloga?
- Sustoti? – pasiteiravau.
- Važiuok, - mostelėjo jis.
„Kaip nori – ir ko aš čia rūpinuosi, jei ir privems, taigi savo, ne mano mašiną“. Staiga toptelėjo, kad iki savo namų tai aš nuvažiuosiu, bet jam gi dar reikės grįžti! Ar mėgins įsiprašinėti į svečius? Ne, ko jau ko, bet į svečius tikrai neįsileisiu. Aišku, tada jam beliks grįžti – pagaliau, argi jam bijoti policijos? „Jūs pažįstate profesorių Raškevičių, ar ne?“ Be to, turint namie tokį augintinį, kaip profesorienė, ir baisiausias policininkas gali atrodyti it pliušinis meškutis. Nelabai galėjau suprasti – iš kur toji moteriškės neapykanta man? Nejaugi dar nuo išpjaustytomis sagomis suknelės popiečių? Rodos, nieko jai daugiau blogo nepadariau – nebent nežinau kokios nors istorijos tarp jos ir įtėvių. O gal imti ir paklausti?
- Teodorai, už ką tavo motušė ant manęs taip siunta?
- Ne ant tavęs ji siunta… - irzliai atsiliepė. Atrodo, jam tikrai nekas.
- Kaip tai ne ant manęs?
- Ai, čia ilga istorija. Nu negali ji pakęsti to tėvo bžiko. Ir dar ji mano, kad Antonas yra kgbistas, kuris tėvą valdo ir kursto štai tokioms visokioms nesąmonėms. Žinai, net Antonas jos vengia. O šiaip jis man patinka – tu matei „Asmens sargybinį“? Filmą tą?
- Ma.
- Tau jis Kostnerio neprimena? Man tai kažkaip žiauriai. Tik kad plikas.
- Neprimena. Kostneris mokėjo šypsotis.
Krestelėjo per dar keletą duobių. Teodoras čiuposi delnu už burnos.
Sustojau neprašyta. Stengiausi nežiūrėti, kaip jis išpuolęs į lauką čia pat prie gatvės pjauna ožius.
Grįžo jis pabalęs, sudribo į sėdynę. Ištiesiau porą servetėlių ir visu galingumu paleidau ventiliatorių. Fe, koks kvapas.
- Galim važiuoti?
- Aha… Šūdas, kaip bloga…

Pagaliau atkeliavome iki „Girstučio“ ir netrukus įsukome į Pašilės gatvę. Dar vienos nedidelės kratynės kiemais - ir štai aš jau beveik vietoje. Tik ką dabar su tuo nabagu daryti? Būtų žmogiška bent arbatos pasiūlyti, bet nenoriu aš jo kviestis į vidų, tikrai labai, labai nenoriu!
- Atvažiavome, - pasakiau, – bet į vidų nekviesiu, - apsisprendžiau. – Jeigu palauksi čia – galėsiu išnešti termosą. „Samariete tu samariete…“ – nežinojau, savimi didžiuotis, ar pykti ant savęs, kad vėl atitolinu galimybę griūti į lovą. Jis išspaudė skausmingą šypseną.
- Nieko, išgyvensiu… Atrodo, kažkur čia mineralkės turėjau.
- Gali mane laikyti nors ir kiaule, bet kiaulės nesako „ačiū“, - kalbėjau, rinkdamasi daiktus, - bet aš pasakysiu. Šitas parvažiavimas buvo bene vienintelis malonus dalykas nuo vakar pavakarės. Už tai ir ačiū.
- Prašom, - atsakė atsidusdamas.
- Neužmik tik čia, sušalsi, - pasergėjau. Gana nuoširdžiai.
- Blia, man vienos močios užtenka! – susierzino. – Nesiruošiu miegoti, nesirūpink, parvažiuosiu, - atrodo, staiga susikeitėme rolėmis. - Varyk. Labanakt.

Trinktelėjau durelėmis ir pasukau į laiptinę. Gera gyventi antrame aukšte – nei tau lifto laukti, nei lapnoti aukštyn iki uždusimo. Strykt – pastrykt, – ir jau prie durų. Įkišau į spyną raktą ir pasukau. Sukosi kažkaip stebėtinai lengvai. Spustelėjau šviesos jungiklį

Prieškambaris nušvito ir į mane pažvelgė stalčių, spintelių ertmės. Taip, ertmės - nes ant grindų voliojosi išmėtyti daiktai, batai, rūbai. Įpuoliau į kitus kambarius – ir ten tas pats: viskas suversta, išdraskyta, perknista.. Gyvatės, net visas mano knygas išmėtė! Svetainėje į šoną nutemptas kilimas – ką, manė rasti slėptuvę po parketu? Holmsai… Darbo kambarys… Bliamba, visos nuotraukos, visi popieriai… Šunsnukiai!.. Akyse susitvenkė ašaros – pykčio, nevilties. Na, kiek, kiek galima?! Susmukau tiesiai ant grindų, įsmeigusį bereikšmį žvilgsnį į pravirą sekreterą.

Stop…
Rasa! Kokia tu kvaiša! Kokia tu..! Taigi viskas susidėlioja kaip dukart du! Tave „pagrobia“ – tiksliau – užsitikrina, kad tu nebūtum namie. Įmotė Emyratuose, grįš po dviejų savaičių. Sukuria ištisą spektaklį su rūbais, vakariene, vynais, kalbomis – kažkiek pasako, kažkiek nutyli. O tuo tarpu dvi dienas detaliai krato tavo namus. Ieškodami… Na, ir ko jie ieškojo? To pačio, nes jeigu sekė archyvus – turėjo matyti, kad aš domėjausi ne tik savo giminės istorija. Neradus sąrašo ar panašių užuominų prasidėjo antrasis veiksmas: tave paleidžia „užsipavyduliavusi profesorienė“, nors subtiliai tau leidžia „pabėgti“ ir pats šeimininkas. Grįžti namo. Randi „iškratytus“ namus. Ko jie tikisi? Kad apstulbsi, apalpsi, atsigavus išsikviesi policiją, kad užsiknisi biurokratiniuose tampymuose, dėl kurių jie gali būti ramūs. Tuo tarpu jie turės laiko pratęsti paieškas, susiplanuoti kitą žingsnį ir laukti, kur tu juos toliau nuvesi. Nieko nepasakysi - kultūringi, inteligentiški, tiesiog bajoriški žmonės: jokios prievartos, jokių grubių metodų, primityvių grasinimų. Tiesiog šik! Dabar aišku, kodėl ir Teodoras net nebandė prašytis arbatos. Apsivėmęs rūpintojėlis… Nors… Dūra profesorienė gal čia ir gali būti „nenumatytas faktorius“, čia greičiau visgi „dėdės Vlado“ žaidimų aikštelė. Tik kam jis dirba? Tiksliau – jiedu? „Aš, kaip patriotas…“, „ne tik…“ Hmmm… Bet vis dėlto - kviesti policiją, ar ne? Jeigu iškviesiu – tikrai prasidės tampymasis. Jeigu nekviesiu – ims įtarti, kad aš kažką nujaučiu. Reiktų sugalvoti trečią kelią. Bet lengva pasakyti – sugalvoti… O! Na, tokio žingsnio gal ir tikisi, bet tik taip galiu patikrinti savo paranojas. Ryžtingai išsitraukiau mobilų.