Istorija (9)
Mielieji klaustux ir frrrozen. Štai jūsų

KGB vaikai

2(4). Sergėtojas

Ankstesnės dalys - čia. Nuėjus spausti ant tago "rašinėjimai".

Profesoriaus veidas staiga apniuko.

- Todėl, kad man nepatinka kai kurie nauji mano tyrinėjimų pokyčiai. Mat gavau žinių, kad ne tik tu domėjaisi archyve savo gimine ir jos praeitimi. Atsirado dar ir kitas žmogus, kuris domėjosi lygiai tuo pačiu. Žinoma, tai gali būti ir koks nors giminaitis… Bet sutapimais aš netikiu. Tada pasiunčiau Antoną tavęs pasaugoti. Bet čia tu įpainiojai Vilių, o aš labai nenorėjau, kad tu liktum Vilniuje nesaugi, todėl paprašiau Antono parvežti tave namo.
- Kitaip tariant, jūs manote, kad jeigu ne jūs, mane kažkur nuvežtų kažkas kitas?
- Šiais laikais visko būna. O jeigu čia vėl veliasi rusai – jie tą sugeba.
- Antonas irgi rusas, - priminiau.
- O taip, - sutiko profesorius, - ir jis turėtų išsiaiškinti, kas čia bei kodėl. Bet štai kol jis aiškinasi, aš labai norėčiau, kad tu paviešėtum pas mus. Aukso kalnų prižadėti negaliu, bet viską, kas svarbiausia – prižadu.
- O jeigu aš atsisakyčiau šio dosnaus pasiūlymo?
„Dėdė Vladas“ atsiduso. Nusišypsojo. Mane perliejo tokia šilumos banga, kad akimirkai nutirpau iš malonumo. Paslaptingo pojūčio vėjas tarsi nupūtė profesoriaus raukšles, jo veidas iš vidaus net suspindo. Aš stengiausi nepasiduoti šiems savotiškiems kerams, nors ir buvo sunku. Jis vėl prabilo:
- Aišku, aš neturiu teisės sulaikyti tavęs jėga. Tik dar kartą noriu pasakyti, gal kiek aiškiau – tu, Rasele, esi lobis. Lobis pirmiausia man, bet gali būti lobiu ir kitiems. Nors mano interesai ir savanaudiški – neslėpsiu, kas gi šventas – bet jie tokie, na, moksliniai, pažintiniai, patriotiniai. Aš tave pažįstu nuo mažumės, tu man tinki į dukras ir, duodu garbės žodį, aš su tavimi ir elgsiuosi kaip su dukra. Teodorai, aš juk nesu blogas tėvas, ar ne? O žmonėms, kuriems tavęs tikriausiai prireikė, tu geriausiu atveju būsi paprasčiausias tyrimų objektas. Aš, be abejo, galiu tau detaliai papasakoti, ką man vaikystėje darė tame Pamaskvės institute, kaip su manimi eksperimentavo, kur mane nardino, sodino, ką į mane kišo, kaip mane kepino, šaldė ir taip toliau… Patikėk, tai nėra patys maloniausi įspūdžiai, bet jeigu to reikia – aš galiu. Nori? Pradėti?
Žvilgtelėjau į Teodorą – šis visa povyza rodė, kad ne, nereikia, kad greičiau jį paleistume. Aš taip pat neturėjau labai didelio noro klausytis ilgų ir tikriausiai gana nemalonių pasakojimų, tad tariau:
- Ir vis dėlto, prieš sutikdama, aš norėčiau ramiai viską apgalvoti.
- Tuomet aš prašau tavęs galvoti bent tol, kol Antonas ką nors išsiaiškins.

Tik grįžusi į kambarį pliaukštelėjau sau delnu į kaktą – vėpla, o mobiliakas? Taigi reikėjo paprašyti atiduoti! Nors… Jeigu Antonas išvažiavęs, tai gal ir telefonas su juo? Bet bent Viliui praneščiau, jis turbūt jau pražilo nuo nervų, jeigu… Visko lengva ranka nepamiršo. Ne, vargu ar įmanoma pamiršti tokią naktelę, nors gal jam ryte viska atrodys kitaip. Hmmm…. O juk „dėdė Vladas“ davė ir kambario, ir namo raktus, bet primygtinai prašė vienai niekur neiti. Kitaip tariant – mane aiškiai pirko demonstruojamu pasitikėjimu, pagarba. Bajorų palikuonys… Nugriuvau ant lovos ir įsmeigiau žvilgsnį į šviestuvo detales – netikras auksas, netikras krištolas. Bet šviečia ir spindi. Ar tikrai viskas teisybė, ką jis pasakojo?

Pabudau nuo beldimo į duris. Pažiūrėjau į laikrodį – oho, pusė pirmos. Snūstelėjau… Kaip su visais rūbais palindau po antklode – net neatsimenu. Beldimas pasikartojo.
- Tuoj, - pasakiau. Brrrr, šalta. Bet chalato neieškojau – priėjau prie durų. Pajutau, kad už jų yra kažkoks žmogus, kurio skleidžiama šiluma tarsi iškorijusi. Kaip pavasariniai sniego likučiai. Atsargiai pravėriau. Ten stovėjo Teodoras.
- Privetas, - pasisveikino, - leisi užeiti? - nuo jo trinktelėjo alkoholiu.
- Manau, kad ne. Aš jau miegu.
- Tai gerai, - jis kvailai išsišiepė, - dviese bus linksmiau.
Linksmiau? Jo jau dabar akys užpiltos. Iš viso – pobjauris jis man. O ir suviliojimo reikalas atkritęs – raktai tai kišenėje.
- Tu – girtas, žinai? – priminiau.
- Žinau, - sutiko jis. – Ne, aš – ne girtas. Išgėręs. Trys bokalai. Normaliai.
- Tu – girtas. Ir varyk į savo lovą parpti, kol tėvelis nesužinojo. Kitaip - gausi diržiuko.
- O tu – kieta pana.
- Žinau.
- Nu davaj aš užeisiu? Penkioms minutėms. Tik pakalbėti. Ant rimto.
- Ir ką gi tu man tokio pasakysi? Ne, aš - ne girtas?
O tada jis išsitraukė… Velniai griebtų, mano mobilų!
- Nori, pupa?
- Duok čia! – pareikalavau.
- Penkios minutės! – jis tęsė derybas.
- Tu toks greitas? – nusišaipiau. Tebūnie – jeigu ką – tokį mėmę išmesti sugebėsiu. – Užeik, - pasitraukiau nuo įėjimo.
Jis akimirkai prarado budrumą – to užteko, kad staigiu judesiu atsiimčiau savo „Motorolą“. Bet jis tarsi net nekreipė dėmesio – nušleivojo iki fotelio ir ten sudribo.
- Na? – įsisprendžiau rankas į juosmenį, visa povyza rodydama, kad pokalbis tikrai nebus ilgas. Ir kad tegul jis nesitiki čia užmigti. Trys bokalai…
- Renkis, - staiga mostelėjo jis, matyt, kokiame nors filme nusižiūrėtu atsainiu gestu.
- Ką?! – nepatikėjau savo ausimis. Tuoj aš tau kai nusirengsiu! Apsidairiau - koks čia sunkesnis daiktas, tinkantis sumalti jo makaulę? Ir tik tada atėjo metas nepatikėti savo akimis – mat tas avigalvis laikė į mane nutaikęs pistoletą!
- Geruoju renkis, - išsišiepė.
Mintys skriejo žaibais: dujinis ar tikras? Nejaugi išdrįstų šauti? Jo šiluminis laukas, kaip kad pavadino „dėdė Vladas“, mainėsi, blaškydamasis kažkur tarp apgailestavimo, grėsmės, geismo. Apsisprendimo, tvirtybės ir pasitikėjimo savimi ten tikrai nebuvo. Tai ir yra mano šansas!
- O tu su juo bent elgtis moki? Saugiklis nuleistas… - pradėjau, pašaipiai žiūrėdama jam į akis. Oi, kaip tai nebuvo lengva, kai į tave spokso vamzdis. Vaikino laukas dar labiau „susinervino“. O gal iš viso tas pistoletas – žaislinis muliažas? Žiebtuvėlis?
- Na, tai šauk, kaubojau. Bent įspėjamąjį šūvį, į orą. Drąsiau. Ar bijai to, ką tėvelis po to pasakys?
- O tėvelis jau toli, smarki dukrele, - pasigirdo dar vienas balsas.
Apstulbusi atsigręžiau – o tu kurmi, profesorienė! Laikas, praėjęs nuo mūsų išsiskyrimo, jos irgi nepagailėjo. Kažkada labai gražios moters senstanti ir džiūstanti oda dar labiau išryškino išsišovusius skruostikaulius, visai žemyn nusvirę lūpų kampučiai galėjo daug pasakyti apie būdą. Į galvą atėjo mintis, kad piktas žmogus jaunas gali būti gražus ir simpatiškas, bet sulaukęs brandaus amžiaus piktas žmogus niekada nebus nei gražus, nei simpatiškas. Man prieš akis stovėjo šios teorijos pavyzdys. Negana to, moters šiluma pulsavo stabilia neapykanta. Taip, ne antipatija, o aiškia neapykanta. Pajutau, kaip perbėgo šiurpas ir ėmė daryti šalta.
- Tai kaip gyvena kagėbisto dukrelė? Vis dar nešioja Lietuvos žemelė?
Suvirpėjau. „Kale tu kale“, - knietėjo atkirsti, - „viena koja jau grabe, o pavyduliauji tarsi „tiesiog Marija“…“ Kaip bebūtų keista, net ir Teodoras po jos žodžių pasijuto nejaukiai – mačiau, kaip jis nori kažką sakyti, bet nedrįsta. Puikiosios mamelės akivaizdoje.
- Pasiklauskite profesoriaus, juk čia jis mane pakvietė maloniai paviešėti. Kaip matote, ir pasirūpino, kad nieko netrūktų. Žadėjo net lankyti. Vakarais.
Bliamba, aš įžūlavau beveik be ribų. O ta ragana bandė susvilinti mane žvilgsniu. Tik, skirtingai nuo jos lūkesčių, jis šaldė. Bjauriai. Kad tik nepradėčiau kalenti dantimis.
- Atrodo, tau buvo pasakyta rengtis?
- Jūsų sūnelis be pistoleto nemoka nurenginėti mergaičių? Pavydėtinas auklėjimas!
Siauras profesorienės lūpas iškreipė pašaipi grimasa:
- Miela mano, rengtis taip pat reiškia ir „apsirengti“, ne tik „nusirengti“. Patikėk, Teodorėlis turi daug geresnių mergaičių už pusruskes. Tad apsirenk, susirink savo šmutkes ir nešdinkis iš šitų namų. Supratai?
Tuo tarpu „Teodorėlis“ kramtė lūpas. Motinėlė ryškiai nieko nežinojo apie „dėdės Vlado“ teorijas. O sūnelis jau ėmė svyruoti tarp gimdytojų polių.
- O, su pačiu didžiausiu džiaugsmu! – šūktelėjau beveik be apsimetinėjimo. – Penkios minutės tamstoms už durų, ir aš pasiruošusi.
- Mama… - staiga pasiryžo Teodoras. Ir tuoj pat vėl užsičiaupė, gavęs motinos žvilgsnį.
- Tik nesugalvok susigriebti visko, ką Vladas tau čia pripirko, - dar pagrasino, nusprendusi suteikti tas penkias minutes. Vaikeli, eime, - mostelėjo ir sūnui.
Eidamas pro mane jis buvo pasiruošęs prasmegti. Retai tekdavo jausti tokį baisų žmogaus sutrikimą – ir gėdą dėl pokšto su pistoletu, ir beveik paauglišką apmaudą dėl motinos demonstruojamos valdžios, ir pasibjaurėjimą savimi, kad nežino, ką daryti. Beformė masė. Šyptelėjau jam beveik draugiškai. Netgi norėjau pasakyti – „aukščiau galvą, pionieriau!“, bet prikandau liežuvį. Tai niekam nepadės.

Kaip ir nurodė profesorienė – keista, iki šiol neatsimenu ir jos vardo – iš dovanotų drabužių apsivilkau tik vienintelį megztinuką. Aišku, būtų buvę labai išdidu neimti nieko, sulįsti atgal į vakarykščius rūbus, bet tai būtų buvę nepatogu, nemalonu, bet to, man vis tiek knietėjo dar panervinti tą klimaksinę kalę. Tad savo rūbus susidėjau į nuo pirkinių spintoje užsilikusį maišelį, apsivilkau savo švarkelį ir apsiaviau savo batelius. Džinsai, palaidinukė ir megztinukas buvo „jų“.

Ji laukė prie laiptų. Teodoro nebebuvo. Matyt, nuėjo ketvirto bokalo. Širdgėlai malšinti. Priėjau prie profesorienės išdidžiai pakelta galva. Kaip ir dažnai, man teko žiūrėti į viršų - aukšta šlykštynė. Tariau:
- Dėl savo turto jūs nesijaudinkite, vos grįžusi namo rūbus išskalbsiu ir atsiųsiu. Vargintis nereiks.
Moteris visa suvirpėjo. Na, pratrūksi? Pirmyn! Man to ir tereikia!
- Lauko durys atidarytos. Kiemo varteliai – irgi.
Ne, susivaldė. Gaila… Būtų smagu ant jos išsilieti netaupant ir negalvojant žodžių. Išvadinti viskuo, kas užeina ant seilės. Gal net primušti. Atrodo, ta beveik nemotyvuota neapykanta persidavė ir man.

Laiptais leidausi labai lėtai, vis svarstydama – o gal grįžti? Juk iš esmės – pralaimiu. Dabar ji triumfuoja. Taip neteisinga! Bet nusileidusi iki pirmo aukšto pajutau, jog pamažu atlėgstu ir imu vėl normaliau kvėpuoti. O lauke pasitikęs šaltas oras visai nuskaidrino galvą. Įkvėpiau giliai, pilna krūtine. Velnias, taigi nuostabu, kad iš čia nešdinuosi! Taigi nuostabu, kad manęs laukia mano lova, mano knygos! Rasa, taigi čia tiesiog fantastika! Kam tau to kalėjimo, kam tau tų archyvinių pasakų?

Per kiemą norėjosi strykčioti, bet pasitenkinau tik sparčiu žingsniu. Voljere pasiuto draskytis rotveileris – įdomu, koks jo vardas? Gal kaip profesorienės? Aukštus metalinius vartelius pastūmiau su visiškai nereikalinga jėga, kaip kulka išlėkiau į gatvę.
- Rasa? – pasigirdo greta.
„Ką? Ir vėl jis…?“