Istorija (8)
KGB vaikai

2(3). Sergėtojas

Paslapčių šydai ima kristi sriautėjančiu domkratu :) A, vos nepamiršau:

Tai yra grožinis kūrinys. Visi sutapimai, susiję su įvykiais, vardais, pavardėmis, vietovėmis, gatvių pavadinimais ir/ar numeriais, profesijomis, užsiėmimais, mašinų markėmis, sienų apmušalais, plaukų ar parketo spalva, biologinėmis ypatybėmis, kalbos manieromis ir t.t. yra ATSITIKTINIAI arba bent jau NESKIRTI KAM NORS ĮŽEISTI, PARODIJUOTI ir net PAGERBTI, išskyrus konkrečias nuorodas (pvz., Kirkas Douglas). Taip taip pat nėra istorinė rekonstrukcija.


Pabudau. Kaip įprasta, nuovoka, kur esu, atėjo truputį pavėlavusi. Ne sapnas, tikrai ne sapnas. Žvilgtelėjau į laikrodį – dvylika ketvirtos, numigau aštuonias valandas, bet galva dar buvo sunki, it akmeninė. Atsivertusi ant nugaros, įsmeigiau žvilgsnį į lubas ir ėmiau svarstyti, ko griebtis dabar. Išeities taškas – aš esu kažkokio kvanktelėjusio V.R. kalinė, užrakinta trečiame gana prabangaus namo prie Kauno aukšte. Supirktas garderobas lyg ir bylotų apie įsimylėjimą, bet prisiminus Plikio ypatybes, visiškai aišku, kad tai greičiau susiję su mano „termoreguliacijos disfunkcija“. Nors… Vienas kitam nebūtinai trukdo. Bet visgi greičiausiai esu tyrimo objektas. Bandomasis triušis. Perspektyvu… Ką galėčiau nuveikti? Pasižiūrėti, ar iš rūbų, paklodžių ir kitų medžiagų užtektų nusipinti virvę? Išsiaiškinti, kas saugo kiemą ir ar rotveileris visada uždarytas? Išsistudijuoti laiptinės durų užraktą ir pamėginti išmokti jį atidaryti kokiu nors plaukų smeigtuku, kurio aš neturiu. Paskambinti policijai ar įmotei – varpais, nes čia nėra telefono. Mobilus?.. Jis taip ir liko „Volvo“. Kad man jį kas nors atiduos – naivu tikėtis. A, galiu išsikviesti patarnautoją. Jį suviliot ir įkalbėti man padėti pabėgti. Arba jį paimti įkaitu. Arba persirengti jo rūbais ir taip pat pabėgti – kaip Vytautas. O ką – geras planas, tiesiog istorinis!

Vis absurdiškėjančius mano svarstymus nutraukė beldimas į duris. Atsiliepti? Kikendama išlipau iš lovos, susisukau į antklodę ir nuėjau prie durų.
- Kas?
- Virtuvėje patiekiau pietus, prašom valgyti, kol neataušo.
Balsas buvo moteriškas. Ėėėėė, suviliojimo planas žlunga. Nors… Kol svarsčiau, išgirdau, kaip užsidaro aukšto durys ir sugurgia mano skrandis. Pietūs… Kodėl gi ne? Kadangi nebuvo šalta, vėl susisukau į chalatėlį (jeigu „jauskis kaip namuose“ – tai ir jausiuos!) ir nukeliavau iki virtuvės. Nedidelis kambarys, vėlgi iš senųjų butų atitemptas bjauriai salotiškai žalias komplektas „Agila“. Bet ar gali rūpėti tokios interjero smulkmenos, jeigu ant stalo stovėjo dubuo gardžiai kvepiančios kopūstienės, o lėkštėje po dangčiu tikriausiai slypėjo dar kažkas gero? Nagi, pažiūrim… O, taip! Vištienos krūtinėlės kepsnys, bulvės, salotos! Neblogai!

Maistą puoliau tarsi žvėris – tik dabar prisiminiau, kad nevalgiau beveik pusantros paros. Pradžioje rijau, ir per daug net negalvojau – čepsiu ar šliurpčioju – dzin, aš – viena. Svarbiausia, kad valgau. Kai supratau, kad maisto tikrai užteks, ėmiau po truputį lėtinti tempą ir mėgautis. Taip, maitina čia gerai. Turbūt tol, kol nenusižengi taisyklėms. Tik dabar toptelėjo mintis pažiūrėti ir pro virtuvės langą – bet čia vėl nieko padoraus nesimatė. Nepadoraus – taip pat. Man bebaigiant pietauti, koridoriuje sušlepsėjo žingsniai ir į virtuvę įėjo kokių šešiasdešimties, o gal ir vyresnė moteriškaitė. Neaukšta, pasitempusi, raukšlėmis ir raukšlelėmis nuvagotu veidu. Tai čia mano patarnautoja? Hmmm, svarstytinas telieka hipotetinis „įkaito“ planas, tik kaip pakelti ranką prieš tokį žmogų? Lyg tyčia ji nusišypsojo geraširdiška šypsena ir paklausė:
- Na, ar buvo skanu?
Sulinksėjau.
- Ponas Vladas prašė, kad pasirūpinčiau jumis iš visos širdies, - pasigyrė, - tai ir stengiausi.
Aha. Vladas R. Kapeika po kapeikos…
- Ir dažnai taip rūpinatės, ponia…? – negaišau laiko.
- Leokadija, vaikeli.
- Tai ar dažnai taip rūpinatės, ponia Leokadija?
Ji prisėdo ir pažvelgė į mane. Kaip ir daugumos pagyvenusių žmonių, jos šiluma buvo rami, truputį išskydusi. Priblėsęs laužas, bet dar ne rusenančios anglys. Kaži, ar taip lengva būtų su „įkaitu“?
- Visko būna, vaikeli, - atsakė. – O jūs dar nesusitikote?
- Ne. Mane čia atvežė Antonas, ponia Leokadija.
- Štai kaip… – lyg ir nustebo ji.
- Jūs čia dirbate patarnautoja, ponia Leokadija? – prisiminusi taisyklę, kad žmogui nieko nėra maloniau už tariamą jo vardą, stengiausi, kad žodžiai skambėtų kuo nuoširdžiau. Be mažiausios užuominos, kad patarnautoja – ne pati garbingiausia pareigybė.
- Viskuo dirbu – ir patarnautoja, ir namų tvarkytoja, ir virėja, - atsakė ji labai paprastai.
- Tai jūs ir rūbus man supirkote?
- Ką tu, vaikeli. Ką gi aš išmanysiu tuose naujoviškuose rūbuose? Čia turbūt ponaitis Teodoras su savo draugėmis.
Aha, vadinasi, dar yra ir kažkoks Teodoras. Vlado sūnus? Hmm… O gal aš – pagrobta nuotaka, todėl su manimi taip gražiai elgiamasi? Bet draugės… Taip ir norėjosi paklausti – o kiek tų draugių? O kas tos draugės? Pelės labirinte daugėjo koridorių, o sūrio dar nesimatė…
- Gerai, vaikeli, indus aš nusinešiu.
- Gal jums padėti? - bent po namą pasivaikščiočiau, gal dar ką nors sužinočiau.
Ji pažvelgė ir nusišypsojo. Gudriai. Tarsi toje pagyvenusioje moteriškėje staiga būtų pabudusi jauna laputaitė, kuri kuo geriausiai perpranta ne tik mano mažas gudrybes, bet ir mane.
- Nereikia. Tu geriau pasiilsėk. Mano darbas yra mano.
- Ką gi, - atsistojau trankiai atstumdama kėdę ir taip leisdama prasiveržti trupučiui kalinės pykčio, - gero darbo, ponia Leokadija.
Išėjau net nepadėkojusi už puikius pietus. Irzau. Sąjungos nebus. O ko aš, kvailelė, norėjau? Kad to Vlado R. tarnai pultų man padėti? Juk jiems už tai mokama – kad vykdytų nurodymus ir, be abejo, tylėtų apie savotišką šeimininko pomėgį „saugoti“ žmones. Kas šiais laikais norėtų prarasti darbą?

Grįžusi į savo kambarį išsitiesiau ant lovos, bet pajutau, kad priguliau kažkokį daiktą. Cha, vėl vokas. Nagi…
„Vakarienė bus patiekta septintą valandą vakaro didžiajame valgomajame. Jus ateis palydėti be penkiolikos septynios.“
Čia turbūt reiktų suprasti – apsirenk, pasidažyk, pasikvėpink ir lauk? Irgi mat. Nors… Vis tiek daugiau neturiu ko veikti.

Apsirengiau paprastai – džinsai, tamsi palaidinukė, iš „dovanotų“ drabužių. Paėmiau ir vienus batelius, mat maniškiai po visų klajonių atrodė taip, kad net ir labdarai būtų gėda siūlyti. Tačiau iš „šeimininko“ ar jo sūnelio pateiktų papuošalų neėmiau nieko, pasilikau su tais pačiais auskarais ir grandinėle. Nesiruošiau stačia galva pasinerti į man siūlomą „gerą“, juk už viską reikės vienaip ar kitaip sumokėti. Tad pirmiausia tegul pasako kainą, o tada galvosiu.

Leokadija pasirodė tiksliai be penkiolikos septynios, nužvelgė mane tarsi kokią prekę, tuo dar paaštrindama įtarimus dėl galimų piršlybų. Čia būtų jau tikrai virš visko!..
- Eime? – paklausė nusišypsodama.
- Raktai vis tiek pas jus, - priminiau pakankamai atžariai.
Ji, tarsi neteisingai įžeista, priekaištingai pažvelgė į mane, atsiduso ir nuėjo pirma.
Sekiau iš paskos jausdama, jog nervinuosi. Ir nervinuosi per daug.
Nusileidome į antrą aukštą. Tiesiai iš laiptinės įėjome į didelį kambarį. Į veidą siūbtelėjo tokia stipri šilumos banga, kad galbūt net susvyravau. Apstulbusi apsidairiau - matyt, tai ir buvo „Didysis valgomasis“ – jaukus kambarys su gausiai nukrautu dideliu apvaliu stalu. Prie jo sėdėję du žmonės atsistojo manęs pasitikti. Į vieną iš jų pažvelgiau įdėmiau ir viską supratau. Žodžiai „dėde Vladai?!“ iš burnos ištrūko tarsi patys savaime.

Jis nusišypsojo. Tos didelės, žydros akys. Dabar jau žilutėliai banguoti plaukai, palypėję nuo aukštos kaktos. Romėniška nosis ir šypsenos raukšlelės lūpų kampuose. Tvirtas smakras, be abejo, su duobute – tarsi Kirko Douglaso iš „Spartako“. Kai man buvo vienuolika ar dvylika, gražesnio vyro už jį nebuvo. Ir dabar jam nedaug kas galėjo prilygti. O dar kai nusišypsojo!
- Žiūrėk tu man, atsimeni. O aš jau nebesitikėjau… - prabilo sodriu, žemu balsu.
„Ar galėčiau pamiršti…“ – suvaitojau mintyse. Juk tai aš, aš išpjausčiau iš tavo žmonos balinės suknelės sagutes, keršydama už tokį įprastą suaugusiems „juoką“: „Vladai, Raselė tave tikriausiai įsimylėjo“, nors ten galėjo jau būti ne tik humoro, bet ir pavydo. Aš, aš sekiodavau jį tomis savaitgalių popietėmis Raškevičių sode beviltišku žvilgsniu, negrabiai slepiamu už knygos ir neidavau žaisti su jaunesniais vaikais. Kokie dar žaidimai? Prisiskaičiusi Diuma, Gotje ir net Hugo vaizduotėje paišiausi įvairiausias neįmanomas scenas, o naktimis sapnuodavau baltus nuometus. Ir ar galėjo būti romantiškesnė bei tragiškesnė meilė tarp jo – žymaus medicinos profesoriaus, į kurio rankas žmonės trokšte trokšdavo atiduoti savo likimus, ir manęs – jauniklės iš Vilniaus, tegul ir iš saugumiečio (o gal – juo labiau?) šeimos. Juk įtėvius ir profesorių taip pat suvedė ne kokia nors didelė draugystė, o įmotės problemos, apie kurias, žinoma, tuo metu dar nedaug nutuokiau. Tačiau profesorius turbūt buvo apdairus žmogus – jam irgi buvo reikalingi ne tik pacientai, bet ir ryšiai. Štai taip atsirado tos popietės išpuoselėtame sode, kvietimai į vienas kitų gimtadienius ir taip toliau. O kaip jis šildė! Ne, jis tiesiog degino. Svilino. Bet kažkuriuo metu viskas baigėsi. Gal net tą pačią vasarą, o gal kitą – kas dabar atsimins… Ir dabar vėl prasidės? Aš juk būčiau galėjusi vien stovėti ir kiekvienu odos lopinėliu gaudyti nuo jo sklindančią šilumą – aiškią, sodrią, gilią tarsi ugnikalnio krateris. Drąsaus, savimi pasitikinčio ir neabejojančio žmogaus šilumą.
- Susipažinkite, čia – Teodoras, - buvau grąžinta į dabartį. - Teodorai – Rasa, mūsų viešnia, tavo vaikystės draugė. Seniai seniai jūs kartu žaisdavote.
Ak, štai kas tas Teodoras! Tada jam buvo gal kokie šešeri, bjaurus, neklusnus berniūkštis. Dabar jis irgi net iš tolo neprilygo tėvui – žemesnis, lygiais trumpais plaukais, žvelgiantis kažkaip iš padilbų. Jis labiau priminė prievarta į kostiumą įspraustą „treningų berniuką“, nei garbingo profesoriaus sūnų. O gal tiesiog jo bruožuose buvo per daug profesorienės, kuriai mano esybė taip ir neatleido? Šiluma taip pat buvo ne tėviška – daug blyškesnė ir kažkokia trūkčiojanti.
- Labai smagu, - jis ištiesė ranką pasisveikinimui pirmas. Aha, ir etiketo tėvas neišmokė? Paveldėjai tik malonų balsą? Ir už ką?
- Tad, kadangi visi susirinkome, prašyčiau sėsti prie stalo, - pakvietė „dėdė Vladas“. – Teodorai, pasirūpink viešnia.
„Tik nebandyk, nebandyk man jo piršti. Razliubliu, kaip Dievą myliu!“ – suniurzgiau mintyse. Teodoras tuo tarpu gana atsainiai atitraukė mano kėdę.
- Merci, - pasimaiviau sėsdama. Mano nustebimui jis atsakė „si vous plait, madmoiselle“. Hmm… Bent vienas taškas jo naudai.
- Nors ponia Leokadija yra šių namų geroji dvasia, - nusišypsojo profesorius, - tačiau valgant teks apsitarnauti patiems. Tad – aš pasirūpinsiu jūsų vynu ir savimi, o Teodoras – viešnia.

Vakariene skųstis tikrai negalėjau – tik štai kalbos kol kas niekaip neįtiko. Buvo aptartas „Žalgiris“, pasvarstyta, ar ilgam į valdžią sugrįžo konservatoriai. Teodoras, studijuojantis, ką gi daugiau – menedžmentą (kaip tada dar tebevadinome vadybą), padejavo, kad į medicinos sektorių neįleidžiama laisvoji rinka – dėl to netruko kilti nedidelis pasiginčijimas su tėvu. „Dėdė Vladas“ ir manęs vis paklausdavo nuomonės dėl kokių nors smulkmenų, bet nė karto nepalietė temų, kodėl aš atvežta čia, iš kur jis apie mane sužinojo ir taip toliau. O nekantravimą aš jau vos galėjau slėpti ir pasakiau sau, kad jeigu ir toliau šnekėsime apie nieką, tiesiog imsiuosi jį tardyti.
- Turiu pasiūlymą, - tarė ryžtingai pribaigęs paskutinį jautienos kepsnio gabalėlį ir servetėle nusišluostęs lūpas. – Deserto sulaukti ir jį suvalgyti galėtume ir svetainėje. Juolab, kad reikia pasikalbėti apie labai daug dalykų. Ramiai, nesikarščiuojant, viską kruopščiai pasveriant. Kas už? Visi? - Ką gi, tuomet eime, - stodamasis parodė jis į kitas duris.
Už durų plytėjo dar viena nemaža patalpa. Joje jaukią šviesą nuo sienų skleidė pritemdyti šviestuvai, sienos buvo nukabinėtos paveikslais, o viename kampe stovėjo rojalis. Paveiksluose ne kartą pastebėjau profesorienės anfasą ar profilį. Jos buvo gal net daugiau nei profesoriaus. Pirmieji eksponatai muziejui?
Man buvo pasiūlytas patogus baltos odos fotelis, profesorius stabtelėjo prie pilnutėlio baro ir pasiteiravo:
- Konjaką geriame visi? Armanjakas tiks?
Netrukus taurėse spindėjo kilnus ir brangus gėrimas, vėl atsiradusi ponia Leokadija ant žemo stalelio patiekė obuolių pyragą su ledais ir kavos. Malonus vakaras tęsėsi. Pagaliau atėjo ta minutė. „Dėdė Vladas“ be užuolankų pažvelgė į mane, eilinį kartą nutvilkydamas vos ne iki skausmo, ir pasakė:
- Rasele, aš žinau, tu turi labai, labai daug klausimų. Esu pasiruošę į daugelį iš jų atsakyti, nors aš taip pat ne viską žinau. Bet leisk man pradėti pirmam – ir jeigu po mano pasakojimo tau dar liks neaiškumų, tuomet – pirmyn, aiškinamės. Ar tinka?
Sutikdama linktelėjau.
- Teodorai, dėl visa ko, užrakink svetainės duris, - nurodė sūnui. Šis be žodžių atsistojo ir įvykdė prašymą. Iš viso, kalbėjo jis šykščiai ir tai man taip pat visai patiko.
- Gerai, vaikai, - profesoriaus žvilgsnis labai surimtėjo, - dabar jūs išgirsite keistą istoriją, su daug įdomybių ir dar daugiau klaustukų. Bet gyvenimas toks jau yra – jo paskirtis – stebinti, nes tik per nuostabą mes pažįstame pasaulį. Tik kai imame klausti – o kas čia, o kas ten ir aiškinamės, kas gi čia bei kas gi – ten. Žinote, man jau virš šešiasdešimties, bet aš vis dar nepaliauju stebėtis ir nemanau, kad žinau visas pasaulio surėdymo paslaptis. Kaip ir paslaptis, gaubiančias kai kuriuos žmones. Teodorai, tau čia taip pat bus naujienų, gal kiek mažiau, nei Rasai, bet paskui suprasti, kodėl man tu reikalingas. O dabar… Ką gi… - išpuoselėtomis rankomis jis pasukiojo taurę, suteliuskuodamas gėrimą, - pradėsiu nuo pat pradžių.
Suklusau. Teodoras pasimuistė – ką, per dažnai tenka klausyti? O jo tėvas pradėjo:
- Nors daug kas mane pažįsta kaip Vladą Raškevičių, iš tiesų mano tikrasis vardas yra Vladislavas. Mano tėvas, ir tavo senelis, kurio tu, Teodorai, taip ir nepamatei, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Raszkiewiczių palikuonis, na, tų, kurie save vadino gentes lituanus, nationae polonae. Dar tarpukaryje tavo seneliai turėjo nelabai didelį, bet gražų dvarelį prie Raseinių, ir būtent apie tokius Maironis ir rašė „Tai puikūs tavo dvarai, Tėvyne, baltai iš sodų žalių bekyšą, bet brangią kalbą tėvų pamynę, jie mūsų širdis mažai ką riša“. Mano tėvas buvo plačių pažiūrų ir naujoviško mąstymo žmogus. Suprasdamas, kad menedžmentas yra ištisas mokslas, dvarui tvarkyti jis samdė ekonomą ir iš gaunamų pajamų gana lengvai ir maloniai gyveno Kaune. Nors ir turėjo iš Petrapilio atsivežtą mediko išsilavinimą, bet realiai –nepraktikavo. Labiau mėgo kortas, vyną ir – o kas čia šventas - moteris. Nors galvos dėl to nepamesdavo. Mama – Sofija Turauskaitė - buvo žinomo Lietuvos diplomato Edvardo Turausko dukra. Būtent ji ir privertė tėvą normaliai išmokti lietuvių kalbą, užmiršti paikystes ir netgi įsilieti į visuomeninį gyvenimą – jis tapo net Našlaičių ir našlių šalpos fondo vadovu. 1934 metais pasaulį išvydo mano sesuo, 1936 – aš, o, kaip žinote, 1940 m. užėjo rusai. Tėvas su bolševikais ir jų rojumi buvo neblogai pažįstamas iš Peterburgo laikų – juk jis kaip tik tuo metu baigė studijas, todėl žinojo, kad gero laukti neverta. Jis vienas iš pirmųjų padovanojo naujajai valdžiai savo automobilį, nesipriešino dvaro nacionalizacijai - taip išvengė pirmosios represijų bangos. Nežinau kaip, bet, matyt nujausdamas dideles nelaimes, prieš pat vokietmetį sugebėjo gauti naujus dokumentus, kuriuose apie jo tikrąją kilmę nebuvo nė žodžio. Dokumentus padarė ir visai šeimai – taip aš iš Vladislavo tapau tiesiog Vladu. Vokiečių okupaciją pergyvenome Ariogaloje – ten tėvas pamažu pradėjo praktikuoti kaip gydytojas ir jam visai neblogai sekėsi.
„Žinoma, tai labai įdomu, tik man kol kas niekas neaiškėja…“ – pamaniau. Bet čia ir prasidėjo.
- Mano ypatingus pojūčius šilumai, tėvas, būdamas tikrai pastabiu, pamatė gana anksti. Skirtingai nuo kitų, jis kantriai klausydavosi, kaip aš jam apsakinėdavau savo keistąjį jutimą, ką mano kalboje reiškia „karšta“ bei „šalta“ ir kodėl man taip sunku tinkamai apsirengti.
„Oho, kaip tai pažįstama!..“
- Palaikęs tai įdomiu medicinos reiškiniu, vokietmečio pabaigoje jis šį fenomeną netgi aprašė nedidelėje brošiūroje, kurią spėjo išspausdinti Kaune. Žinoma, artėjant rusams ji pasimetė visoje suirutėje, taip pat vargu ar vokiečių okupacijos ar rusų grėsmės nukamuota profesūra būtų atkreipusi dėmesį į kažkokio provincijos gydytojo sapaliojimus. Atkreipė kai kas kiti, - jis atsiduso ir sriūbtelėjo didelį konjako gurkšnį.
- 1946 metais ir mane, ir tėvą išvežė į Maskvą. Ten, viename ypač slaptame Pamaskvės institute, aš buvau labai rimtai ištirtas. Kam jiems to reikėjo – man iki šiol neaišku. Taip pat iki šiol neaišku, kodėl tėvui leido daryti pakankamai vėlyvą mokslininko karjerą, nors, nesikuklindamas turiu pripažinti, kad aš šioje srityje pasiekiau gerokai daugiau. Teodorai, tai – užuomina, - jis plačiai nusišypsojo, o sūnus kaip tik susiraukė. Aha, tėvukui nelabai priimtinas sūnelio managerio amatas. Tuo tarpu „dėdė Vladas“ tęsė:
- Kai pats pradėjau studijuoti mediciną, susipažinau su kai kuriais tėvo užrašais, man kilo paprastas klausimas: nejaugi aš esu toks vienintelis? Tačiau pabandžius į tai pasigilinti, netrukau atsitrenkti į slaptumo sieną. O pasiklausti nebuvo ko – deja, tėvas gana netikėtai mirė. Vis dėlto, ilgainiui pavyko išsiaiškinti, kad ne, aš tikrai ne vienas. Statistiškai pagal dar sovietmečio duomenis, šis, kaip aš vadinu, „šiluminis superjautris“ arba „permanentinė termoreguliacijos disfunkcija“, kaip įrašyta ir tavo, Rasele, ligos istorijoje, tenka maždaug vienam iš šimto tūkstančių. Taigi, Lietuvoje mūsų yra apie trisdešimt.
Patyliukais linktelėjau. Taip, mano turimame sąraše buvo dvidešimt septynios pavardės.
- Sąjungos laikais netgi egzistavo slaptas šių atvejų registras ir, ką tu, Rasele, taip pat, kaip bebūtų liūdna, patyrei ant savo kailio, jie buvo įsigudrinę nuspėti tokio atvejo pasirodymą. Man iki šiol labai sunku pasakyti, kuo mes buvome pavojingi sistemai, ką iš tų mūsų savybių ruošėsi išpešti KGB, bet faktas liūdnas ir aiškus: vaikai, gimę su šiluminiu superjautriu, būdavo atimami iš tėvų ir perduodami auginti KGB karininkų šeimoms. Deja, tai – tik žinių trupiniai. Kaip sakiau, visa šiluminio jautrio dosjė buvo slapta, tad, galima sakyti, aš pats kai kurią įdomią informaciją rankiojau tiesiog nuo nulio, dariau savus stebėjimus ir mėginau daug ką suprasti pats – negalėdamas kreiptis pagalbos į nieką.
Teodoras neramiai malėsi fotelyje. Jau galėjau nujausti, kad tėvo (ir mano) savybės jis neturi, taip pat matyt neturi ir daug kantrybės. Čia tau ne pirkti – parduoti su teigiamu balansu… Taip, niekada nemėgau tų pasipūtusių ekonomistų ir visokiausio plauko „menedžerių“ – profesija, kuri pati nieko nesukuria man atrodė menkavertė ir „gariūninė“.
- Teisybės dėlei turiu pastebėti, kad šito rebuso narpliojimas nebuvo pagrindinis užsiėmimas mano gyvenime. Tačiau aš prie jo vis sugrįždavau ir sugrįždavau, tarsi pasikartojančio sapno. Tu, Rasele, nukritai man tarsi iš dangaus. Tiesą sakant, tuo metu aš buvau taip įniręs į savo karjerą, kad šitą sritį buvau visai užleidęs. Bet štai į mane kreipėsi tavo mama.
„Įmotė…“ – pataisiau jį mintyse.
- Prieš jai darant operaciją, aš, kaip ir įprasta, studijavau įvairius galimų komplikacijų, persirgtų ligų ir panašius variantus, pavarčiau ir tavo ligos istoriją. „Permanentinė termoreguliacijos disfunkcija“ buvo didelis netikėtumas ir tarsi kelrodė žvaigždė mano naujuose ieškojimuose. Todėl nustojau kratytis, neslėpsiu, nelabai man malonios tavo tėvo…
- Atleiskite, bet jis buvo mano įtėvis, - neiškentusi pataisiau.
- A, taip, atsiprašau, be jokios abejonės, ak, taip, tikrai atsiprašau, - „dėdė Vladas“ sutriko, - įtėvis, ir įmotė… Žinoma, be jokios abejonės. Taip, nustojau kratytis jo siūlomos draugystės ir ėmiau atsargiai tave stebėti ir tyrinėti – tiek, kiek buvo galima nesukeliant įtarimų. Pameni mūsų pokalbį apie tai?
Sulinksėjau. Taip, pokalbį aš pamenu, bet jo turinio – nė velnio. Aš tik žiūrėjau į jo akis, plaštakas dailiais ilgais pirštais, auksinį žiedą su, dabar jau žinau – onikso - akute, raudau, kaitau ir jaučiausi kaip koks karosas keptuvėje. Užtat buvau laiminga, be galo laiminga! Tokią mane užtiko profesorienė. Tada ji „pajuokavo“… Pala, o žiedas tai vis dar tas pats!
- Tai štai, tu buvai pirmas tvirtas siūlas. Aš jau tuo metu supratau, kad tai gali būti susiję su paveldėjimu, kažkokia ypač reta genų mutacija. Taip pat įtariau, kad tai gali būti ir koks nors „mėlyno kraujo“ pokštas. Bet pabandžius pasiaiškinti tavo giminės, atsiprašau, tai yra – primestinės giminės – praeitį, teko labai nusivilti: nieko bendro su maniške, jokių kilmingų šaknų. Jokio aiškesnio dėsningumo. Apsigavęs vėl numečiau šiuos reikalus pelyti, iki geresnių laikų.
„Vadinasi, kilmė“ – krūptelėjau. – „štai kaip…“
- Tie geresni laikai atėjo subyrėjus Sąjungai. Ne, ne dėl to, kad atsivėrė KGB archyvai – daugelį iš jų spėjo išgabenti į Rusiją, o kai kurių dalykų Lietuvoje gal iš viso nebuvo, bet bent jau visu tuo domėtis buvo lengviau. Pavyzdžiui, atviriau ieškotis po ligų istorijas tos „permanentinės termoreguliacijos disfunkcijos“ ar panašios netipinės simptomatikos. Keletą kabliukų radau – tačiau, deja deja, abu surasti žmonės jau buvo mirę. Kol vieną dieną į mane kreipėsi Antonas – kaip ir dauguma, dėl žmonos problemų. Tuo metu jam buvo sunkus metas – senasis šeimininkas dingo, naujasis – įtartinas, o dar ir tos nelaimės šeimoje… Aišku, mane labai sudomino ir tai, kad Antonas moka stebėtinai efektyviai kontroliuoti savo šiluminį lauką. Neslėpsiu – man tai labai parūpo, tai tarsi tam tikra priešingybė mums, todėl jo žmonai sutikau padėti ne tik dėl Hipokrato priesaikos – na, kas gi šventas… Be to, sužinojęs, kad jis dirbo KGB, kažkodėl iš karto prisiminiau tave, Rasele. Turėjau tokią keistą, nors ir niekuo nepagrįstą nuojautą, kad galbūt kažką atkasiu. Tpfu, kiek daug tos kalbos… - profesorius vėl nusišypsojo. Teodoras pats pasipildė savo taurę, o maniškė liko beveik nepaliesta.
– O tu – kantri, - šis pagyrimas buvo skirtas man.
- Išmokau, - atsakiau. Nors man ir buvo nepaprastai įdomu, kas gi paaiškės, bet taip pat į sielą lindo ir liūdesys. Aš žiūrėjau į „dėdę Vladą“, aš jo klausiau, aš jį jaučiau, bet pirminė, o gal – atsineštinė iš vaikystės – magija jau blėso. Taip, prabėgo vos penkiolika metų, tačiau laikas… Bet ir dabar „dėdė Valdas“ dar buvo vertas apibūdinimo „žavingas diedas“!
- Gerai, pasistengsiu kalbėti trumpiau, nors mėgstu, kaip matai, labai mėgstu kalbėti, - lyg ir atsiprašė. - Teodorai, nesiraukyk ir niekada neimk už butelio kaklelio visu kumščiu. Taigi… Antonas. Vieną vakarą, prie stiklo viskio mes įsikalbėjome: apie gyvenimą, apie bendrus pažįstamus. Aš net per daug nenustebau, kai jis paminėjo tavo tė… įtėvio pavardę. Į mano klausimą, ar jis pažįsta ir tave, jis atsakė šiek tiek padelsęs ir pasvarstęs. Ir atsakė štai kaip: „pažįstu ir ją saugojau“. Aišku, man parūpo, ką jis saugojo, kodėl saugojo. Tada ir sužinojau abu faktus, tai yra, kad vaikai paimami iš tėvų, bet negana to - jiems dar priskiriamas saugotojas – stebėtojas. Po to vakaro aš iškėliau sau labai paprastą klausimą: jeigu mūsų fenomenas šitaip domino KGB, net ir atmetus visą sovietinei sistemai būdingą paranoją, jis turėtų rūpėti ir mūsų valstybei. Na, gal ne valstybei kaip tokiai – jai rūpesčių tuo metu buvo per akis - bet bent jau man, kaip jos piliečiui. Ir – kas žino – gal tai svarbiau už visą mano profesorystę ar reputaciją. Aš vėl pradėjau knaisiotis. Nusprendžiau atvirai pasiprašyti Antono pagalbos – o jis žmogus labai garbingas, be to, buvo man ir dėkingas. Vėl pradėjome, Rasele, būtent nuo tavęs. Mums labai padėjo tai, kad tavo gimimo data nebuvo pakeista ir iš gimimų registracijos duomenų nustatėme, kas galėjo būti tavo tikrieji tėvai. Įlindome į archyvus… Na, pasiruošei? – jis šelmiškai išsišiepė. Tuoj smogs.
- Jeigu norite pasakyti, kad aš – taip pat „mėlyno kraujo“, tuomet… - truputį buvo liūdna nuvilti „dėdę Vladą“, bet kodėl gi man taip pat nepasipuikuoti siurprizu?
- Ai, teisingai, tu gi ir pati archyvuose viską išsižiūrėjai, - sumojo.
„Iš kur jis žino?!“ – žioptelėjau gavusi atgal kitu… „siurprizu“.
- Ech, staigmena nepavyko… - paapgailestavo profesorius. – Bet, Teodorai, tik pagalvok – ji – kilminga panelė.
„O va šito tai visai, visai nereikia!“
- O tu prie jos butelį imi visu kumščiu!
„Ne, dėdė gal jis buvo ir nuostabus, bet tėvas truputį…“ – vyptelėjau.
- Iš kur jūs žinote, kad aš buvau archyvuose? – apsisprendžiau, kad jau metas klausinėti pačiai.
- Iš kur? Ogi iš tur, kad mes paprašėme kai kurių žmonių archyvuose, kad mums praneštų apie tuos, kurie domėsis šios giminės istorija. Taip sakant, užmetėme meškeres.
„Šit kaip… Bet tai dar nepaaiškina…“
- Kodėl jūs mane atsivežėte čia?
Profesoriaus veidas staiga apniuko.