Istorija (6)
KGB vaikai

Ką gi, nežinau - laukėt ar nelaukėt, bet aš tęsiu :)


SERGĖTOJAS

Atsitokėjau per vėlai. Nieko keisto - man jau kelintą kartą šiandien atrodė, kad viską sapnuoju. Ir „merso“ gaisras - tik vienas iš to ilgo ir kamuojančio sapno epizodų. Kaip ir sapnas, kad lipu į Plikio mašiną. Kad Vilius atneša rankinę. Dabar mes jau važiavome – greitai, bet kažko lyg ir trūko. „Vilius! Mes jį palikome!“
- Vilius! Mes pamiršome Vilių! – sušukau.
- Ne volnujtes‘, paren‘ ne propadet‘ – doberetsia taksom, - atsakė vairuotojas. Nuo tų žodžių tarsi pabudau. Apsidairiau aplinkui ir tik tada „dašilo“ – jis paliko Vilių! Specialiai?!
- Ką jūs darote! Tuoj pat sustokite ir grįžkite! – pareikalavau. Jis nieko neatsakė. Mašinos greitis tik didėjo.
- Ar girdite, tuoj pat sugrįžkite! – vis taip pat, jokios reakcijos. Jis ką – negirdi? Užmigo? Kur tau – plačiai atvertos akys įsmeigtos į kelią, mašina lekia lygiai ir tiesiai…

Ir tada pagaliau atėjo aiškus supratimas: aš - pagrobta! Vilius paliktas ten, o aš važiuoju, ne, esu vežama… čia. Plikio, to paties Plikio, kuris trainiojosi aplink mane jau tris dienas. Kur? Kur jis mane veža?! Siaubas, ką dabar daryti? Prašyti? Aiškintis? Niekaip negalėjau aiškiau suprasti, ką aš apie jį jaučiu. Grėsmė – ne. Pavojus – ne. Bet ar begalima pasitikėti mano nuojautomis, jeigu gaisro ji nenuspėjo?! Tai sukrėtė mane labiau už patį gaisrą! Bet kokį dar pasirinkimą turiu? Pulti jį? Cha, jis mane dviem pirštais sutvarkytų, ypač atsiminus, kaip jis patvarkė tris puolikus – vyrus. O kur dar legendos iš mokyklos laikų? Trenkti kuo nors per galvą? Kuo? Ne kumščiais juk… Tuščiu gesintuvu? Štai, po kojomis mėtosi. Be jeigu jis praras sąmonę – mašina gali atsidurti griovyje. Ne, tai – ne išeitis. Mobilus! Skambinu policijai, jie sustabdys mašiną. Aišku, jis pasius, bet bus per vėlu! Kokia čia? Volvo… 240, ar ne? Sugrūdau abi rankas į rankinę ir ėmiau ieškoti mobilaus. Lūpdažis yra. Nosinė yra. Veidrodėlis yra. Tušinukas yra. Užrašų knygutė yra. Kur, kur mobilus? Užteko vieno žvilgsnio į priekį, kad pamatyčiau, jog mano mobilus patogiai ilsisi ant lentynėlės, prieš keleivio sėdynę. Nepasieksiu. O jis, aišku, nepaduos. Kada spėjo išimti? Kas man atidavė rankinę – Vilius ar jis? Nesvarbu, mobilus atkrenta. Nebent stryktelėti ir pasiekti. Bet jis supras ir atims. O jei neatims iš karto – vis tiek nelauks, kol paskambinsiu. Netikėtai nepavyks. Ne, Rasyt. Tau reikia, reikia jį pajausti.

Taip, po galais – aš nejaučiau Plikio šilumos! Tiksliau – jaučiau, bet ji buvo tokia tolydi, tokia neišsiduodanti, kad nieko negalėjau suprasti. Gal dėl to ir pamaniau, kad jis nei man, nei Viliui nepavojingas. Apsigavau? Jau nebesvarbu. Reikia suktis toliau. O gal tiesiog pamėginti jį pakalbinti? Juk turi būti kažkokia išjudinanti reakcija… Privalo būti! Gerai, pradėsiu iš toli…
- Kur jūs mane vežate? – uždaviau pirmąjį klausimą.
- Domoj, - atsakė jis. Aišku, nieko. Kokia gali būti emocija iš „domoj“. Ši dvikalbystė man nusibodo. Nors nuo rusų kalbos mano kasdienybėje prabėgo jau dešimt metų, aš ją vis dar mokėjau puikiai. Pagaliau –ne vieta žaisti tautiškumo korta. Perėjau prie rusų kalbos:
- Pas save, į savo urvą? – tegul žino, manęs išgąsdinti taip lengvai nepavyks. Gal ne pats geriausias pokštas, bet gal suveiktų. Juokas juk jaučiasi. Tirlim-pom-pom. Ne. Lygu. Šūdas.
- Į Kauną, - atsakė jis, - namo.
Parazitas. Bjaurybė. Ką gi…
- O jeigu aš nenoriu! – sušukau stengdamasi, kad tai nuskambėtų tragiškai. Vyrus tokie triukai kartais veikia instinktyviame lygyje – įsijungia „globėjas“. Neatsakė. Nesusijaudino. Taip… Aišku, taip elgtis rizikinga, ypač jeigu jis mano atžvilgiu nusiteikęs žmoniškai, o panašu, kad taip. Jam tik Vilius trukdė. Bet man mirtinai, mirtinai reikia ką nors sužinoti apie jį šilumiškai!
- Jūs - niekšas!.. Šunsnukis!.. Parazitas!.. Terbaklynis!... Nuopisa!.. (tikiuosi, kad jūs suprantate, kokie žodžiai buvo vartojami jo gimtąja kalba?) – su kiekvienu plūdimu stiprinau spaudimą. Normalus vyriškis po tokių epitetų jau būtų pulsuote pulsavęs skirtingais šilumos tonais, o šis – kad nors ką! Lygu! Nei šilta, nei šalta, nors jis privalėjo, privalėjo vėsti!
- Impotentas! – trenkiau tūzą rėkdama. Na, nebūna vyrų kurie į šitą žodį nereaguotų. Nebūna. Negali būti!
Aha!.. Yra! Šilumos sklaida truputį pasikeitė, bet… Šakės, jis… pašiltėjo!
Plikio veide, kiek galėjau matyti iš profilio, atsirado kažkas panašaus į vos matomą, vos juntamą šypsenėlę ir tada jis ištarė:
- Nesistenkite, nepavyks.
Pajutau, kad sėdžiu išsižiojusi. Pralaimėjau. Visais frontais. Velniop visos mano nuojautos ir šilumos.
O juk šitos nuojautos, jeigu tai taip galima pavadinti, manęs jau seniai, seniai neapgaudavo!

Tą neįprastą dovaną suvokiau būdama gal kokių dešimties, gal vienuolikos – tikriausiai, kai pradėjau bręsti. Pradžioje tai buvo kažkoks neaiškumas, svetimas pojūtis, tiesiog kažkokia… nesąmonė. Įsivaizduokit, jeigu tėvai (nors dabar turėčiau sakyti – įtėviai) ant manęs rėkdavo – aš sušaldavau. Tiesiogine prasme! Teigiamos emocijos mane sušildydavo. Bet būtent emocijos – ne žodžiai. Beje, vaikystėje daktarai man priskyrė diagnozę: „permanentinė termoreguliacijos disfunkcija“. Bet paklausti, kaip tą monstrą gydyti – gūžčiojo pečiais. Atipinis atvejis – jie nenutuokia, kodėl šis vaikas tai šyla, tai šąla. Ką jau kalbėti apie tėvus. O aš pamažu ėmiau nutuokti… Padedama tos „disfunkcijos“ ir mano reakcijos į ją.

Aš jaučiau žmones. Jaučiau jų nuotaikas, jausmus, jų ketinimus mano atžvilgiu. Aš galėjau pakankamai tiksliai nujausti, kuris iš jų man yra pavojingas, kuris, nors ir meilinasi, iš tiesų manimi per daug nesidomi, kuris dėl manęs pasiryžęs nuversti kalnus. Kvailas būtų tas, kuris tuo nesinaudotų. Kartą vienas vaikinas, pataikaudamas pasakė, kad „aš matau kiaurai“. Jis neklydo – kiaurai permačiusi jo savimeilę, nepasitikėjimą savimi, slepiamą agresiją, kurią jis buvo greitas pademonstruoti ant silpnesnių, aš jį pasiunčiau taip toli, kad net negalėjau ten įžiūrėti. Aišku, ši dovana atnešė ir vieną didžiulį skaudulį – aš neturėjau draugų. Aš jų tiesiog negalėjau turėti, o gal nesutikau tokių, kuriems aš būčiau kas nors daugiau, nei tėvų, apsiperkančių spec. parduotuvėse, dukra. „Draugelka“, kuri visada turės bent jau „Donaldo“. Bendraamžiai manęs bijojo – jie kažką nujautė, nujautė, kad aš kažkokia ne tokia. Jie netgi sakydavo, kad aš skaitau jų mintis. Ne, taip nebūdavo. Aš negalėdavau tiksliai pasakyti, ką žmogus galvoja, bet aš galėdavau nuspėti, ką jis darys. Iš ko? Ogi iš jo skleidžiamos šilumos. Mano lūpose žodžiai „koks tu karštas!“ galėjo visiškai neturėti jokios seksualinės ar medicininės potekstės. Bet turėjo kitą. Žinau, tai visiškai nesuderinama su tradicine fizika, aš juk, ką ir besakyti, baigiau Kauno technologijos universitetą! Žinau, kad aš taip tikriausiai vadinu kažkokį kitokį reiškinį. Bet sutikusi piktą ar pavojingą žmogų, tegul jis ir šypsosi nuo ausies iki ausies, dalina išmaldą ar glosto šunį - aš šiurpdavau, kaip ir nuo agresijų, pykčio, neapykantos protrūkių. Manęs nebuvo galima užliūliuoti ir gražiais žodžiais. Jie šilumai įtakos nedarydavo. O jei ir darydavo – per menką, kad per kilometrą nepajusčiau falšo.

Bet žinote, kokį dar rūpestį įsigijau? Ogi – kaip rengtis? Nes kuo mažiau rūbų – tuo geriau jaučiau žmones (reikėjo man gimti kokioje nors Tuvalu!), tik ar jūs galite įsivaizduoti, ką reiškia nuolatos šilti-šalti, priklausomai nuo šalia esančių žmonių ir jų emocijų? Kartais troleibuse viduryje vasaros imdavau kalenti dantimis ir turėdavau išlipti. Pliaže draugai nesuprasdavo mano ožiavimosi ir reikalavimo pereiti į kitą vietą. Todėl bene pirmasis mano poreikis, sulaukus aštuoniolikos, buvo automobilis. Nuosavas! Kartą, eksperimento dėlei, išbandžiau gaisrininkų termokostiumą – koks jausmas, kai tavęs nepasiekia šiluma iš išorės? Tai suveikė, bet pasijutau nesava. Pasijutau, tarsi iš manęs kas nors būtų atėmę dalį regėjimo. Idėją siūdintis specialų apatinį kostiumą, kad pagaliau imčiausi jaustis kaip kiekvienas „normalus“ žmogus, kad galėčiau vaikščioti į vakarėlius ar susibūrimus ir ne prakaituoti ar stipti kas keletą minučių, atmečiau. Supratau, kad su tuo pojūčiu teks kažkaip susigyventi.

Pradžiai pradėjau „normalių“ žmonių vengti. Kompanijose, jeigu ir būdavau priversta ateiti į jas, įlįsdavau į giliausią kampą. Bijojau šokti, ypač lėtus šokius – mane apkabinęs vaikinas dažnai nesuprasdavo, kas darosi, o aš paaiškinti ir nemokėjau, ir nenorėjau. Aš buvau „keista“, ilgai to užteko visoms „atmazkėms“. Bet vieną dieną atėjo laikas ir ryžtas išbandyti meilės malonumus.

Mano kūnas, sujaudrintas tokio glaudaus kito šiluminio jausmo, auros, ar kaip jį pavadinčiau, įsiveržimo, stačiai išprotėjo. Po visko temperatūra pakilo iki keturiasdešimties laipsnių Celsijaus, o mano vaikinas – labai kantrus, labai rūpestingas ir labai atsargus (gerai, kad man užteko apdairumo išsirinkti tokį!) – nebežinojo, ką daryti: dėti kompresus, kviesti greitąją? O kai pasakiau: „Aprėk mane! Išvadink, kuo tik nori!“, jis nenorėjo klausyti, puolė dar labiau rūpintis, pridėdamas papildomus laipsnius! Ir tada aš jau beveik klejodama nuo karščio, pasityčiojau iš jo gabumų meilės guolyje. Bjauriai, netgi šlykščiai ir turbūt be pagrindo. Bet man reikėjo gelbėtis! Jis, aišku, įsižeidė. Supyko. Aprėkė. Išvadino, tai yra – atšaldė. Pravirkau. Jis, žinoma, pamanė, kad raudu dėl to, kad įsižeidžiau! O aš raudojau iš džiaugsmo. O paskui, jau jam nematant – iš skausmo, nes supratau, jog „dovana“ iš manęs atėmė dar ir tai, ką taip vertina visi kiti.

Ilgainiui pajutau, kad mano paslaptingas pojūtis ne tik neslopsta, bet ir vystosi, auga. O gal tiesiog sukaupiau vis daugiau ir daugiau patirties, kaip toji šiluma sklinda, kaip ji siejasi tarpusavyje, ir jausti ją galėjau vis iš toliau, ir vis apčiuopiamiau. Aš ėmiau nujausti ne tik žmones, bet ir būsimus įvykius. Tiesa, įvykių nujautimas buvo visiškai bendras, neaiškus, fantomiškas, bet susikoncentravus aš galėdavau pasakyti – ten šilta, ten galima. Todėl „merso“ gaisras man buvo pirmas šiandienos baisus šokas, kaip sakiau, aš jo nenujaučiau. Nė trupučio. Antrą šoką pateikė Plikis. Bet dabar tas suvoktas (Dieve, kiek šiandien tų netikėtų suvokimų!) absoliutus bejėgiškumas ir prislėgė, ir savotiškai nuramino. Supratau, kad pasirinkimo neturiu, bet tuo pačiu - kad esu ne pačiose blogiausiose rankose. Jeigu jis iš tikrųjų veža mane į Kauną, namo.

Tik Vilius! Vargšas brolis. Jis turbūt manimi taip ir nepatikėjo. O koks įdomus jo šilumos piešinys. Ir koks malonus! Kai ėmiau racionaliai suvokti ir apmąstyti savo šitą pojūtį, man keletą kartų kilo mintis, kad tėvų šiluma turi būti kažkokia kitokia. Juk tam jie ir tėvai. Tas pats kraujas. Kūno tąsa. Tačiau mano tėvai (na, taip, taip – įtėviai) – buvo tokie patys, kaip ir visi kiti žmonės. Tai graudino ir dar labiau didino mano vienatvę. Aš tokia buvau tik viena: apdovanota ir nuskriausta. Bet kai radau tuos popierius, kai radau tuos vardus, kai radau, kad turiu brolį!.. Kas, kas kitas, jei ne brolis, jeigu ne mano tikrieji tėvai bus „tokie“? Bet Vilius… Gal jis neišsidavė? O taip būtų buvę… įdomu pajausti motiną, tėvą! Jeigu Vilius šildė „taip“, tai kaip turėtų šildyti jie?

Jau leidomės Vilkpėdės kalnu į Savanorių prospektą. Aš beveik nusiraminau. Gal per anksti? Bet gyvenimas mane taip išmokė – nepykti ant nepakeičiamų dalykų. Taip pat ir mokėjimo laukti savo akimirkos. Augo tik smalsumas – kas tas Plikis? Kodėl jis mane sekiojo? Kodėl jis mane parveža namo? Kaip jis valdo savo šilumą? Ar tikrai jis buvo tas darbų mokytojas?
- O aš jus pažįstu, - vėl pradėjau pokalbį. Atseit, aprimusi, susitaikius. – Jūs dirbote mokykloje, kurią lankiau iki aštuntos klasės. Darbų mokytoju.
Jokio atsako.
- Tik štai nepamenu jūsų vardo.
- Antonas
- Tėvavardis?
Tyli, slepia kaip ir savo šilumą. O juk atsikasiu, gali neabejoti.
- Žinote, vaikinai jus vadino „Tenkešu“. Tada dar turėjote juodas garbanas.
Aha, vėl bent jau viduje vos vos šyptelėjo. Bet kokia savikontrolė! – mane ėmė azartas, tik labai įsijausti neskubėjau – dabar ne žaisti reikia, o pešti žinias. Ir kuo daugiau. Tai nebus lengva…
- Tai kas jūs toks? Darbų mokytojas? Karatė instruktorius? KGB agentas?
- Sergėtojas.
- Kas?!
Žinoma, jis nepakartojo. Ir, tikrai taip, pasakė ne „sargybinis“, ne „sargas“, o „sergėtojas“. Tokią keistą, senovinę formą…
- Ir nuo ko sergėjate? Nuo netvarkos, mašinų ūžimo?
Jis ilgai tylėjo. Bet po to pasakė bene ilgiausią sakinį:
- Tu ir tas vaikinukas veliatės į labai negerą reikalą.
- A, tai jūs mus sergėjate nuo „to reikalo“?
- Taip.
- Ir koks gi jis?
Tyla. Taip, mažoka. Kad reikalas negeras buvo aišku nuo pat pirmųjų paieškos dienų, o pristojus Plikiui – nevadinsiu aš jo Antonu, per daug įprastas vardas – tas įspūdis tik sustiprėjo.
- Taigi, KGB ir toliau akylai saugo savo paslaptis?
- Ne tik.
Štai šitas jo atsakymas vėl truputį paveikė šiluminį lauką. Ir šįsyk paveikė į blogąją pusę. Norėjau kiauktelėti iš džiaugsmo, kaip skalikas, užuodęs lapės pėdsaką. Palauk, iš džiaugsmo?

(b.b.d.)