gurmanas, blin
Aš visada įtariai žiūrėjau į gurmanybę ir daryti kultą iš maisto man svetima. O dabar iš viso nežinau, kuo reikia maitintis, nes Slovėnijos baigiamasis vakaras buvo ispaniškame restorane, kuriame prinešė daug mažų lėkštelių su viskuo viskuo: viščiukai, kiauliena, veršiena, aštuonkojai, rykliai, vėžiai, etc. Ir reikėjo visko valgyti pro truputį. Ir valgiau. O paskui pasidarė bloga ir išėjau namo. O dabar tas blogumas, kuris taip ir nepraėjo, transformavosi į tokį keistą - įsivaizduokite, porą dienų pykino kažkur ties liežuvio kraštais. Dabar - lūpų kampučiuose, kai po vieno visada mane konsultuojančio kolegos mediko konsultacijų, ėmiau valgyti vien avižų košę ir daug daug gerti. Ryte atsikeli - viskas gerai, įdienojus prasideda tie negerumai. Į košę jau nebenoriu žiūrėti, tada dabar ėdu crispinius duoniukus ir užgeriu mineraliniu. Laukiu, kas bus :-/
P.S. Pikčiausia, kad valgyti tai norisi, ne taip, kaip tiesiog apsinuodijus, kai negali į maistą žiūrėti